Kartais, prisiminus kaip gimė recepto idėja, suima juokas. Ar gali būti paprasčiau – naująja tešlos lakštų ir makaronų gaminimo mašinėle sukau tešlą virtiniams, planavau juos gaminti su varškės įdaru, bet tešlos pagaminau smarkiai per daug, o varškės teturėjau vieną poką, O tešla labai greitai kietėja, reikėjo suktis spėriai.
Tad akys savaime ėmė ieškoti kuo įdaryti virtinius iš likusios tešlos. Anei grybo, anei virtos bulvės ar rikotos, nieko tądien šaldytuve nebuvo. Nieko nenujausdama atidariau spintelę, kurioje laikau džiovintus vaisius ir riešutus ir akys sustojo ties džiovintomis slyvomis.
Kaip mat dėjau po vieną jų ant tešlos lakšto, dengiau kitu ir formele pjausčiau virtinius. O po keliolikos minučių, jau ištrauktus iš kunkuliuojančio puodo, ragavome ir aikčiojome nuo to saikingo saldumo, išpampusios slyvos ir skonių derinio. Valgėme, beje, ne su grietine, o su puodelyje truputį pašildytu graikiniu jogurtu, jo rūgštelė puikiai atsvėrė slyvos saldumą.
Tešlą virtiniams visada gaminu tą pačią, plikytą. Primenu kaip ją pasigaminti.
6 st. kvietinių miltų
10 šaukštų bekvapio aliejaus
2 st. vandens
Miltus persijoju į gilesnį indą, supilu aliejų, šaukštu permaišau ir supilu verdantį vandenį. Kuo intensyviau išmaišau ir palieku tešlą kelioms minutėms, kad pravėstų. Tada jau rankomis užminkau tešlą.
Tešla gaunasi elastinga, todėl galima iškočioti labai plonus lakštus. Pjaustau norimo dydžio formas ir formuoju virtinius su maltos mėsos, grybų, virtų bulvių, varškės, rikotos, moliūgų, uogų…