Paelija

 

paelija.jpgVisada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme “dingau“ iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti “Paelija“

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Collage.jpg

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo sąlygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar baisiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti “naminių“ rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
Tradiciniai rauginti kopūstai

Izraelio skoniai

CollageIzraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti “Izraelio skoniai“

Kepti burokėliai

BurokFeta.jpg

Malyg jau esu aprašiusi istoriją iš vaikystės, kai vietoj ridikėlio, nelemto nesusipratimo dėka, į ranką gavau virtą burokėlį. Bent jau luptą, ačiūd, tačiau tuomet neturėjau suvokimo kas yra pasirinkimas ar neigiamas atsakymas suaugusiam. Todėl visą burokėlį suvalgiau, tačiau virtų burokėlių nebevalgiau kokį dvidešimtmetį. Jokiu formatu, net silkės kailiniai būdavo be burokų, keisdavau juos tuomet retai pas mus auginamais pastarnokais ar tiesiog morkomis arba gamindavau klasikines receptūras svečiams. Vyras vis prašydavo burokų sriubos – nejau atsakysi. Šaltibarščių, raudonų – prašom.

Tačiau vieną dieną, kai į namus tikrą speiguotą žiemos dieną namo su garais įvirto draugė su maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu, supratau, kad teks.

Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Po truputį pradėjau ragauti ir pačią daržovę. O kai jau įkritau į fermentacijos pasaulį, susižavėjau raugintais burokėliais, kuriuos po to dar ir paverčiau burjuostėmis – burokų juostomis sūryme. Kepiau jo pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik to virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.

Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu, šiuo deriniu pirmiausiai buvau pavaišinta Garsios tylos sodyboje, o vėliau jau vaišinau, vaišinu ir vaišinsiu manųjų namų svečius.

Ir viskas paprasčiau nei atrodo. Toliau skaityti “Kepti burokėliai“

Laukinių kriaušių gardėsis

kriaura.jpg
Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:

Toliau skaityti “Laukinių kriaušių gardėsis“