Kepti varškėčiai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Skiriu tetai Irenai, kuri net nėra mano teta, bet viena mano pirmų nuotraukų iš naujametinės darželio šventės yra būtent su ja.  Pedagogė, mamos kolegė ir draugė.  Lydinti mane visą gyvenimą, su man, vaikui tuo metu, nesuvokiamais praradimais, vėliau jau suprantamais atsitiesimais ir beprotiška kūrybine galia. Man teko garbė būti ir jos kolege “tais“ laikais įkurtoje “Nykštuko“ konkurentėje – kavinėje vaikams. Aš ten tampiau armoniką ir kartu plėšėme liaudies dainas, kol vaikai su tėvais valgydavo žiuljenus ir obuolių desertus. Po to skaičiau jos eiles, klausiausi Anzelmučių atliekamų jos kūrybos dainų, lankiausi pačios pastatytame pasakų name ant Nevėžio kranto…

Tokio gyvenimo į vieną tekstą nesudėsi, svarbu tai, kad labai ją myliu ir dabar, rankose laikydama naujus jos kurtus odinius papuošalus, o krepšelyje, parvežtame mamos iš Kėdainių jos rankomis gamintą šviežią tikrą varškę, sumaniau pasinerti į vaikystę, kai tokio pat, kaip šiandien, rudens ryto tamsumoj mama kepdavo varškėčius. Iš varškės, kiaušinio ir miltų, tiesiog.

“Tiesiog“ man nelabai patikdavo, labiau mėgdavau virtus ežiukus, ir paradoksas tame, kad dabar, kai galiu savarankiškai sudarinėti meniu, labiau norisi… keptų varškėčių.  Mano recepte nieko ypatingo nėra, visiems valgiusiems labiausiai patiko tai, su kuo juos tiekiu.  Toliau skaityti “Kepti varškėčiai“

Kebabas namų orkaitėje

 

OLYMPUS DIGITAL CAMERAPrieš porą mėnesių į teritoriją šalia ofiso riaumojantis kranas atvežė ir pastatė kažką panašaus į jūrinį konteinerį. Vėliau statybininkai su geltonais šalmais išpjovė angas langams ir durims, įmontavo stiklus ir virš durų atsirado geltonas užrašas… Atspėjote. KeBaBai.

Na, tiek gyvenime, tiek mityboje laikausi harmonijos, bet koks fanatizmas ar primygtinis piršimas valgyti tą ar aną man netinka, kaip ir maitinimasis tik kavinėse ar knaipėse. Kartą per mėnesį, užėjus romantiškai nuotaikai, su vyru ant Tauro kalno sukertam po lavašo suktinį. Teisingiau sukirsdavom. Nes naminis kebabas – misija įmanoma! O dar pasitelkiant fantaziją, pvz. sukti į špinatais žaliai spalvintą lavašą, naudoti mėlynuosius kopūstus, pilti ryškiai geltoną garstyčių padažą…

Kaip lėto gyvenimo šalininkė, galiu patvirtinti, kad ir vadinamą greitą maistą galima pagaminti namie, neskubant, kuomet kepama mėsa atskleidžia visus savo ir česnako bei žolelių aromatus ir kai ragaujama mėsa tiesiog tirpsta burnoje… Svečiams suku suktinį, o pati lieku prie savo mėgstamos mono mitybos – mėsos su mėsa :) Toliau skaityti “Kebabas namų orkaitėje“

Pusryčių bandelės

Bandeles

Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.

Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu. Toliau skaityti “Pusryčių bandelės“

Kalėdų stebuklo laukime

DSC_0541 modified

Mielieji,

Dėkoju, kad visus metus buvote su Kūmutės virtuve, palaikėte, gaminote, komentavote, domėjotės ir dalinotės skoniais. Nuoširdus ačiū.  

Linkiu ramybės Jūsų namams, šviesos Jūsų gyvenime ir visų svajonių išsipildymo!