Mišinys sausam daržovių rauginimui

edf

Įsimylėti galima ne tik žmogų, šio jausmo labai daug virtuvėje. Juk visi turime mylimiausius patiekalus, prieskonius, gėrimus. Ir kai jau rodosi, kad viską gyvenime esi ragavęs, vieną dieną ima ir pasibeldžia kokia idomesnė receptūra, pabandai ir… sulinksta keliai, kramtai užsimerkus, nes kažkodėl užsimerkus labiau skanu. Niekada nesupratau kodėl :)

Sausą agurkų rauginimą gaminu jau senokai, pradėjau kartu su tuomet visiška naujove – rauginimu plastiko maišeliuose. Tačiau ko jau ko, bet plastiko nebuvau įsimylėjusi niekada (na gerai, maža išimtis – iš flomasterių vaikystėje gamindavausi auskarus, kol neturėjau tikrų skylių auskarams). Todėl atradau rauginimą garpuodyje ar kitame labai sandariame inde.

Ir viskas būtų labai elementaru, jei į puodą pernai vasarą vietoje agurkų nebūtų papuolę pomidorai. Dėl paskutinio ragaujamo buvo kilęs erzelis ir pakvipo muštynėmis, bet ačiū d. namuose yra peilis, supjaustėm į reikiamą riekelių skaičių ir visi net nekąsdami susigrūdome savo dalis burnosna. Va tuomet ir linko keliai… užsimerkus…

Ir tada man kilo mintis, kad reikia pasigaminti lapų ir krapų skėčių ruošinio žiemai, Toliau skaityti “Mišinys sausam daržovių rauginimui“

Raugintos agurkų juostos žiemai

agurkjuostes

Šiandien be ilgų įžangų, mat labai karšta…

Tokios dienos mano virtuvėje skiriamos konservavimui, ypač, jei kažkas už tave surenka agurkus šiltnamy, kuriame turbūt +60 C. Ačiū vyrui – didvyriui, man tai mirtina temperatūra…

Nenuostabu, kad šiltnamis pilnas peraugusių agurkų, bet kaip visad – verčiam negatyvą pozityvu :) Lupu juos, ketvirčiuoju, išpjaunu sėklas ir gautas juostas raugiu. Gamybos receptas jau tapęs klasika, kadaise mano aprašytas čia su nepjaustytais agurkais, puikus daugeliu aspektų, gaminant ir žiemą ragaujant suprasite kodėl. Naujiena tik mano sumanytas būdas suvartoti peraugusius agurkus.

Toliau skaityti “Raugintos agurkų juostos žiemai“

Dvi silkės – du paruošimo būdai

forsm

Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.

Žodį “češkavonė“ sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.

O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad “jau norim“, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? :) Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir “burokine“ tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.

Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti “Dvi silkės – du paruošimo būdai“

Pienių sviestas

edf

Būna dienų lyg tyčia… Šiandien ūkanotą rytą leidau paupy – rinkau eglių ir pušų ūglius, raskilas, rūgštynes. Bet ir nuotaika rūgšti it rūgštynė buvo, ir ūkas galvoje… Spalvos ir net Nerin sugriuvusių medžių užtvankų keliamas, visad mielas vandens šniokštimas, nepadėjo. Braidžiau labiau dėl blogų minčių išblaškymo, kol saulė nepasirideno gerokai aukščiau ir liepė pienių žiedams išsiskleisti visu dydžiu. Ir tuomet griuvau į tą geltonumą ir, konkuruodama su bitėmis ir kamanėmis,  uodžiau nektaro kvapą, ir aprimau tiek, kad gegutės kukavimas keliskart buvo smarkiai pritilęs – sugebėjau nusnūsti. Kelios akimirkos miego gamtoje išties atstoja kelias nakties miego valandas, ypač po nemiegotos nakties. Parmyniau dviratį su krepšiu gėrio žymiai žvalesnė.

Pienes sudėjau džiūti, kaip kad jau esu rašiusi – žiedlapiai yra tobulas prieskonis.

O stikliniame inde, ką jau irgi esu rašiusi – išlydžiau sviesto, t.y. pagaminau ghee.

Ir kaip jau išbandyta, bet neaprašyta – sujungiau abu produktus į vieną, nes pernykštis ragautas sviestas tikrai sužavėjo. Jis turi tik vieną trūkumą, jo nevalia dėti į keptuvę kepant bulves, bet jei kepsite skystą kiaušinį – žiedlapių aromatas dar labiau atsiskleis.  Toliau skaityti “Pienių sviestas“

Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)

ozedf

Ragavusieji šiuos pyragėlius ne kartą sakė, kad “gardūs tavo čeburekai“. Tačiau… Esu dalyvavusi ne vienoje diskusijoje apie patiekalus ir jų autentiką, ir pavadinimus ypač. Juk ir kibinai yra tešlos ir mėsos patiekalas, ir čeburekai, ir beliašai etc. Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją, receptūrą, paruošimo būdą, skonį. Todėl leidau sau šiuos gardumynus pavadinti čeburekais skliausteliuose, ir tik tam, kad būtų aišku ką primena šių pyragėlių skonis.

Mano receptas kitoks dėl kelių priežasčių – vaflių lakštų ir kepimo sausoje keptuvėje – jie nebus iš riebalų plaukę ar tepantys rankas ar neduokdie drabužius. Vaflių lakštus galima naudoti bet kokius – stačiakampius, mažuosius apvalius (juos matote nuotraukose), tačiau naudojant plonuosius apvalius, naudoju dvigubus, vienas lakštas tiesiog ištirpsta tešloje ir nesuteikia ypatingo skonio. Naudojant kvadratinius lakštus, pyragėlius pjaustau kvadratais, apvaliuosius pusmėnuliais, tačiau labiausiai mėgstu nedidukus apvalius, iš jų gaunu nedidelius, patogius valgyti, sultiniu nesitaškančius pyragėlius. O faršas – irgi skonio reikalas, svarbiausias ingredientas, padarantis sultinį yra kitas.  Toliau skaityti “Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)“

Kiaušiniai avokado pusėse

avoka

Avokadų mūsų namuose niekada nebūdavo, išskyrus tuos atvejus, kai kepdavau obuolių pyragą, kuriame riebalus keisdavau šiuo vaisiumi. Nebūdavo dėl to, kad viename kruizinių laivų, kuriame dirbau, įgulos virtuvės šefas, meksikietis, rodė simpatijas ir vieną vakarą nusprendė man pagaminti meksikietišką vakarienę. Kaipgi be guakamolės. Avokadų dar nebuvau ragavusi (gyvenime), todėl sušveičiau visą žaliąjį skanėstą, beveik nepaliesdama kitų patiekalų, taip patiko guakamolės skonis. Ir jos šefas buvo paruošęs nemažą dubenį. Galima įsivaizduoti kaip jaučiausi sekančią dieną :) Ir štai nuo tos dienos į avokado vaisių nė nežiūrėdavau.

Tačiau vieną dieną virtuvėje ant stalo radau su žalius vaisius ir prašymą iškepti juose kiaušinių. Nieko mandro ar įmantraus, pamaniau, ir prisiminiau visas matytas šio patiekalo nuotraukas. Pagaminti buvo tikrai nesudėtinga, didįjį darbą atliko orkaitė, ragavusieji jau po pirmo kąsnio pasakė, kad norės dar. Ir dar. Kiekvieną savaitgalį. Ir tai labai nudžiugino, nes vaizdas lėkštėje patiko mano akims. Tačiau prisiversti paragauti nors gabaliuką nesugebėjau, och jau tie pasąmoniniai reikalai…

1 porcijai ruošiu: Toliau skaityti “Kiaušiniai avokado pusėse“