Jautienos troškinys su dž. slyvomis

troskin-e1554527827916.jpg

Jautiena dar vis ne itin populiari tūlo lietuvio virtuvėje, kažkodėl, paklausus ką gamini iš jautienos, dažnas pasako “nieko“ arba prisimena kada paskutinį kartą valgė steiką, būtinai priduriant kiek laiko keptą.

Įtariu, kad tai įtakoja sąlyginai didelė mėsos kaina ir išankstinė nuostata, kad jautieną pagaminti reikia mokėti, kad kiek bevirtum ar bekeptum, ji vistiek bus kieta, kad paruošti jautieną gali tik profas ir pan. Vat ir ne. Jeigu pirksite aukštos kokybės mėsą ir ruošite ją mano liaupsinamu lėtuoju būdu, jautiena bus minkšta ir itin gardi.

Mūsų namuose būna visokios mėsos, iš ūkininkų perkame didesnį kiekį, dalį užšaldau šaldiklyje, dalį rūkome ar vytiname (šaltuoju metų laiku), bet būna ir taip, kad šaldiklio atsargos baigiasi, tuo metu niekas ūkiuose neprekiauja mėsa, tad tikrai nesibodžiu užsukti ir į vieną prekybos centrą ar laiko patikrintą prekybos paviljoną Kalvarijų turguje, geros mėsos galima gauti ir ten.

Ir kol neprasikalė tikroji žaluma, vis dar norisi karšto, sunkaus, sotaus maisto. Tokie būna troškiniai, tad aprašysiu vieną mūsų mylimiausių – jautienos su džiovintomis slyvomis duetą.

Gaminu jį dviem būdais – greituoju ir lėtuoju. Toliau skaityti “Jautienos troškinys su dž. slyvomis“

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Collage.jpg

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo salygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar basiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti “naminių“ rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
Tradiciniai rauginti kopūstai
1 kg šiaudeliais pjaustytų kopūstų

Toliau skaityti “Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link“

Izraelio skoniai

CollageIzraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti “Izraelio skoniai“

Kepti burokėliai

BurokFeta.jpg

Malyg jau esu aprašiusi istoriją iš vaikystės, kai vietoj ridikėlio, nelemto nesusipratimo dėka, į ranką gavau virtą burokėlį. Bent jau luptą, ačiūd, tačiau tuomet neturėjau suvokimo kas yra pasirinkimas ar neigiamas atsakymas suaugusiam. Todėl visą burokėlį suvalgiau, tačiau virtų burokėlių nebevalgiau kokį dvidešimtmetį. Jokiu formatu, net silkės kailiniai būdavo be burokų, keisdavau juos tuomet retai pas mus auginamais pastarnokais ar tiesiog morkomis arba gamindavau klasikines receptūras svečiams. Vyras vis prašydavo burokų sriubos – nejau atsakysi. Šaltibarščių, raudonų – prašom.

Tačiau vieną dieną, kai į namus tikrą speiguotą žiemos dieną namo su garais įvirto draugė su maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu, supratau, kad teks.

Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Po truputį pradėjau ragauti ir pačią daržovę. O kai jau įkritau į fermentacijos pasaulį, susižavėjau raugintais burokėliais, kuriuos po to dar ir paverčiau burjuostėmis – burokų juostomis sūryme. Kepiau jo pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik to virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.

Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu, šiuo deriniu pirmiausiai buvau pavaišinta Garsios tylos sodyboje, o vėliau jau vaišinau, vaišinu ir vaišinsiu manųjų namų svečius.

Ir viskas paprasčiau nei atrodo. Toliau skaityti “Kepti burokėliai“

Laukinių kriaušių gardėsis

kriaura.jpg
Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:

Toliau skaityti “Laukinių kriaušių gardėsis“

Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis

edf
Kepti karveliai į burną patys neskrenda, sako tautosaka. Ir karvelių dabar retai sutiksi ant eilinio lietuvio stalo, nors ką jau čia karveliai, net ir putpelių mėsos neaptikau jokioje prekybcentrio vitrinoje ar šaldiklyje. O ieškojau smarkiai, po pirmos “dozės“, kurią Dovilė man parvežė iš Penkauskų ūkio.  Labiausiai putpeliena man patiko tuo, kad iškarto ruošiama porcija paukštienos, kurios nereikia pjaustyti ir visi gauna po du sparnelius ar dvi šlauneles, dėl ko vištoje kildavo dažnas karas :)
Jau užsisakiau dailiai supakuotų gardumynų, o kol sulauksiu – ėmiausi istorijų receptūrų. Ir jei tik jums įdomu – pasidalinsiu keliomis.
Itin gurmaniškai paruoštos putpelės yra valgomos su visai kauliukais, kurie, ilgėlesnį laiką troškinti tampa tikrai sukramtomais.
Dvaro virėjai mane bartų už bulvinį garnyrą, anuomet, kai buvo madinga valgyti paukščiukus, jie buvo tiekiami su kruopomis ir pastarnokais, morkomis ar ropėmis.
Ir dar linksmesnis reikalas – padykusių dvarininkų išmislas valgyti putpeles po marška, kiekvieną valgytoją su lėkšte putpelienos dengdavo dideliu audiniu, kad jis galėtų nevaržomai čespėti, apčiulpti kaulus ir kvėpuoti nuostabiais aromatais, kurie po marška iškvėpindavo valgytoją ne mažiau, nei prabangiausias fragransas. Argi ne prabanga kvepėti keptais karveliais? :)
Na, o mano patiekalas –  su gurmaniškomis bulvėmis, tokių vargu ar esate ragavę.

Toliau skaityti “Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis“

Mišinys sausam daržovių rauginimui

edf

Įsimylėti galima ne tik žmogų, šio jausmo labai daug virtuvėje. Juk visi turime mylimiausius patiekalus, prieskonius, gėrimus. Ir kai jau rodosi, kad viską gyvenime esi ragavęs, vieną dieną ima ir pasibeldžia kokia idomesnė receptūra, pabandai ir… sulinksta keliai, kramtai užsimerkus, nes kažkodėl užsimerkus labiau skanu. Niekada nesupratau kodėl :)

Sausą agurkų rauginimą gaminu jau senokai, pradėjau kartu su tuomet visiška naujove – rauginimu plastiko maišeliuose. Tačiau ko jau ko, bet plastiko nebuvau įsimylėjusi niekada (na gerai, maža išimtis – iš flomasterių vaikystėje gamindavausi auskarus, kol neturėjau tikrų skylių auskarams). Todėl atradau rauginimą garpuodyje ar kitame labai sandariame inde.

Ir viskas būtų labai elementaru, jei į puodą pernai vasarą vietoje agurkų nebūtų papuolę pomidorai. Dėl paskutinio ragaujamo buvo kilęs erzelis ir pakvipo muštynėmis, bet ačiū d. namuose yra peilis, supjaustėm į reikiamą riekelių skaičių ir visi net nekąsdami susigrūdome savo dalis burnosna. Va tuomet ir linko keliai… užsimerkus…

Ir tada man kilo mintis, kad reikia pasigaminti lapų ir krapų skėčių ruošinio žiemai, Toliau skaityti “Mišinys sausam daržovių rauginimui“