Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

surelis.jpg

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti “Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)“

Naminis lavašas

img_20180817_1041384504441685694215679.jpgPažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti “Naminis lavašas“

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

kepenu

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? 🙂

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti “Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų“

Ruginiai duoniukai

edf

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

edf

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti “Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“

Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai

raugin1

Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.

Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti “Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai“

Firminė kepeninė

OLYMPUS DIGITAL CAMERAKarts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą aliejaus spaudimo presą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.  Toliau skaityti “Firminė kepeninė“

Plikytos tešlos ir dviejų sūrių pyragėliai

Chačiapu

Aušra atvežė brandinto sūrio, spintelėje radau Šlyninkų miltų, grojo puiki muzika, mintyse sukosi graži emocija apie vieną žmogų ir štai rezultatas 🙂

Jei mėgstate chačiapurius, šie mano kūrybos pyragėliai jums labai patiks. Skubantiems tiks greitas paruošimas, mėgstantiems vyną ar alų – puikus derinys, o nemėgstantiems, kaip aš , saldumynų – sūrus skonis. Tiesą sakant šie pyragėliai dera su viskuo – ir sriuba, ir kaip vienakąsnio pagrindas ir kai tiesiog kažko norisi. Ir labai smagus dalykas – jie kepami keptuvėje, bet be jokių riebalų.

Svarbus momentas – sūrių pasirinkimas. Vienas sūris turėtų būti švelnus, kaip Gouda, o kitas intensyvus kietasis, kaip Džiugas. Bandžiau įterpti ir fetą, bet ji šioje tešloje ištirpo ir nepaliko jokio skoninio pėdsako.  Toliau skaityti “Plikytos tešlos ir dviejų sūrių pyragėliai“

Ruginė jogurtinė duona

dsc_3932

Ir dar kartą su šilčiausiais linkėjimais Šlyninkų malūnui ir smagiąjam jo malūnininkui.  Pagaliau pavyko prisijaukinti jo ruginius miltus, pradėjau nuo burokų rauginimo, raugo duonai, o tuomet jau kibau į juodąją duonelę. Mūsų namuose duona valgoma ne itin dažnai, bet ši tiesiog tirpsta. Gal dėl to, kad skonis nostalgiškas, primenantis vasaras pas draugių močiutes kaime ir tokią duoną su niekaip nesukramtomu lašinuku ir šviežiai raugtu agurku. Man pakvipo vasara…  Toliau skaityti “Ruginė jogurtinė duona“

Antras gyvenimas

dsc_2444

Daugelis mūsų vaikystėje merkėme svogūnų galvas į stiklinaitę su vandeniu ir kasdien laukdavome stebuklo. Ir sudygę laiškai būdavo stebuklingai skanūs.
Daiginti galima net tik svogūnus, tereikia į vandenį sumerkti nupjautus daržovių galiukus ir po savaitės – kitos jau galėsite mėgautis šviežiais žalumynais. Įtraukite į šį procesą ir vaikus, jiems patikint reikiamą vandens kiekio induose priežiūrą. Bus daug krykštavimo suradus pirmą išdygusį lapelį, ragaukite, fotografuokite, stebėkite ir, sulaukus didelio derliaus, ruoškite įvairiausius patiekalus.
Puikiai sudygsta morkos, burokėliai, salierai, kininiai kopūstai, kaliaropės. Lapai pagardins garnyrus, vienakąsnius ar pusryčių sumuštinius, sūrius žuvies ar daržovių paragus, salotas ar žaliuosius kokteilius.
Siūlau kelis receptus su šviežia žaluma.

Toliau skaityti “Antras gyvenimas“