🙂 Tikiuosi nusišypsojote. Taip, kaip Korėjoje šypsosi vietiniai – plačiai, šiltai, nuoširdžiai.
Kai susirgau konservavimu, ligos dalimi tapo ir fermentacija, kaipgi be jos. Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs. Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju. Taip nutiko ir su kimči – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, kad kimči esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai. Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, yra manoma, kad kimči yra virš 200 variantų. Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų (apie juos irgi jau greitai). Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais. Ir štai po gero pusmečio eksperimentų, galiu pristatyti savąjį kimči variantą. Nors jis, išties, labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai 김치 lietuviškai 🙂 Toliau skaityti „Kimči (김치) lietuviškai”