Paskelbta

Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata“ uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis“

Paskelbta

Spanguolės su apelsinais

Nežinau kaip tiksliau pavadinti šį gardėsį. Lyg ir uogienė, bet konsistencija kaip džemo. Lyg ir saldu, bet ir rūgštu bei truputį kartu, tad tinka ne tik su blynais ar varške, bet ir su paukštiena ar sūriais.

Tebūnie tiesiog spanguolės su apelsinais, o skonį įmanoma įvertinti tik paragavus. Šaltuoju metų laiku spanguolių tikrai nesunku rasti, apelsinų irgi, tad vieną tamsų vakarą galima išsivirti nedidelį kiekį, išragauti ir tuomet (neabejoju) pasigaminti žymiai daugiau, sau ar kaip dovaną Kalėdoms.

Gamybos procesas ne itin ilgas, tik reikės buitinės technikos, jei jos neturite – reikės tik kiek daugiau kantrybės, bet misija tikrai įmanoma. Tik pasimokykite iš mano klaidos, nenaudokite kultūrinių uogų, tik miškines. Jos pilnos skonių ir sulčių bei natūralių pektinų, tad gaminant nereikės naudoti jokių priedų tirštinimui.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 6-8 vnt. 330ml stiklainius. Toliau skaityti „Spanguolės su apelsinais“

Paskelbta

Naminis sūris iš 2 produktų

Eilę metų bandžiau gaminti naminius sūrius su fermentais ir raugais, tačiau galiausiai palikau tai profesionalams.  Neturiu tam reikalingų įgūdžių, šaldytuvų ir… kantrybės 🙂

Išskyrus vieną sūrį, kuris gaminamas iš dvejų produktų (neskaitant prieskonių), jam nereikia jokių fermentų ar papildomos rūgšties, todėl jei tik gaunu naminio riebaus pieno, gaminu šį nuostabų gaminį.

Skoniu šis sūris primena varškinį, tačiau turi savitą, kiek kitokį skonį. Šildymo sezono metu dalį sūrio masės formuoju kamuoliukais ir džiovinu šilčiausioje namų vietoje, šie, debesėliais vadinami, sūriai, po mėnesio kito tampa puikia užkanda ar salotų priedu.

Bet šiandien norėčiau pasidalinti šviežio sūrio idėja, net ir neturinčiam jokios patirties žmogui sūris pavyks iš pirmo karto, tad bandom! Toliau skaityti „Naminis sūris iš 2 produktų“

Paskelbta

Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)

Braškių uogienę turbūt pamename kaip skystą saldėsį su plaukiojančiomis uogomis. Kadangi aš pati šviežių braškių visai nevalgau, tik termiškai apdorotas, daug metų sukau galvą kaip pagaminti kitokios, intensyvesnio kvapo, vienodesnės tekstūros uogienės.

Pirmiausiai braškėms radau porą – rabarbarą. Ir nuo tada šiam duetui suteikiau Rabarbraškės pavadinimą. Antra, ką sumąsčiau – uogienę sublenderiuoti, taip rabarbarų tirštumu suteikiau visiškai neskystą tekstūrą, nereikėjo naudoti nei pektino, nei agar agaro.  Trečiausias atradimas buvo kardamono ir pipirų pagalba kvapų ir skonių intensyvinimui. Pipirai patiko ne visiems, tik tiems, kurie mėgsta aštresnius pojūčius, tad į gaminamą uogienę šiemet pipirų dėjau tik į tą dalį uogienės, kurią valgysime patys. Patarimas – jei nežinote ar jums patiks pipirai uogienėje, galite įsiberti į jau išvirtą ir ragaujamą uogienę.

Kadangi Rabarbraškės skonis ir tirštumas artimesnis padažo ar pagardo tekstūrai, pabandėme gardinti grilio kepsnį, žuvį, suderėjo tiesiog fantastiškai. Ką jau kalbėti apie ledus, pyragus, blynus ir desertus taurėse. Pasaka.

Ir dar truputėlį apie oksalo rūgštį, kurios visi bijo ir rekomenduoja rabarbarus vartoti tik iki Joninių. Toliau skaityti „Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)“

Paskelbta

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska“

Paskelbta

Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys“

Paskelbta

Mėlynasis cukrus

 

Šią idėją buvau užmačiusi jaunos amerikietės tinklaraštyje, kvapnus ir spalvotas cukrus vadinosi „violet sugar“. Tiesioginis vertimas būtų „žibuoklių cukrus“, bet ne visuomet vertimas gali būti tiesioginis. Jei pasigamintume cukraus su mūsų pavasarinėmis žibuoklėmis, smarkiai rizikuotume apsinuodyti.

Violet arba wild violet yra laukinės našlaitės. Ilgokai mano miškuose jų ieškodavau, tačiau nerasdavau, o šiemet jos pražydo miške tiesiog už tvoros.

Padėkojusi Gamtai už tokią dovaną, nuskyniau saujelę, palikdama bent trečdalį žiedų toliau žydėti ir brandinti sėklas.

Ilgai uodžiau tą fantastišką laukinių našlaičių aromatą, o gaminant cukrų, kvapas pasklido po visus namus. Jau nekantriai laukiu kada turėsiu progą šiuo cukrumi pagardinti glazūruotą pyragą ar keksiukus.

Gamyba itin paprasta, tereikia turėti grūstuvę. Toliau skaityti „Mėlynasis cukrus“

Paskelbta

Margučiai Žėručiai

Jei norite itin originalių, deimantais žėrinčių margučių, siūlau pabandyti mano firminį dažymo būdą.

Šie margučiai yra išverdami vyne su vienu papildomu ingredientu ir neturiu žalio supratimo kodėl jie tampa grublėti, padengti šiurkščia ir ypatingai blizgia tekstūra.  Beje, dėl šios reakcijos kiaušinių lukštas tampa kietesnis, tai jei su kuo nors varžysitės dauždami galais, žėručiai bus nugalėtojais.

Dažniausiai dažau rudo lukšto kiaušinius, baltieji būna skurdesnės spalvos, vos vos violetiniai.

Koks vynas tinkamiausias? Bandžiau virti visokiuose, didelio skirtumo nėra, išskyrus vieną momentą – kuo stipresnis vynas, tuo daugiau žėručio. Toks dažniausiai būna apatinėje stelažų lentynoje plastikiniuose buteliuose.

Margučius ruošiu bent dieną prieš Velykas, kartais net prieš 2-3.

Kiaušinius dedu į puodą ir sklidinai užpilu raudonu vynu. Toliau skaityti „Margučiai Žėručiai“

Paskelbta

Marinuoti burokėliai

Kokius burokėlius naudojate šaltibarščių gamybai ar barščių virimui? Yra trys variantai – naudoti žalius, virtus arba marinuotus. Esu bandžiusi visus variantus ir mano pasirinkimas – žali, šaltibarščiuose jie puikiai dažo kefyrą ir maloniai traška valgant. Barščių ar burokėlių sriuboje irgi dažo smagiau nei virti, neperverda. Bet marinuoti burokėliai kaip garnyras ar užkandis mūsų namuose labai mėgstami. Kartais jų įmaišau į raugintus kopūstus, dedu į salotas, ant sumuštinių ar vienakąsnių.

O marinuoti burokėlius namuose pradėjau tada, kai gavau iš ūkininko maišą dovanų. Mūsų rūsys šakniavaisių laikymui netinkamas, tad teko sukti galvą. Dalį sutarkavau ir sudėjau į šaldiklį, dalį užraugiau, o likusį pusmaišį nulupau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau mėgstamiausių agurkų marinatu. Tad jeigu turite bevystančių burokėlių, tai puikus būdas išgelbėti daržoves.

Marinatui reikia: Toliau skaityti „Marinuoti burokėliai“

Paskelbta

Sausai raugintos morkos

Kas gi tas sausasis rauginimas? Tikiu, daugelis jūsų pamenate vieną vasarą internetą užplūdusį agurkų rauginimo maišelyje receptą. Pabandžiau ir aš, žinoma, ir jau po pirmo karto supratau, kad agurkus galima gaminti ne tik maišelyje, kurį po to tenka išmesti, bet tiesiog sandariame inde, pvz. puode ar stiklainyje. Tokiu pačiu būdu pradėjau gaminti ir pomidorus, moliūgus, kopūstus. Bet apie morkas kažkodėl pagalvojau tik šiemet. Och kaip gaila, kad ne anksčiau. Dabar mūsų namuose morkos, po mylimiausių pomidorų, yra antros pagal skanumą.

Taip ruoštos morkos puikiai tinka garnyrui ar tiesiog užkandžiui. Kitaip, nei sūryme mirkusios tradiciniu būdu raugintos morkos, šios išlieka labai traškios, ilgai kramtomos, su maloniu saldumo ir sūrumo duetu bei prieskonių skoniais ir aromatais.

Dažniausiai ruošiu kilogramą morkų, tiek mums dviems pakanka 5-7 dienoms.

Proporcijos labai paprastos:

Toliau skaityti „Sausai raugintos morkos“