Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys“

Mėlynasis cukrus

 

Šią idėją buvau užmačiusi jaunos amerikietės tinklaraštyje, kvapnus ir spalvotas cukrus vadinosi „violet sugar“. Tiesioginis vertimas būtų „žibuoklių cukrus“, bet ne visuomet vertimas gali būti tiesioginis. Jei pasigamintume cukraus su mūsų pavasarinėmis žibuoklėmis, smarkiai rizikuotume apsinuodyti.

Violet arba wild violet yra laukinės našlaitės. Ilgokai mano miškuose jų ieškodavau, tačiau nerasdavau, o šiemet jos pražydo miške tiesiog už tvoros.

Padėkojusi Gamtai už tokią dovaną, nuskyniau saujelę, palikdama bent trečdalį žiedų toliau žydėti ir brandinti sėklas.

Ilgai uodžiau tą fantastišką laukinių našlaičių aromatą, o gaminant cukrų, kvapas pasklido po visus namus. Jau nekantriai laukiu kada turėsiu progą šiuo cukrumi pagardinti glazūruotą pyragą ar keksiukus.

Gamyba itin paprasta, tereikia turėti grūstuvę. Toliau skaityti „Mėlynasis cukrus“

Margučiai Žėručiai

Jei norite itin originalių, deimantais žėrinčių margučių, siūlau pabandyti mano firminį dažymo būdą.

Šie margučiai yra išverdami vyne su vienu papildomu ingredientu ir neturiu žalio supratimo kodėl jie tampa grublėti, padengti šiurkščia ir ypatingai blizgia tekstūra.  Beje, dėl šios reakcijos kiaušinių lukštas tampa kietesnis, tai jei su kuo nors varžysitės dauždami galais, žėručiai bus nugalėtojais.

Dažniausiai dažau rudo lukšto kiaušinius, baltieji būna skurdesnės spalvos, vos vos violetiniai.

Koks vynas tinkamiausias? Bandžiau virti visokiuose, didelio skirtumo nėra, išskyrus vieną momentą – kuo stipresnis vynas, tuo daugiau žėručio. Toks dažniausiai būna apatinėje stelažų lentynoje plastikiniuose buteliuose.

Margučius ruošiu bent dieną prieš Velykas, kartais net prieš 2-3.

Kiaušinius dedu į puodą ir sklidinai užpilu raudonu vynu. Toliau skaityti „Margučiai Žėručiai“

Marinuoti burokėliai

Kokius burokėlius naudojate šaltibarščių gamybai ar barščių virimui? Yra trys variantai – naudoti žalius, virtus arba marinuotus. Esu bandžiusi visus variantus ir mano pasirinkimas – žali, šaltibarščiuose jie puikiai dažo kefyrą ir maloniai traška valgant. Barščių ar burokėlių sriuboje irgi dažo smagiau nei virti, neperverda. Bet marinuoti burokėliai kaip garnyras ar užkandis mūsų namuose labai mėgstami. Kartais jų įmaišau į raugintus kopūstus, dedu į salotas, ant sumuštinių ar vienakąsnių.

O marinuoti burokėlius namuose pradėjau tada, kai gavau iš ūkininko maišą dovanų. Mūsų rūsys šakniavaisių laikymui netinkamas, tad teko sukti galvą. Dalį sutarkavau ir sudėjau į šaldiklį, dalį užraugiau, o likusį pusmaišį nulupau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau mėgstamiausių agurkų marinatu. Tad jeigu turite bevystančių burokėlių, tai puikus būdas išgelbėti daržoves.

Marinatui reikia: Toliau skaityti „Marinuoti burokėliai“

Sausai raugintos morkos

Kas gi tas sausasis rauginimas? Tikiu, daugelis jūsų pamenate vieną vasarą internetą užplūdusį agurkų rauginimo maišelyje receptą. Pabandžiau ir aš, žinoma, ir jau po pirmo karto supratau, kad agurkus galima gaminti ne tik maišelyje, kurį po to tenka išmesti, bet tiesiog sandariame inde, pvz. puode ar stiklainyje. Tokiu pačiu būdu pradėjau gaminti ir pomidorus, moliūgus, kopūstus. Bet apie morkas kažkodėl pagalvojau tik šiemet. Och kaip gaila, kad ne anksčiau. Dabar mūsų namuose morkos, po mylimiausių pomidorų, yra antros pagal skanumą.

Taip ruoštos morkos puikiai tinka garnyrui ar tiesiog užkandžiui. Kitaip, nei sūryme mirkusios tradiciniu būdu raugintos morkos, šios išlieka labai traškios, ilgai kramtomos, su maloniu saldumo ir sūrumo duetu bei prieskonių skoniais ir aromatais.

Dažniausiai ruošiu kilogramą morkų, tiek mums dviems pakanka 5-7 dienoms.

Proporcijos labai paprastos:

Toliau skaityti „Sausai raugintos morkos“

Rauginti kopūstai su daržovėmis

Žiemai besibaigiant nutinka spalvų abstinencija. Skonių irgi. Nors rodosi prekybos centruose dabar galime rasti egzotiškiausių vaisių ir daržovių, jie irgi nežavi, nes atkeliauja neprinokę, be būdingo kvapo.

O man vis labiau dūšiai artima mintis valgyti tai, kas auga mūsų kraštuose, todėl žiemą rūsys pilnas rauginių – kopūstų, vasarinių agurkų ir žalių pomidorų, morkų, burokėlių, svogūnų galvų, česnakų žiedų, obuolių. Bet net ir šie produktai ilgainiui pabosta, todėl labai džiaugiausi pernai atradusi idėją raugintus produktus maišyti su šviežiais. Labiausiai patiko maišyti raugintus kopūstus, tad šiandieninis įrašas apie juos.

Dar vienas nuostabus dalykas gaminant šiuos mišinius yra tas, kad galima sunaudoti pradėjusias vysti daržoves ar prapjautą liūdintį moliūgą.

Recepto kaipo tokio nėra, nes visi reikalingi skoniai ir prieskoniai jau yra raugintuose kopūstuose. Net jei jų negaminate patys, drąsiai maišykite pirktinius.

1 kg raugintų kopūstų maišau su viena iš daržovių :

Toliau skaityti „Rauginti kopūstai su daržovėmis“

Sušalus ar susirgus

Betepdama lydytą sviestą ant juodos duonos ir bedėliodama česnakų griežinėlius pamaniau – juk tai irgi receptas. O gal kažkas dar nėra bandęs šio puikaus skonio sumuštinio per brūkšnelį gydytojo? O gal ir kitų mūsų namuose naudojamų receptų sušalus ar susirgus.

Mielai dalinuosi, gal atrasite kažką naujo ar prisiminsite ką pamiršę.

Sumuštiniai su česnaku

Vienam valgytojui reikės:

1/2 riekės juodos duonos

Toliau skaityti „Sušalus ar susirgus“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Mandarinų žievelės ir lapai

NEmaistas.

Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai“.

O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau „Labas Rytas, Lietuva“ reportaže.

Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.

Toliau skaityti „Mandarinų žievelės ir lapai“

Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti „Karamelizuotų svogūnų pagardas“