Jos didenybė Braškė

Na, ar jau spėjote iki soties atsivalgyti šviežių braškių?

Jei jau, tuomet pats laikas pasiruošti gardžių atsargų žiemai arba pasilepinti uogų ir vaisių, žele, panakotos, tortų skoniais. Esu surašiusi daug receptų su braškėmis, tad padarysiu sąrašiuką, kuriame juos rasite.

O jei nesinori nieko gaminti, braškes galima tiesiog sutrinti su trupučiu cukraus ar kito saldiklio ir pasidėti šaldytuve, turėsite puikų pagardą blynams, ledams, varškei ar jogurtui.

Rekomenduoju: Toliau skaityti „Jos didenybė Braškė”

Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais

Vitaminų užtaisas!

Šis derinys šovė į galvą eilinį kartą, kai radau vysti pradedantį burokėlį ir kelis rudeninius obuolius iš sodo, o šaldytuve liūdėjo peržiem pabodę rauginti kopūstai.

Žalius, nevirtus burokėlius valgo retas, tačiau dauguma žino, kad geriausios daržovių savybės yra būtent termiškai neapdorotose. Keli kalbinti žmonės žinojo burokėlių karpačą, dar keli buvo girdėję, kad galima rauginti žalius burokėlius. Tik tiek.

Šiuo mano atradimu labai džiaugiasi kelių vaikų mamos, joms pagaliau pavyko saugiai „užmaskuoti” žalius burokėlius, vaikai išties su malonumu valgo šias salotas su pieniškomis dešrelėmis ar virtomis bulvėmis.

Mūsų namuose šios salotos labiausiai gerbiamos poroje su kepta šonine (receptas ČIA), antimi ir rytiniu omletu, nors puikiai dera ir su vištiena, kalakutiena ar kepenėlėmis. Toliau skaityti „Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais”

Jogurto sūris

Nauji metai priminė ir naujausią idėją – sūrį iš jogurto.

Naminius sūrius gaminu nuo seno, tiek varškinius, tiek lydytus, fermentinius, džiovintus, bet tokio elementaraus ir paprasto dar neteko.

Daugeliu atveju varškės sūrio gamyba yra kaitinamo pieno sutraukimas rūgštimi – citrinų sultimis, actu, rūgpieniu ar kefyru. O kadangi jogurte yra rūgšties, sūrio gamybai tereikia… jogurto 🙂

Kaip ir gaminant klasikinius varškės sūrius, juos galima gardinti pačiais įvairiausiais priedais. Man gardžiausias Latvijoje ragautas sūris su riešutų mišiniu, su ciberžole ir kmynais, tiesiog kmynais, džiovintais pomidorais, džiovintais baravykais, įvairiomis sėklomis, kapotais krapais ar kalendros lapeliais. Žodžiu variacijų begalė.

Bandysiu gaminti sūrį ir iš naminio jogurto, kol kas gaminau tik iš pirktinio. Būtinai graikiško tipo, 10% riebumo, perku kibirėliais po 1 kg. Toliau skaityti „Jogurto sūris”

Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais

Apie gazuotame vandenyje raugintus kopūstus esu rašiusi, o štai suporuoti kopūstus su burokėliais idėja kilo palygint neseniai. Rudenį, kai jau gamta nebedovanojo spalvų, o prošal važiuojanti draugė atvežė maišą burokėlių. Konservuoti tingėjosi, o ir ne itin valgome marinuotus burokėlius, iki šaltibarščių sezono dar toli. Tad sumaniau pabandyti raugintą burokėlių variantą drauge su kopūstu.

Pavyko taip puikiai, kad dabar visada turiu spalvingų, kvapnių daržovių, bent vienas trilitris visada rūgsta, o kitas laukia valgymo šaldytuve.  Dažniausiai valgome kaip garnyrą karštiems patiekalams.

Šis duetas puikiai tinka troškinimui ir tiekimui su dešrelėmis ar kepta mėsa, raugintomis daržovėmis iškloju skardos dugną ir ant jų tupdau kepamą paukštį, ypatingai skani buvo taip kepta antis. Na, o sveikiausias atradimas yra sunka, geriame ryškiai raudoną skystį ryte po kelis šaukštus, nepadauginant, norėtųsi daugiau, tačiau tuomet gali sutrikti virškinimas.

Gamyba tikrai labai paprasta, daržovės įrūgsta per 5-7 dienas, o šaldytuve išlieka traškios ir gardžios net iki 3 mėnesių. Galima gaminti ir mažesnės talpos stiklainiuose, maisto induose ar tiesiog puode, tik puode daržoves reikia paslėgti, kad skystis visada būtų pilnai apsėmęs.

Toliau skaityti „Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais”

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Čiaudulys ir varvanti nosis man visada primena česnakus. Tiek šviežius, tiek sumaltus su druska ar aitriąja paprika, tiek lėtai aliejuje virtus, dar kitaip vadinamus confit.

Eilę metų confit gaminau puode, užpylusi česnakų skilteles aliejumi, įjungdama termometrą, nes labai svarbu gaminio neperkaitinti. Sudėjus česnakus į stiklainius, dažnai likdavo aliejaus, reikėjo plauti puodą ir termometrą. Kol vieną dieną nepamačiau video, kuriame česnakus gamino orkaitėje. Geniali mintis! Juk ir temperatūra reguliuojama, yra ir laikmatis, o ir viskas gaminama iškarto stiklainiuose be jokių papildomų indų.

Išbandžiau, paragavau ir galiu patvirtinti, kad nei skoniu, nei tekstūra orkaitėje ruošti česnakai niekuo nesiskiria nuo lėtai virtų puode, jie yra tokie pat lengvai tepami, kvapnūs, saldūs.

Priminsiu kur toks česnakas naudojamas: Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai

Gana dažnai sulaukiu klausimo kodėl gaminu konservus. Kam tiek triūso? Atsakymas labai paprastas – žinau kas yra stiklainyje, kad nėra pridėtinio cukraus ar kitokių cheminių medžiagų, kad naudojau tik kokybiškas daržoves. Ypač, jeigu kalba sukasi apie pomidorus.

Turbūt ir jūs mėgstate natūraliai sunokusius, kvepiančius ir sultingus raudonskruosčius iš savo ar ūkininkų šiltnamių.  Šaltuoju sezonu prekybos centruose parduodami pomidorai į tikrus panašūs tik spalva ir forma, todėl atsinešti iš rūsio vasara kvepiančių konservų ir jais pagardinti sriubą, troškinį, picą ar makaronus yra absoliutus gėris.

Prisipažinsiu, kartais įsipilu šio ruošinio į stiklinę, įmaišau šaukštelį grietinės ir gaunu ypatingo skonio gėrimą, primenantį skystį, likusį nuo pomidorų ir grietinės salotų.

Darbo nėra daug, jei turite virtuvinį kombainą. Daržoves galima malti ir mėsmale, svarbiausia, kad būtų galimybė pamatuoti tūrį.

Šis ruošinys yra tobulas ir tuo, kad konservuojant nenaudojamas nei cukrus, nei actas. Pomidorai savyje turi pakankamai daug rūgšties ir natūralaus saldumo, todėl tereikia druskos. Toliau skaityti „Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai”

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai”

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”