Paskelbta

Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai

Gana dažnai sulaukiu klausimo kodėl gaminu konservus. Kam tiek triūso? Atsakymas labai paprastas – žinau kas yra stiklainyje, kad nėra pridėtinio cukraus ar kitokių cheminių medžiagų, kad naudojau tik kokybiškas daržoves. Ypač, jeigu kalba sukasi apie pomidorus.

Turbūt ir jūs mėgstate natūraliai sunokusius, kvepiančius ir sultingus raudonskruosčius iš savo ar ūkininkų šiltnamių.  Šaltuoju sezonu prekybos centruose parduodami pomidorai į tikrus panašūs tik spalva ir forma, todėl atsinešti iš rūsio vasara kvepiančių konservų ir jais pagardinti sriubą, troškinį, picą ar makaronus yra absoliutus gėris.

Prisipažinsiu, kartais įsipilu šio ruošinio į stiklinę, įmaišau šaukštelį grietinės ir gaunu ypatingo skonio gėrimą, primenantį skystį, likusį nuo pomidorų ir grietinės salotų.

Darbo nėra daug, jei turite virtuvinį kombainą. Daržoves galima malti ir mėsmale, svarbiausia, kad būtų galimybė pamatuoti tūrį.

Šis ruošinys yra tobulas ir tuo, kad konservuojant nenaudojamas nei cukrus, nei actas. Pomidorai savyje turi pakankamai daug rūgšties ir natūralaus saldumo, todėl tereikia druskos. Toliau skaityti „Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai“

Paskelbta

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas“ – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas“

Paskelbta

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai“

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių“ produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena“

Paskelbta

Marinuoti svogūnai

Bent jau mūsų aplinkoje šašlykai be marinuotų svogūnų tiesiog nevalgomi. O kur dar silkė su karštomis bulvėmis, grietine ir tokiais pačiais svogūnėliais? M…

Rodosi joks čia menas marinuoti svogūnus, tačiau jei norisi gero skonio, visgi derėtų atsižvelgti į kelis niuansus. Pirmiausiai į svogūnų rūšis.

Kokie svogūnai labiausiai tinka?

Geltonieji. Puikūs, tik prieš marinuojant griežinėlius rekomenduočiau plikyti, t.y. užpilti verdančiu vandeniu ir palikti iki pilnai atvės.

Rausvieji. Ne tokie aitrūs, kaip geltonieji, tad plikyti nėra reikalo. Gražioji spalva marinuojant blunka, todėl naudoju spalvotą actą (aviečių ar vyšnių, kaip jų pasigaminti, rasite ČIA).

Baltieji. Patys saldžiausi ir švelniausio skonio svogūnai, beveik nedirginantys akių pjaustant, marinuojant tokius dedu daugiau prieskonių.

Šalotiniai. Turbūt neverti būti marinuojami dėl aukštos kainos. Toliau skaityti „Marinuoti svogūnai“

Paskelbta

Marinuotos cukinijos

Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.

Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.

Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.

Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos“

Paskelbta

Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas

Tai bus odė česnakui. Jo didenybei Česnakui, kuris, kaip nė viena kita daržovė, neturi savyje tiek galios padėti peršalusiam, sloguojančiam ar kokią zarazą viruso pavidalu pasigavusiam žmogui.

Nėra ir kitos tokios daržovės, paliekančios tokį ryškų kvapą, tiek pjaustant, tiek malant, gardinant troškinius, sriubas, padažus, keptą juodos duonos riekę ar verdant skilteles aliejuje.  Ir nors kartais česnakas dėl skoninių ir kvapiųjų savybių yra lyginamas su svogūnu, mano galva jis, nors ir pravirkdantis net vyrus, yra Nr.  2.

Ir dabar, kai aplink tiek sergančių ar sloguojančių žmonių, sumaniau priminti lyg ir elementarius, bet dažno tiesiog pamirštus česnakų patiekalus ar gaminius, kurie padeda sveikti.

Pirmiausia, ką prisimenu suslogavus – tiesiog nulupti česnako skiltelę ir ją įdėti į kiek įmanoma išpūstą šnervę. Kitą užspaudus kvėpuoti česnako eteriu bent kelias minutes. Svarbu skiltelės neįpjauti, tuomet yra grėsmė labai stipriai suerzinti gleivinę.

Bet kadangi aš nesu medikė, o kulinarė, labiau norėčiau pasidalinti „skanių vaistų“ receptais. Toliau skaityti „Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas“

Paskelbta

Raugintos arbūzų žievelės

Rodosi, ką dar galima atrasti fermentacijos pasaulyje? Malyg esu užraugusi jau visas daržoves ir vaisius, tačiau Alfo idėja verta 100 balų.

Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.

Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.

Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypatingai skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabliuoti padažus ar pagardus.

Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.

Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip: Toliau skaityti „Raugintos arbūzų žievelės“

Paskelbta

Mėtiniai česnakai

Turbūt skamba keistai? Ir man taip skambėjo, kai tokiu mišiniu kimšau slyvas ir viriau stiprų marinatą įdomiam receptui. Tokias marinuotas slyvas nuo seno gamina Armėnijoje ir keliose kaimyninėse šalyse, buvo smalsu pabandyti, juolab šiemet slyvų derlius ohoho.

Kadangi slyvas ragausime tik lapkritį ar gruodį, receptą pasaugosiu kitų metų slyvų sezonui, mėgstu pirmiausiai išbandyti skonius, patikrinti kaip ilgai konservuotos gėrybės negenda ir tik tuomet receptu pasidalinti su jumis. O tuo tarpu pasidalinsiu mėtinių česnakų idėja, man jų liko po marinavimo, na nejau mesiu lauk?

Pirmiausiai patepiau orkaitėje apkeptos juodos duonos riekę, duetas puikiai suderėjo ir nuo mėtų kepta duona tapo kvapnesnė. Aromatas tikrai neįkyrus, veikiau suteikiantis šarmo.

Ruošiausi kepti vištaitę, tad šiuo mišiniu patepiau pilvo vidų. Valgiusieji jau iškeptą paukštį kilnojo antakius ir įnirtingai klausinėjo kodėl taip skanu?

O kai ruošėme mėsą šašlykams, į marinatą tyliai įdėjau dosnų šaukštą mišinio. Ir vėlgi sulaukiau galybės komplimentų skoniui. Toliau skaityti „Mėtiniai česnakai“

Paskelbta

Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai

Agurkai kaip agurkai, sakysit, kokie jau čia ypatumai.

O jų yra nemažai, ilgus metus auginau ir visais namų sąlygomis įmanomais būdais bandžiau juos konservuoti. Nemažai stiklainių turinio iškeliaudavo į kompostą, kol atradau labai svarbius dalykus. Ir ta gerąja patirtimi noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, jog esame viena iš to menko valstybių sąrašo, kuriose auginamos trumpavaisių agurkų rūšys. Daugelyje šalių auginami tik ilgavaisiai agurkai, jų paskirtis – valgyti šviežius ar marinuotus labai stipriame marinate. O Karibų salose, lankantis vietiniuose turguose, tuos ilguosius agurkus mums vietiniai rodydavo kaip didelę egzotiką, ir, beje, moterys ten agurkus pjausto ir deda ne į lėkštes, bet ant veido. Ir pati buvau pamiršusi kokį malonų drėkinimo efektą suteikia ši daržovė odai.

Bet grįžtu prie maisto temos.

Labai dažnai konservavimo fanų grupėse ar forumuose matau klausimą – kodėl rauginti agurkai tapo minkšti, tuščiaviduriai, virto koše ir pan. Arba kodėl marinuoti agurkai netraškūs, beformiai?

Mano patirtis byloja, kad konservuotų agurkų kokybė priklauso nuo druskos, vandens, prieskonių, laikymo sąlygų, bet visų labiausiai nuo teisingai pasirinktos agurkų veislės.    Toliau skaityti „Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai“