Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

kriausbur.jpg
Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti “Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas“

Fermentuota mėtų arbata

img_20180816_1716048295816696929370099.jpg 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti “Fermentuota mėtų arbata“

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

pomidoo

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu, jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti “Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas“

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

vynlapp

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe :)

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti “Vynuogių lapai ir ką su jais veikti“

Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire

Labai svarbu išmokti kantriai laukti. Ir nesvarbu ko, ir kad ir pusę metų – susitikimo su mylimu žmogum ar švenčių. Tik tuomet įvertini susitikimo ar tam tikros dienos atėjimo prasmę, emocijos išsigrynina ir mintys tampa skaidrios. Vienas laukimas ką tik išsipildė, o kito su dideliu malonumu laukiu sekantį Sekmadienį, esu iš tos mažumos, kuriems Velykos yra svarbesnė šventė nei Kalėdos. Mane artimiau pažįstantys žino kodėl, o jums paatvirausiu tiek, kad prisikėlimo pasaka man gražesnė, nei gimimo.

Velykas repetuoju, visada. Visada ieškau kokių nors įdomesnių marginimo ar dekoravimo idėjų, kiekvienais metais išbandau tuziną naujovių ir dažnai atrandu vieną ypatingą. Šiemet tas ypatingas – mėlynasis, išgautas mėlynių uogų dažo. Neįtikėtinai intensyvių atspalvių išgavimui tereikia vandens ir uogų. Fantastika.

Toliau skaityti “Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire“

Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

namjonezasTaip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą :) O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti “Naminio majonezo gaminimo ypatumai“

Ruginiai duoniukai

edf

Ir vėl su didele padėkai Ievai iš Slėnio sodybos – nuostabiai pavykęs idėjos įgyvendinimas ir naujas produktas mūsų ir mano valgytojų namuose. Tiems, kas renkasi naminį maistą ir jo gamybą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa ar neiškepa kepsnys ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikėdavo garantuoto rezultato, kepdavau duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai Ieva parašė, kad ji šiuos gardumynus gamina su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys. Ir po kelių kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą naujokams, nes jie turi malonios rūgštelės, labiau porėti ir žymiai skalsesni. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepiau duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jie tokie minkšti ir porėti.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“