Česnakynė

Ilgai galvojau kaip pavadinti šį gaminį, lyg ir ruošinys, lyg ir pagardas, bet visgi labiausiai mūsų namuose prilipo pavadinimas Česnakynė, nors česnakai čia yra tik kvarteto dalis.

Ir jei anksčiau mano firminių sriubų slaptasis gardintojas buvo adžika, dabar ji trumpam (o gal ir ne) išstumta iš elito, labai jau valgytojams įtiko truputį aštrus sriubų skonis ir aromatas. Dedu česnakynės ir į troškinius, trinu keptą duoną, tepu kepamą paukštieną, žodžiu naudoju ten, kur tinka česnakas, sūrumas ir aštri nata.

Gamyba labai nesudėtinga, ilgėlesnis tik česnakų lupimas, nes naudoju rudenį išrautus, šviežius ir – kaip mėgstu pajuokauti – tikrus, naminius. Joks iš už jūrų marių atvežtas česnakas neprilygsta tokiam, tad jei jau sumanytumėte pasigaminti šio skanumyno, pirkite kiek brangesnius, bet mūsų ūkiuose ar pas babytę augintas galvas.

Ir jau ne kartą diskutavome apie aitriųjų pipirų aštrumo laipsnį, česnakynei vertėtų rinktis vidutinio aštrumo pipirus, nes jie naudojami su visomis sėklomis, kuriose yra pats macnumas. Jei turite labai aštrius, deginančius, prieš gamybą sėklas visgi išimkite. Aš šį kartą naudojau geltonus, beveik oranžinius čiliukus, todėl gavosi tokia ryški geltona spalva.

Proporcijos sekančios:

Toliau skaityti “Česnakynė“

3 dienų kopūstai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Galiausiai pildau pernykštį pažadą aprašyti naujausią fermentacijos (ar kitaip rauginimo) atradimą –  3 dienų kopūstus.

Mintis gimė ne šiaip sau, juk tradiciniais raugintais kopūstais galime mėgautis ne ištisus metus, prekybcentryje jų, turbūt, galima rasti visada, bet gaminantys namuose žino, kad rauginimui tinka tik žieminiai kopūstai: kieti, balti ir užderantys vėlų rudenį. Šiltuoju sezonu, kai karaliauja vasariniai kopūstai, dažnai pasvajodavau apie raugintų kopūstų sunką ir tą nenusakomai skanią rūgštelę.

Vieną vasarą, sausai raugdama agurkus ir pomidorus, pati sau pamaniau – juk kopūstai ir žiemai raugiami sausai, be vandens, tik savo sultyse. O ir vasarinė gūžė nusišypsojo ir daržovių krepšio, po valandėlės puode su prieskoniais ir druska jau maišėsi kopūsto gabalai.

Taip ir prasidėjo eksperimentas, pradžioje visiškai nenudžiuginęs, tad apleistas, bet pernai vasarą vėl prisimintas ir baigtas tobulinti, dabar jau galiu drąsiai siūlyti ir jums pasigaminti šviežiai raugtų vasarinių kopūstų.

Lygiai kaip ir šviežiai paraugti agurkai, Toliau skaityti “3 dienų kopūstai“

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

rabarbcoll

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti “Rabarbarai (ir ką su jais veikti)“

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

morkukoliazas

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo “desertu“ iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti “Morkų tarkiai ir ką su jais veikti“

Kmynų gira

kmynugira

FB puslapyje keliskart įkėliau video, kuriame matosi pasiutę kmynų rūgstančioje giroje šokiai. Ir sulaukiau daug žinučių su prašymu aprašyti šį stebuklingą gėrimą, mielai prašom.

Apie giros ir midaus gamybos ypatumus jau rašiau (receptai čia), kmynų gira lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų, bet yra vienas “bet“. Ji yra tarpinis variantas tarp giros ir midaus, “nei šis nei tas“ – taip sakė vienas ragavusių. Ir nepamanykite, kad jam nepatiko skonis, patiko net labai, tik buvo sunku suprasti ką gėrimo skonis labiau primena. O vienas mažiausių degustatorių pasakė labai aiškiai – “limonadas“ 🙂

Kadangi mano namuose ištisai kažkas rūgsta, turiu taip vadinamus starterius – giros ir midaus mieles, kurios užaugo pirmuose rauginių stiklainiuose ir dabar man tarnauja kaip spartintojas. Jei įprastai gira be pridėtinių mielių įrūgsta per 5-8 dienas, tai su starteriu girą pagaminu per 2-4 dienas. Jei ir jūs norėtumėte turėti tokį gyvą stebuklą, pagaminę pirmą girą neišpilkite visos į taures, ant dugno likęs tirštokas drumstas skystis ir bus toji mielė. Aš jau sugebėjau užsiauginti ir giros bei acto grybus, bet apie tai kada nors vėliau.

Aprašysiu pirmo karto gamybą, viskas labai greita ir paprasta. Toliau skaityti “Kmynų gira“

Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas

PA195151.jpgPrasidedant Kalėdinių dovanų ruošimui, visada prisimenu mėlynuosius svogūnus ir jau eilę metų iš jų gaminamą džemą, mat jo jau ragavę įtraukia stiklainį šio pagardo į norų sąrašą, tad su malonumu gaminu vis daugiau stiklainių ir dailiai pakuoju juos kartu su kitomis dovanomis.

Nors pirmą kartą išgirdusi tokį žodžių derinį, pati raukiau nosį, po pirmos degustacijos supratau kokio gėrio galima paruošti vos iš kelių produktų, kurių apsčiai turime prekybos centruose. Nepaisant paprastos receptūros, svogūnų džemas yra ypatingai gardus, karamelizuodamiesi svogūnai atskleidžia puikiausius savo aromatus. Tik, deja, nei geltonieji, nei baltieji svogūnai šiam pagardui netinka, esu bandžiusi gaminti ir iš jų, rezultatas nedžiugino.

Originaliame recepte naudojamas raudonas vynas ir balzamiko actas, pakeičiau juos obuolių actu ir čili pipirų dribsniais ar milteliais, nuo jų džemas turi intensyvesnės rūgštelės ir malonios, liežuvį švelniai kandžiojančios aštrios natos. Toliau skaityti “Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas“

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti “Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)“

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti “Krapai aliejuje“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Izraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“