Aštri jautienos sriuba „Du viename“

Nors už lango plieskia saulė, o namuose burzgia kondicionierius, karštų dienų mitybos įpročius kartais verta permąstyti.

Atsibodo šaltibarščiai ir salotos, skrandis ėmė prašyti šilto maisto. Ir tuomet prisiminiau, kad pietų šalyse, jose keliaujant ar gyvenant,  pietums visad būdavo tiekiama sriuba. Karšta, būtinai aštri ir labai soti. Ir šmėstelėjo mintis, gal tai ta pati „kuo susirgai, tuo ir gydykis“ taisyklė? Ją nebūtina suprasti tiesiogiai, ši frazė kitose kalbose skamba kiek kitaip, bet esmė lieka ta pati – jei bloga nuo karščio, juo ir reikia malšinti karščio pojūtį.

Pabandžiau ir labai nustebau, iš tiesų karšta ir aštri sriuba savotiškai atvėsino kūną. Pasotino. Nuramino blogus pojūčius.  Tad karšta sriuba vasaros metu buvo reabilituota ir paskelbta nebe tik šaltojo sezono, bet ir karštojo sezono patiekalu.

Dažniausiai verdu itin tirštą jautienos sriubą su stambiai pjaustytomis daržovėmis, kad tiekiant reikėtų ne tik šaukšto, bet ir šakutės. Ir nors recepto ingredientai ir gamyba labiausiai panaši į armėnišką chašlamą, visgi mes ją vadiname „du viename“. Mat po lėkštės tokios sriubos apie antrą patiekalą nė nebekyla mintis, viena porcija lygi dviems patiekalams vienu ypu.

Sultinio pagrindui visada naudoju jautienos kulninę arba šonkaulius ir galybę cukinijų. Toliau skaityti „Aštri jautienos sriuba „Du viename““

Apkeptos traiškytos bulvės

Och kokia pekla lauke…

Gaivinamės šalstriubėmis, kefyro ir daržovių kokteiliais, vandeniu su agurkais ir uogomis. Bet organizmas, pratęs prie šilto maisto, karts nuo karto primena, kad reikėtų ir ko karšto suvalgyti. Kepsnių ar blynų tikrai nesinori, bet štai šviežių bulvių su šaltibarščiais mielai sukertam.

Papasakosiu kaip įdomiau ir žymiai gardžiau ruošiu bulves, gamindama bet kurią šaltsriubę. Toliau skaityti „Apkeptos traiškytos bulvės“

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“

Daržovių likučių sultinys

Daržovių sriuba ar daržovių sultinys turbūt pažįstami kiekvienam. Tačiau ypatingai sodrų ir aromatingą sultinį galima pagaminti ir iš to, ką dažniausiai lengva ranka metame į šiukšlinę (ar kompostinę).

Apie tokį sultinį kalbėjomės LRT „Klauskite daktaro“ laidoje (įrašą rasite čia), bet tiems, kurie mėgsta receptus skaityti, o ir tiems, kuriems kilo klausimų po laidos, aprašysiu visą procesą ir kai kuriuos niuansus šiame įraše.

Pirmiausiai labai svarbu atskirti sąvokas kas yra „maisto likučiai“ ir kas yra „maisto atliekos“. Jei likučius galime sunaudoti patiekalų ar ruošinių gamybai, tai maisto atliekos neturėtų papulti į mūsų racioną. Toks pats skirtumas yra ir sąvokose „suvytusi“ ir „pradėjusi vysti“ morka. Net ir ilgai verdamam sultiniu netiks jau suvytę daržovės.

Taip pat turime atminti, kad tokiam koncentruotam maistui reikia naudoti kuo ekologiškesnes daržoves, tačiau kai kurių daržovių likučiai visiškai netinka ne tik dėl žievėje kaupiamų nitratų, bet ir dėl skonio.

Tam, kad pradėję vysti ar lupamos daržovės būtų tinkamai laikomos, įsitaisiau atskirą dėžutę šaldiklyje, joje kaupiu likučius, o dėžutei pilnai užsipildžius iškarto verdu sultinį. Jį, beje, taip pat galima užšaldyti vėlesniam laikui, tačiau mūsų namuose nėra dienos be sriubos, todėl sultinys sunaudojamas kaipmat.

Ir dar vienas svarbus momentas. Jei jums visgi norisi mėsiško sultinio, į tą patį puodą galima dėti raudoną mėsą ar kaulėtas jos dalis, viskas puikiai susiporuos ir gausite nuostabaus aromato bazę sriubai.

Tai kas gi tinka sultiniui?

Toliau skaityti „Daržovių likučių sultinys“

Kopūstienė su frikadelėmis

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kopūstienė su frikadelėmis“

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu“ iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti“

Barščiai

Kadaise, kai dar nesidomėjau maisto receptūromis, maniau, kad burokėlių sriuba ir barščiai yra to paties patiekalo pavadinimai, ir tik paragavusi tikrų barščių viename Kijevo bistro, vėliau ir keliuose slavų virtuvės restoranuose, supratau, kad skiriasi ne tik pavadinimai.

Slavų virtuvė labai turtinga, skaitant barščių receptūras supratau, kad vieno bendrinio recepto nėra. Užmačiau netgi didelius internetinius debatus kaip į barščius turi būti dedamas svogūnas 🙂 Vieni rekomendavo jį pjaustyti žiedais, kiti gabaliukais, kepinti-nekepinti, kol viską nukirto vieno laidų vedėjo pareiškimas, kad svogūnas dedamas į sultinį TIK visas, su visais lukštais ir išmetamas lauk prieš dedant kitas daržoves. Šis patarimas itin vykęs! Nardant toliau atradau, kad naudojami grybai – nuo džiovintų miškinių iki pramoninių kreivabudžių, kopūstai – nuo baltagūžių iki raugintų. Vienintelis sutarimas buvo tas, kad barščiai gaminami jautienos arba kiaulienos sultinyje, paukštiena ar žuvis netinka.

Tad daug kartų bandžiau įvairius produktus ir gamybos būdus, svėriau, skaičiavau ir vėl keičiau, kol atradau mūsų namams labiausiai tinkantį derinį – lėtai virtą sultinį su gausia įvairių daržovių kompanija.

Barščiams reikės: Toliau skaityti „Barščiai“

Keptų pomidorų padažas žiemai

Kepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti „Keptų pomidorų padažas žiemai“

Solianka

Solianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica Italijoje – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti „Solianka“

Kūmos šiupininė

Apie savo aistrą kelionėms ir įspūdžius iš aplankytų vietų dažnai parašau elektroniniame žurnale „Gyvenimo Gurmanai„, buvo kelios publikacijos ir popieriniame Lietuvos rytos leidinyje. Tačiau paskutinės dvi kelionės buvo visai kitokios, nors ir keliautos lyg ir įprastiniu lėktuvu, į turistų gausiai lankomas šalis, tačiau atradimai jose buvo ypatingi, pasukę mintis truputį kita kryptimi. Ir tai mano galva yra vertingiausi atradimai. Apie viešnagę Izraelyje ir parsivežtus Liudos receptus ir dovanas – jau netrukus pasirodysiančiame šeštame „Gyvenimo gurmanų“ numeryje, o apie Kubą rašiau FB, Renatos Lapės profilyje rasite pasakojimus ir nuotraukas. Jei įdomu, žinoma.

Vienintelis niekada mano neaprašytas įspūdis po tokių kelionių – keturi metų laikai, kuriuos mes turime, tad nė kiek nevertiname, veikiau bambame, kas dėl sniego, kas dėl vasaros alsų… Aš ta pastaroji, bet žiemą apie gyvenimą atsiliepiu vieninteliu žodžiu „kaifuoju“. Ir mano virtuvėje yra keturi metų laikai, žieminė jos pusė yra pati įdomiausia, nes puode ar orkaitėje dažnai atsiduria kiti trys metų laikai iš šaldiklio – rabarbarai į gėrimus, trintos vasaros uogos varškės padažams, rudeniniai grybai į sriubas…

O ir sriubos žiemą norisi būtent tokios – tirštos, karštos, sočios ir … kitokios. Kadaise mano sukurtą derinį puode draugė yra pavadinus Kūmos šiupinine. Tebūnie.  Toliau skaityti „Kūmos šiupininė“