Kategorija: Sriubos

Kas, jei ne spalvingoji moliūgų sriuba gali praskaidrinti niūrias ir tamsias dienas?

Manoji sriubos versija spalvinga, įvairi ir apjungia dar kelis – rūgštų ir kartų – skonius. Pirmąjį gaunu įberdama spanguolių uogų, o antrąjį natūralaus ir saikingo kartumo turinčiomis moliūgų sėklomis.

Receptą nufilmavome, jeigu mėgstate video formatus, kviečiu pažiūrėti reportažą ⇓

Ir pietums, ir vakarienei: moliūgų sriubos receptas pagal „Kūmutės virtuvę“ – 2024.11.18 – LRT

O produktų sąrašą ir gaminimo eigą aprašysiu, 2 porcijoms reikės: Toliau skaityti „Gardžioji moliūgų sriuba”

Būna gyvenime taip, kad girdėtos blogos istorijos ima ir paliečia pačią. Nutiko taip, kad  kurį laiką turėsiu vartoti tik skystą ar sutrintą maistą. Kaip juokavo mano pusseserė odontologė – kad ir cepeliną valgyk, bet sutrink 🙂

Blogas jausmas, neslėpsiu, o ypač dėl to, kad namų vazos pilnos kietų obuolių ir riešutų, o šaldytuve vien kietieji sūriai.  Pagalvojusi kuo gi galėčiau save pradžiuginti, pirmiausiai pagalvojau apie trintą sriubą. Moliūginę. O paskui prisiminiau, kad mieloji Eglė iš 50 arų darbo ir džiaugsmo ūkio man atsiuntė didelę dėžę šviežiai iškastų pastarnokų. Rūsy radau paskutinį moliūgą. Daržovių krepšy batatų, o šaldytuve vištienos šlaunelių mėsos. Ir pamaniau, kad trinti galima ne tik daržoves, virtas sultinyje, bet ir pačią mėsą.

Sriubos skonis labai nustebino gerąja prasme. Itin tiršta, begaliniai kvapni ir pilna skonių. nudžiugino ir spanguolių rūgštelė, ir maltos moliūgų sėklos, šiedu moliūgų sriuboje man yra tiesiog būtini. Ir nors tokioje sriuboje rekomenduotina grietinėlė, aš ją keičiu lydytu sviestu, pabandykite ir suprasite kodėl. Toliau skaityti „Trinta vištienos ir daržovių sriuba”

Eilinį kartą pietaudama rytietiškame restorane ir valgydama tom yum sriubą pagalvojau, kad man joje pernelyg daug skonių. Todėl vieną dieną, prekybcentry radusi nebrangių krevečių, prigriebiau jų, taip pat sparnelių vidurinių dalių, šaldytų žirnelių ir kokosų pieno. Vakare jau ragavome mano kūrinį ir dideliam nustebimui jis labai patiko. Maniau, kad kokosai ir krevetės nelabai dera su lietuviškomis bulvėmis ir morkomis, bet klydau.

Šią sriubą dabar verdu dažnai, ja vaišinau nemažą būrį žmonių ir visi sutartinai gyrė skonių derinį. Ir dar vieną dalyką – primirštą malonumą valgyti rankomis. Ne sriubą, žinoma :), bet sparnelius ir krevetes, todėl tiekiant prie sriubos lėkštės dedu mažą lėkštutę ir servetėlę. Toliau skaityti „Vištienos sriuba su žirneliais ir krevetėmis”

Tiesą sakant, kai skaitydavau šios sriubos receptus, kartais šiaušdavosi plaukai, kaip taip? Vienoje lėkštėje daržovės, tarkuota virta dešra, marinuoti agurkai, kiaušiniai ir … saldi gira? Visad knietėjo pabandyti, tačiau nė viename lankyto restorano meniu okroškos neradau.

Ir štai šią vasarą, susirašinėjant su pussesere, gyvenančia Charkove, paklausiau ar jie valgo šią populiariąją slavų virtuvės sriubą. Klavdija mielai papasakojo man, jog okrošką kiekvienuose namuose gamina skirtingai (kaip ir mūsų šaltibarščius, pamaniau), o būtent Ukrainoje yra gaminama baltoji okroška, kuri gaminama ne su gira, o su išrūgomis ar rūgpieniu.

Klavdijos šeimos namuose mėgstamiausia uošvio firminė šaltsriubė, būtent jo receptą sužinojau, pagaminau ir … įsimylėjau. Ir eilinį kartą pagalvojau, kad keistai skambantys deriniai yra keisti tik mūsų galvose, tad bandysiu gaminti ir su gira.

Paskutinė vasaros savaitė labai karšta, vis dar norisi šalto, vėsinančio maisto, o būtent tokia ir yra ši okroška, todėl kviečiu pabandyti.  Toliau skaityti „Šalta sriuba „Okroška” ukrainietiškai”

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai”