Dilgėlių sriuba

Kai kam tai dar egzotiškai skambantis sriubos pavadinimas, nors tai tik naujai atrasta sena. Dilgėles, žinoma, reikia rinkti tik jaunutes, kol jos dar nekandžioja. Ir šią sriubą verdu tik tuomet, kai jau atsivalgome šviežių dilgėlių lapelių. Po jų atkeliauja rūgštynių sezonas, labai panašiai verdu ir jų sriubą. Dilgėlė neturi intensyvaus skonio, tik savitą kvapą, todėl sriubai reikia kelių ryškesnių skonių. Juos galima gauti rūgšties pagalba, tam labai tinka citrinos sultys ar obuolių actas. Toliau skaityti „Dilgėlių sriuba“

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai“

Sultinys su koldūnais

Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.

Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.

Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.

Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…

<

p style=“text-align:center;“>Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.

Toliau skaityti „Sultinys su koldūnais“

Prancūziška česnakų sriuba

Prancūzišką svogūnų sriubą žinome (turbūt) visi. Gal mūsuose nėra daug ją gaminančių namuose, bet kavinėse  ar dienos pietų centruose jos galima sutikti tikrai dažnai.  Tas kvapas… Su niekuo nesumaišomas,  aitrus, įsigeriantis į drabužius ir netgi odą. Pamenu, kai buvau pavėžėja,  buvau gavusi iškvietimą pavežti žmogų nuo kavinės iki ofiso, viso keliavimo tebuvo 10 minučių, bet sergančiam kolegai  vežamos svogūnų sriubos tvaikas (sorry, kitaip pavadinti negaliu), buvo toks stiprus, kad nepadėjo net pusvalandis atvirais langais, tądien nieko nebepavežiau…

Nemėgstantys svogūnų kvapo turbūt net skaitydami raukote nosį, tad visiems tiems, kurie netoleruoja šių daržovių, siūlau pasigaminti ne ką mažiau populiarios, kremiškos, šildančios česnakų sriubos. Toliau skaityti „Prancūziška česnakų sriuba“

Aštri jautienos sriuba „Du viename“

Nors už lango plieskia saulė, o namuose burzgia kondicionierius, karštų dienų mitybos įpročius kartais verta permąstyti.

Atsibodo šaltibarščiai ir salotos, skrandis ėmė prašyti šilto maisto. Ir tuomet prisiminiau, kad pietų šalyse, jose keliaujant ar gyvenant,  pietums visad būdavo tiekiama sriuba. Karšta, būtinai aštri ir labai soti. Ir šmėstelėjo mintis, gal tai ta pati „kuo susirgai, tuo ir gydykis“ taisyklė? Ją nebūtina suprasti tiesiogiai, ši frazė kitose kalbose skamba kiek kitaip, bet esmė lieka ta pati – jei bloga nuo karščio, juo ir reikia malšinti karščio pojūtį.

Pabandžiau ir labai nustebau, iš tiesų karšta ir aštri sriuba savotiškai atvėsino kūną. Pasotino. Nuramino blogus pojūčius.  Tad karšta sriuba vasaros metu buvo reabilituota ir paskelbta nebe tik šaltojo sezono, bet ir karštojo sezono patiekalu.

Dažniausiai verdu itin tirštą jautienos sriubą su stambiai pjaustytomis daržovėmis, kad tiekiant reikėtų ne tik šaukšto, bet ir šakutės. Ir nors recepto ingredientai ir gamyba labiausiai panaši į armėnišką chašlamą, visgi mes ją vadiname „du viename“. Mat po lėkštės tokios sriubos apie antrą patiekalą nė nebekyla mintis, viena porcija lygi dviems patiekalams vienu ypu.

Sultinio pagrindui visada naudoju jautienos kulninę arba šonkaulius ir galybę cukinijų. Toliau skaityti „Aštri jautienos sriuba „Du viename““

Apkeptos traiškytos bulvės

Och kokia pekla lauke…

Gaivinamės šalstriubėmis, kefyro ir daržovių kokteiliais, vandeniu su agurkais ir uogomis. Bet organizmas, pratęs prie šilto maisto, karts nuo karto primena, kad reikėtų ir ko karšto suvalgyti. Kepsnių ar blynų tikrai nesinori, bet štai šviežių bulvių su šaltibarščiais mielai sukertam.

Papasakosiu kaip įdomiau ir žymiai gardžiau ruošiu bulves, gamindama bet kurią šaltsriubę. Toliau skaityti „Apkeptos traiškytos bulvės“

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“

Daržovių likučių sultinys

Daržovių sriuba ar daržovių sultinys turbūt pažįstami kiekvienam. Tačiau ypatingai sodrų ir aromatingą sultinį galima pagaminti ir iš to, ką dažniausiai lengva ranka metame į šiukšlinę (ar kompostinę).

Apie tokį sultinį kalbėjomės LRT „Klauskite daktaro“ laidoje (įrašą rasite čia), bet tiems, kurie mėgsta receptus skaityti, o ir tiems, kuriems kilo klausimų po laidos, aprašysiu visą procesą ir kai kuriuos niuansus šiame įraše.

Pirmiausiai labai svarbu atskirti sąvokas kas yra „maisto likučiai“ ir kas yra „maisto atliekos“. Jei likučius galime sunaudoti patiekalų ar ruošinių gamybai, tai maisto atliekos neturėtų papulti į mūsų racioną. Toks pats skirtumas yra ir sąvokose „suvytusi“ ir „pradėjusi vysti“ morka. Net ir ilgai verdamam sultiniu netiks jau suvytę daržovės.

Taip pat turime atminti, kad tokiam koncentruotam maistui reikia naudoti kuo ekologiškesnes daržoves, tačiau kai kurių daržovių likučiai visiškai netinka ne tik dėl žievėje kaupiamų nitratų, bet ir dėl skonio.

Tam, kad pradėję vysti ar lupamos daržovės būtų tinkamai laikomos, įsitaisiau atskirą dėžutę šaldiklyje, joje kaupiu likučius, o dėžutei pilnai užsipildžius iškarto verdu sultinį. Jį, beje, taip pat galima užšaldyti vėlesniam laikui, tačiau mūsų namuose nėra dienos be sriubos, todėl sultinys sunaudojamas kaipmat.

Ir dar vienas svarbus momentas. Jei jums visgi norisi mėsiško sultinio, į tą patį puodą galima dėti raudoną mėsą ar kaulėtas jos dalis, viskas puikiai susiporuos ir gausite nuostabaus aromato bazę sriubai.

Tai kas gi tinka sultiniui?

Toliau skaityti „Daržovių likučių sultinys“

Kopūstienė su frikadelėmis

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kopūstienė su frikadelėmis“

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu“ iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti“