Klasikiniai šaltibarščiai

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai“

Gaivios šaltos sriubos

Karšta.

Kai kam ilgai laukta toji vasaros alsa, kai kam namų arešto laikas.

Aš atstovauju tą karščio nemėgėjų pusę, žiemą nelekiame į šiltus kraštus pasišildyti, veikiau atvirkščiai – važiuojame į šiaurę, kad pajausti stichiją, sniego spąstus, pūgas ir prikvėpuoti pilnus plaučius to gryno, tyro oro.

Beviešint Islandijoje daug kalbuosi su vietiniais žmonėmis ir išaiškėjo įdomus faktas – jie negamina ir nevalgo šaltų sriubų. Išskyrus madingąjį gaspačą, jį tiekia restoranai, o namuose gamina tik įgudę kulinarai.  Ne vienam šiauriečiui buvo staigmena, kad iš garsaus islandiško jogurto Skyr galima pagaminti šaltą sriubą. Ir labai džiaugiuosi sulaukdama vis daugiau žinučių iš šiaurės apie tai, kad šios sriubos vis labiau populiarėja, geroji žinia greitai sklinda islandų virtuvėse.

Toliau skaityti „Gaivios šaltos sriubos“

Pomidorinė šaltsriubė

Kaip gimsta nauji receptai? – dažnai klausiate jūs. Dažniausiai begaminant ir sumąsčius suporuoti kokius nors produktus. Taip nutiko ir su šia šaltsriube.

Kadaise rudenį ruošiau pomidorus žiemai. Maliau juos, truputį sūdžiau, vos vos pakaitinau ir pilsčiau į stiklainius (receptas čia).  Kadangi šaltsriubes gaminu dažnai, nepaisant jokių sezonų, tuo pačiu metu kepiau bulvių juostas ir dubeny maišiau kefyrą su šaldytais svogūnų laiškais, krapais, agurkų tarkiais.

Ir kilo išganinga mintis į šaltibarščių masę įpilti trintų pomidorų. Paragavus pirmą šaukštą mintimis grįžau į vaikystę, kai mama ruošdavo pomidorų ir svogūnų salotas su grietine, bet man rūpėdavo tik tas skystis, kuris likdavo salotų dugne. Tai štai lygiai tokį patį skonį išgavau, įmaišydama pomidorus į šaltibarščių ruošinį. Tobula.
Toliau skaityti „Pomidorinė šaltsriubė“

Dilgėlių sriuba

Kai kam tai dar egzotiškai skambantis sriubos pavadinimas, nors tai tik naujai atrasta sena. Dilgėles, žinoma, reikia rinkti tik jaunutes, kol jos dar nekandžioja. Ir šią sriubą verdu tik tuomet, kai jau atsivalgome šviežių dilgėlių lapelių. Po jų atkeliauja rūgštynių sezonas, labai panašiai verdu ir jų sriubą. Dilgėlė neturi intensyvaus skonio, tik savitą kvapą, todėl sriubai reikia kelių ryškesnių skonių. Juos galima gauti rūgšties pagalba, tam labai tinka citrinos sultys ar obuolių actas. Toliau skaityti „Dilgėlių sriuba“

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai“

Sultinys su koldūnais

Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.

Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.

Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.

Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…

Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.

Toliau skaityti „Sultinys su koldūnais“

Prancūziška česnakų sriuba

Prancūzišką svogūnų sriubą žinome (turbūt) visi. Gal mūsuose nėra daug ją gaminančių namuose, bet kavinėse  ar dienos pietų centruose jos galima sutikti tikrai dažnai.  Tas kvapas… Su niekuo nesumaišomas,  aitrus, įsigeriantis į drabužius ir netgi odą. Pamenu, kai buvau pavėžėja,  buvau gavusi iškvietimą pavežti žmogų nuo kavinės iki ofiso, viso keliavimo tebuvo 10 minučių, bet sergančiam kolegai  vežamos svogūnų sriubos tvaikas (sorry, kitaip pavadinti negaliu), buvo toks stiprus, kad nepadėjo net pusvalandis atvirais langais, tądien nieko nebepavežiau…

Nemėgstantys svogūnų kvapo turbūt net skaitydami raukote nosį, tad visiems tiems, kurie netoleruoja šių daržovių, siūlau pasigaminti ne ką mažiau populiarios, kremiškos, šildančios česnakų sriubos. Toliau skaityti „Prancūziška česnakų sriuba“

Aštri jautienos sriuba „Du viename“

Nors už lango plieskia saulė, o namuose burzgia kondicionierius, karštų dienų mitybos įpročius kartais verta permąstyti.

Atsibodo šaltibarščiai ir salotos, skrandis ėmė prašyti šilto maisto. Ir tuomet prisiminiau, kad pietų šalyse, jose keliaujant ar gyvenant,  pietums visad būdavo tiekiama sriuba. Karšta, būtinai aštri ir labai soti. Ir šmėstelėjo mintis, gal tai ta pati „kuo susirgai, tuo ir gydykis“ taisyklė? Ją nebūtina suprasti tiesiogiai, ši frazė kitose kalbose skamba kiek kitaip, bet esmė lieka ta pati – jei bloga nuo karščio, juo ir reikia malšinti karščio pojūtį.

Pabandžiau ir labai nustebau, iš tiesų karšta ir aštri sriuba savotiškai atvėsino kūną. Pasotino. Nuramino blogus pojūčius.  Tad karšta sriuba vasaros metu buvo reabilituota ir paskelbta nebe tik šaltojo sezono, bet ir karštojo sezono patiekalu.

Dažniausiai verdu itin tirštą jautienos sriubą su stambiai pjaustytomis daržovėmis, kad tiekiant reikėtų ne tik šaukšto, bet ir šakutės. Ir nors recepto ingredientai ir gamyba labiausiai panaši į armėnišką chašlamą, visgi mes ją vadiname „du viename“. Mat po lėkštės tokios sriubos apie antrą patiekalą nė nebekyla mintis, viena porcija lygi dviems patiekalams vienu ypu.

Sultinio pagrindui visada naudoju jautienos kulninę arba šonkaulius ir galybę cukinijų. Toliau skaityti „Aštri jautienos sriuba „Du viename““

Apkeptos traiškytos bulvės

Och kokia pekla lauke…

Gaivinamės šalstriubėmis, kefyro ir daržovių kokteiliais, vandeniu su agurkais ir uogomis. Bet organizmas, pratęs prie šilto maisto, karts nuo karto primena, kad reikėtų ir ko karšto suvalgyti. Kepsnių ar blynų tikrai nesinori, bet štai šviežių bulvių su šaltibarščiais mielai sukertam.

Papasakosiu kaip įdomiau ir žymiai gardžiau ruošiu bulves, gamindama bet kurią šaltsriubę. Toliau skaityti „Apkeptos traiškytos bulvės“

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“