Vištienos sriuba su žirneliais ir krevetėmis

Eilinį kartą pietaudama rytietiškame restorane ir valgydama tom yum sriubą pagalvojau, kad man joje pernelyg daug skonių. Todėl vieną dieną, prekybcentry radusi nebrangių krevečių, prigriebiau jų, taip pat sparnelių vidurinių dalių, šaldytų žirnelių ir kokosų pieno. Vakare jau ragavome mano kūrinį ir dideliam nustebimui jis labai patiko. Maniau, kad kokosai ir krevetės nelabai dera su lietuviškomis bulvėmis ir morkomis, bet klydau.

Šią sriubą dabar verdu dažnai, ja vaišinau nemažą būrį žmonių ir visi sutartinai gyrė skonių derinį. Ir dar vieną dalyką – primirštą malonumą valgyti rankomis. Ne sriubą, žinoma :), bet sparnelius ir krevetes, todėl tiekiant prie sriubos lėkštės dedu mažą lėkštutę ir servetėlę. Toliau skaityti „Vištienos sriuba su žirneliais ir krevetėmis”

Raugintų kopūstų sriuba

 

Ši sriuba tikrai pažįstama visiems, tačiau kaip teisingai ją išvirti, žino ne kiekvienas. Yra kelios klaidos, kurios sugadina skonį ir tekstūrą, tad aprašysiu receptūrą ir gaminimo eigą, kad kiekvienas jūsų galėtų mėgautis šia aromatinga, maloniai rūgščia, sočia ir (beveik) gydančia sriuba.

Pirmiausiai apie kopūstus, suprantu, kad prekybos centre jų neparagausite, bet turgavietėse dar vis galima, tad rekomenduočiau pirkti būtent ten. Paragaukite skirtingų bačkų skonius ir pirkite labiausiai traškius ir rūgščius. Tai bus geros sriubos garantas. Suprantu, kad turgavietės ne visiems pasiekiamos, tad pirktus prekybos centre prieš verdant sriubą būtinai paragaukite. Jeigu bus minkšti, į sriubą juos dėkite visiškai paskutinius ir išjunkite kaitrą.

Bulvės. Rūšis visiškai nesvarbi, svarbu jų nevirti rūgščiame vandenyje, vadinasi pirmiausiai reikia išvirti bulves ir tik tuomet dėti rūgščius kopūstus.

Svogūnai. Jie verdami nelupti, lukštai nudažo sultinį, suteikia skaidrumo ir įdomaus poskonio.

Druska. Kopūstuose ir rūkytoje šoninėje jos daug , tad sūdyti sriubos nereikia. Tik išvirus gali pasirodyti, kad druskos trūksta, bet kiek pastovėjusi sriuba taps pakankamai sūri.

Mėsa. Esu išbandžiusi visas mėsos rūšis ir pasilieku prie karkos. Ji sriubai suteikia pakankamai riebumo, puikiai išverda ir plėšosi, aš dedu ir odą, ji būna labai gardi.

Taigi, sriubai pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintų kopūstų sriuba”

Šalta sriuba „Okroška” ukrainietiškai

Tiesą sakant, kai skaitydavau šios sriubos receptus, kartais šiaušdavosi plaukai, kaip taip? Vienoje lėkštėje daržovės, tarkuota virta dešra, marinuoti agurkai, kiaušiniai ir … saldi gira? Visad knietėjo pabandyti, tačiau nė viename lankyto restorano meniu okroškos neradau.

Ir štai šią vasarą, susirašinėjant su pussesere, gyvenančia Charkove, paklausiau ar jie valgo šią populiariąją slavų virtuvės sriubą. Klavdija mielai papasakojo man, jog okrošką kiekvienuose namuose gamina skirtingai (kaip ir mūsų šaltibarščius, pamaniau), o būtent Ukrainoje yra gaminama baltoji okroška, kuri gaminama ne su gira, o su išrūgomis ar rūgpieniu.

Klavdijos šeimos namuose mėgstamiausia uošvio firminė šaltsriubė, būtent jo receptą sužinojau, pagaminau ir … įsimylėjau. Ir eilinį kartą pagalvojau, kad keistai skambantys deriniai yra keisti tik mūsų galvose, tad bandysiu gaminti ir su gira.

Paskutinė vasaros savaitė labai karšta, vis dar norisi šalto, vėsinančio maisto, o būtent tokia ir yra ši okroška, todėl kviečiu pabandyti.  Toliau skaityti „Šalta sriuba „Okroška” ukrainietiškai”

Klasikiniai šaltibarščiai

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai”

Gaivios šaltos sriubos

Karšta.

Kai kam ilgai laukta toji vasaros alsa, kai kam namų arešto laikas.

Aš atstovauju tą karščio nemėgėjų pusę, žiemą nelekiame į šiltus kraštus pasišildyti, veikiau atvirkščiai – važiuojame į šiaurę, kad pajausti stichiją, sniego spąstus, pūgas ir prikvėpuoti pilnus plaučius to gryno, tyro oro.

Beviešint Islandijoje daug kalbuosi su vietiniais žmonėmis ir išaiškėjo įdomus faktas – jie negamina ir nevalgo šaltų sriubų. Išskyrus madingąjį gaspačą, jį tiekia restoranai, o namuose gamina tik įgudę kulinarai.  Ne vienam šiauriečiui buvo staigmena, kad iš garsaus islandiško jogurto Skyr galima pagaminti šaltą sriubą. Ir labai džiaugiuosi sulaukdama vis daugiau žinučių iš šiaurės apie tai, kad šios sriubos vis labiau populiarėja, geroji žinia greitai sklinda islandų virtuvėse.

Toliau skaityti „Gaivios šaltos sriubos”

Pomidorinė šaltsriubė

Kaip gimsta nauji receptai? – dažnai klausiate jūs. Dažniausiai begaminant ir sumąsčius suporuoti kokius nors produktus. Taip nutiko ir su šia šaltsriube.

Kadaise rudenį ruošiau pomidorus žiemai. Maliau juos, truputį sūdžiau, vos vos pakaitinau ir pilsčiau į stiklainius (receptas čia).  Kadangi šaltsriubes gaminu dažnai, nepaisant jokių sezonų, tuo pačiu metu kepiau bulvių juostas ir dubeny maišiau kefyrą su šaldytais svogūnų laiškais, krapais, agurkų tarkiais.

Ir kilo išganinga mintis į šaltibarščių masę įpilti trintų pomidorų. Paragavus pirmą šaukštą mintimis grįžau į vaikystę, kai mama ruošdavo pomidorų ir svogūnų salotas su grietine, bet man rūpėdavo tik tas skystis, kuris likdavo salotų dugne. Tai štai lygiai tokį patį skonį išgavau, įmaišydama pomidorus į šaltibarščių ruošinį. Tobula.
Toliau skaityti „Pomidorinė šaltsriubė”

Dilgėlių sriuba

Kai kam tai dar egzotiškai skambantis sriubos pavadinimas, nors tai tik naujai atrasta sena. Dilgėles, žinoma, reikia rinkti tik jaunutes, kol jos dar nekandžioja. Ir šią sriubą verdu tik tuomet, kai jau atsivalgome šviežių dilgėlių lapelių. Po jų atkeliauja rūgštynių sezonas, labai panašiai verdu ir jų sriubą. Dilgėlė neturi intensyvaus skonio, tik savitą kvapą, todėl sriubai reikia kelių ryškesnių skonių. Juos galima gauti rūgšties pagalba, tam labai tinka citrinos sultys ar obuolių actas. Toliau skaityti „Dilgėlių sriuba”

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai”

Sultinys su koldūnais

Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.

Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.

Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.

Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…

Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.

Toliau skaityti „Sultinys su koldūnais”

Prancūziška česnakų sriuba

Prancūzišką svogūnų sriubą žinome (turbūt) visi. Gal mūsuose nėra daug ją gaminančių namuose, bet kavinėse  ar dienos pietų centruose jos galima sutikti tikrai dažnai.  Tas kvapas… Su niekuo nesumaišomas,  aitrus, įsigeriantis į drabužius ir netgi odą. Pamenu, kai buvau pavėžėja,  buvau gavusi iškvietimą pavežti žmogų nuo kavinės iki ofiso, viso keliavimo tebuvo 10 minučių, bet sergančiam kolegai  vežamos svogūnų sriubos tvaikas (sorry, kitaip pavadinti negaliu), buvo toks stiprus, kad nepadėjo net pusvalandis atvirais langais, tądien nieko nebepavežiau…

Nemėgstantys svogūnų kvapo turbūt net skaitydami raukote nosį, tad visiems tiems, kurie netoleruoja šių daržovių, siūlau pasigaminti ne ką mažiau populiarios, kremiškos, šildančios česnakų sriubos. Toliau skaityti „Prancūziška česnakų sriuba”