Keptų pomidorų padažas žiemai

IMG_20190903_182743.jpgKepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti “Keptų pomidorų padažas žiemai“

Solianka

Soliankaa.jpgSolianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti “Solianka“

Kūmos šiupininė

img_20190124_1321441237438279601221272.jpg

Apie savo aistrą kelionėms ir įspūdžius iš aplankytų vietų dažnai parašau elektroniniame žurnale “Gyvenimo Gurmanai“, buvo kelios publikacijos ir popieriniame Lietuvos rytos leidinyje. Tačiau paskutinės dvi kelionės buvo visai kitokios, nors ir keliautos lyg ir įprastiniu lėktuvu, į turistų gausiai lankomas šalis, tačiau atradimai jose buvo ypatingi, pasukę mintis truputį kita kryptimi. Ir tai mano galva yra vertingiausi atradimai. Apie viešnagę Izraelyje ir parsivežtus Liudos receptus ir dovanas – jau netrukus pasirodysiančiame šeštame “Gyvenimo gurmanų“ numeryje, o apie Kubą rašiau FB, Renatos Lapės profilyje rasite pasakojimus ir nuotraukas. Jei įdomu, žinoma.

Vienintelis niekada mano neaprašytas įspūdis po tokių kelionių – keturi metų laikai, kuriuos mes turime, tad nė kiek nevertiname, veikiau bambame, kas dėl sniego, kas dėl vasaros alsų… Aš ta pastaroji, bet žiemą apie gyvenimą atsiliepiu vieninteliu žodžiu “kaifuoju“. Ir mano virtuvėje yra keturi metų laikai, žieminė jos pusė yra pati įdomiausia, nes puode ar orkaitėje dažnai atsiduria kiti trys metų laikai iš šaldiklio – rabarbarai į gėrimus, trintos vasaros uogos varškės padažams, rudeniniai grybai į sriubas…

O ir sriubos žiemą norisi būtent tokios – tirštos, karštos, sočios ir … kitokios. Kadaise mano sukurtą derinį puode draugė yra pavadinus Kūmos šiupinine. Tebūnie.  Toliau skaityti “Kūmos šiupininė“

Trinta rudens sriuba

Kodėl rudens? Nes dabar kaip iš gausybės rago pasipylė obuoliai, morkos ir burokėliai. Obuolys sriuboje, bent jau mūsų kraštuose, yra retas svečias, tačiau jį galima išmaniai paslėpti, sriubą… sutrinant. Visi trys pagrindiniai šios sriubos veikėjai turi gamtinio saldumo, todėl gali drąsiai konkuruoti su populiariąja moliūgiene. Maloniai nustebins ne tik sriubos spalva, bet ir tekstūra bei skonis.

6 porcijoms reikės:

500 g vištienos blauzdelių be kaulo ir odos Toliau skaityti “Trinta rudens sriuba“

Kūmos moliūgų sriuba

molsrLD

Mano firminėje sriuboje yra keli retai kur prekybos vietose sutinkami produktai – moliūgų rupiniai ir vištų uodegėlės. Rupiniai yra po aliejaus spaudimo likę išspaudos, rupios (matyt todėl kalbininkai jas taip pavadino), trapios, spalvingos ir labai kvapnios, naudoju juos visur, kur anksčiau naudodavau džiūvėsėlius. Tačiau iki aliejaus preso atsiradimo namuose apie rupinius ir pati buvau ne ką girdėjusi, o moliūgų sriubą gardindavau maltomis moliūgų sėklomis. O štai vištų uodegėles atradau palyginti neseniai, vienoje Nemenčinės parduotuvėlėje, tokioje mažoje, kokiose ką nors perkant visada iš pardavėjų ar kitų pirkėjų dovanų gauni receptą  🙂

Uodegėlės yra puikaus sultinio garantas, o moliūgų sriubai tai itin svarbu. Be abejo, sultiniui tinka ir kitos dalys, svarbu, kad jos būtų kaulėtos.

O kad nebūtų vien kremo konsistencijos, į sriubą įpjaustau pievagrybius (žiemos variantas) ar šviežius miško grybus rudenį. Esu bandžiusi gardinti šią sriubą marinuotais kelmučiais, valgytojai raukė nosis, tad grįžome prie šviežių.

Ir paskutinis, vienas smagiausių atradimų – į tiekiamos sriubos lėkštę įberti spanguolių uogų, jų sprogstanti rūgštelė yra tiesiog tobulas skonio partneris.

Toliau skaityti “Kūmos moliūgų sriuba“