Kopūstienė su frikadelėmis

edf

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti “Kopūstienė su frikadelėmis“

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

morkukoliazas

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo “desertu“ iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti “Morkų tarkiai ir ką su jais veikti“

Barščiai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kadaise, kai dar nesidomėjau maisto receptūromis, maniau, kad burokėlių sriuba ir barščiai yra to paties patiekalo pavadinimai, ir tik paragavusi tikrų barščių viename Kijevo bistro, vėliau ir keliuose slavų virtuvės restoranuose, supratau, kad skiriasi ne tik pavadinimai.

Slavų virtuvė labai turtinga, skaitant barščių receptūras supratau, kad vieno bendrinio recepto nėra. Užmačiau netgi didelius internetinius debatus kaip į barščius turi būti dedamas svogūnas 🙂 Vieni rekomendavo jį pjaustyti žiedais, kiti gabaliukais, kepinti-nekepinti, kol viską nukirto vieno laidų vedėjo pareiškimas, kad svogūnas dedamas į sultinį TIK visas, su visais lukštais ir išmetamas lauk prieš dedant kitas daržoves. Šis patarimas itin vykęs! Nardant toliau atradau, kad naudojami grybai – nuo džiovintų miškinių iki pramoninių kreivabudžių, kopūstai – nuo baltagūžių iki raugintų. Vienintelis sutarimas buvo tas, kad barščiai gaminami jautienos arba kiaulienos sultinyje, paukštiena ar žuvis netinka.

Tad daug kartų bandžiau įvairius produktus ir gamybos būdus, svėriau, skaičiavau ir vėl keičiau, kol atradau mūsų namams labiausiai tinkantį derinį – lėtai virtą sultinį su gausia įvairių daržovių kompanija.

Barščiams reikės: Toliau skaityti “Barščiai“

Keptų pomidorų padažas žiemai

IMG_20190903_182743.jpgKepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti “Keptų pomidorų padažas žiemai“

Solianka

Soliankaa.jpgSolianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti “Solianka“