Rūkytos žuvies mišrainė

Ši mišrainė man asocijuojasi su mūsų pajūriu, dar vaikystėje su tėvais važiuojant į Šventąją, būtinai pirkdavome rūkytą jūros ešerį, mama ruošdavo jį su svogūnais ir majonezu ir tepdavo ant šviežios kvietinės duonos. Pajūry būdavo gardu viskas, matyt didesnė jodo koncentracija ore keldavo apetitą, bet ši mišrainė buvo top 10-uke.

Dabar į Šventąją sukame retai, pamilome Karklę ir naujai atrastą Melnragę, dažnai, važiuodami namolio, užsukame į naująjį Klaipėdos turgų ir nusiperkame rūkytos žuvies. To pačio jūros ešerio, karšio ar mano mėgstamiausio kapitono.  Būtent su šia žuvimi gaminu gardžiąją mišrainę.

Ingredientus galima keisti, pvz žirnelius konservuotais kukurūzais, galima visai nedėti kiaušinių, gaminti paprasčiausią mano mamos receptą. Ir netgi svogūnai nebūtini, jei nemėgstate, tiesiog žuvis su tiesiog majonezu irgi yra nuostabiai skanu, tokį variantą gardinu didesniu kiekiu prieskonių ir tiekiu su šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis.

Gaminu didesnį indą, mišrainė šaldytuve išlieka šviežia 4-5 dienas.

Proporcijos nėra griežtos, labiau rekomenduojamos. Toliau skaityti „Rūkytos žuvies mišrainė“

Tuno padažas užkandžiams

Itališkas patiekalas vitello tonnato labai populiarus savo gimtinėje, o mūsuose jo esu radusi tik keliuose itališkuose restoranuose. Apie gaminančius namie irgi retokai teko girdėti, galbūt todėl, kad mes retokai valgome veršieną. Patiekalas yra gaminamas iš labai plonai pjaustyto virto veršienos kumpio ir ypatingo padažo, kurį italai lig šiol tobulina. Kelias idėjas pasiskolinau iš šio recepto, bet kaip visad, supaprastinau ir pakeičiau kelis ingredientus, tad tai jau ne vitello tonnato padažas, bet patikėkite, visi, ragavę manojo varianto su daržovėmis, traškučiais, duona, kepta žuvimi ar net pica, buvo sužavėti.

Originaliame recepte kiaušiniai plakami su aliejumi ir visi žinome ką gauname maišant šiuos produktus, todėl iškarto renkuosi pagamintą majonezą, naminį ar pirktinį – nesvarbu. Majonezą skiedžiu tirštu jogurtu, taip atsiranda maloni rūgštelė ir nebereikia naudoti citrinos sulčių. Nededu ančiuvių, retas juos mėgsta. Tad iš originalo belieka tunas ir kaparėliai.

Mano paprastasis variantas pagaminamas be jokios buitinės technikos, tiesiog sumaišant produktus inde, vasarą tegyvuoja laisvė nuo indaplovių 🙂

Padažas šaldytuve sandariame inde puikiai laikosi iki savaitės,  puikiai atlaiko ilgesnes keliones ir yra tiesiog nepamainomas visų vakarėlių maistas.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminu apie pusę litro padažo. Toliau skaityti „Tuno padažas užkandžiams“

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska“

Silkė pataluose

Įtariu, kad tokius patiekalus gaminate tik šventėms. Ir aš „Mimozą“ ar silkę pataluose gamindavau tik Velykų proga, bet šiemet ėmė ir nutiko taip, kad Velykas reikia repetuoti, tad viena pirmųjų repeticijų ir tapo silkė pataluose. Dalinuosi savo variantu, jis N metų tobulintas, gardinamas vienu keistai skambančiu prieskoniu ir gaminamas miksuojant kelis pjaustymo būdus. Labai smagu, kad nieko nereikia sverti ar matuoti.

Darbo ir lėkščių į valias, bet viską vainikuoja tobulas stalo papuošimas ir gaivus, maloniai saldžiarūgštis ir vos vos aštrus skonis. Ir jei šį gardėsį valgysite iš didelio indo, būtinai pabandykite jo dėtis ne į plokščią lėkštę, bet įsidėdami 2-3 šaukštus į dubenėlį ir gerai sumaišę visus produktus. Kam tada vargti sluoksniuojant? Nes pirmiausiai valgome akimis, ypač per šventes. Bet prisipažinsiu, esu nekart gaminusi šių produktų mišrainę, dėjusi konservuotų žirnelių ir marinuotų agurkų ir netgi virtų pupelių, bet tai jau ne patalai.

O patalams pasiruošiu:

Toliau skaityti „Silkė pataluose“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

 

Mandarinų žievelės ir lapai

NEmaistas.

Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai“.

O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau „Labas Rytas, Lietuva“ reportaže.

Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.

Toliau skaityti „Mandarinų žievelės ir lapai“

Sausai sūdyta silkė

Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.

Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.

Kuo gi ji ypatinga?

Toliau skaityti „Sausai sūdyta silkė“

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza“ – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos“ pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos.

Kaip minėjau, mano variantas truputį nutolęs nuo klasikos, didelį indą ar 12 porcijinių taurių paruošiu iš:

2 skardinių savo sultyse konservuoto tuno *

Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu“

Mėlynųjų svogūnų pagardas

Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.

Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.

O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.

O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.

Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.

Toliau skaityti „Mėlynųjų svogūnų pagardas“

Paelija

 

Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau“ iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija“