Paelija

 

paelija.jpgVisada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme “dingau“ iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti “Paelija“

Salotos su šprotais

IMG_20190419_221442.jpg

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti “Salotos su šprotais“

Moliūginė silkė su pomidorais

silkemoliu

Kaip jau rašiau, atradau būdą kaip žiemą prekybos centre pirktus pomidorus iš pelenės skonio paversti į karališką, tereikia turėti šalto spaudimo moliūgų sėklų aliejaus. Ir ne bet kokio, o belukščių sėklų, nes jos yra kardinaliai kitokio skonio, nei lukštentos. Ir jei kas nors prieš kokius penkis metus man būtų iš žvaigždžių išskaitęs horoskopą ir būt pasakęs, kad spausiu namie aliejų, kad tiek eksperimentuosiu, tiek kaifuosiu ir turėsiu galimybę dovanoti sveikus produktus artimiems, būčiau nusišypsojusi. Minimum. O dabar šypsausi iš malonumo, kiekvieną dieną atrasdama naujus skonius.

Prieš šventes randasi vis įdomesnių idėjų šventiniam Kalėdų ar Kūčių stalui, ir naujausias mano atradimas – silkė su pomidorais, moliūgų aliejumi ir išspaudomis. Pastarųjų nenusipirksite prekybos centre, tačiau lengvai pakeisite maltomis moliūgų sėklomis. O jei dar paskrudinsite prieš malant, m…  Toliau skaityti “Moliūginė silkė su pomidorais“

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

vynlapp

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti “Vynuogių lapai ir ką su jais veikti“

Orkaitėje kepta dūminė skumbrė

edf

 

Italijoje valgiau picą su grybais. Kaip manote, kokiais? Vat ir ne, ne pievagrybiais, tai buvo marinuoti kelmučiai ir svieste apkepti baravykai. Ir labai panašiai mūsuose kalbama apie žuvį, jei klausiu kokią valgote, dažniausiai būna du atsakymai – silkę ir lašišą, būtent tas žuvis, kurių mano virtuvėje nebūna. Ir tikrai ne dėl to, kad esame išlepę, tiesiog kadaise teko pabuvoti šių žuvų apdorojimo ir fasavimo fabrikuose, kur pamačiau tai, kas su maistu nedera :/ Todėl vietoj silkės marinuoju šviežią skumbrę, o kartais šią žuvį kepu orkaitėje, greituoju ir paprastuoju būdu. Skonį lemia žuvies dydis ir šviežumas, todėl visad pirmiausiai pažiūriu žuviai į akis ir, jei jos skaidrios, žuvį dar ir pauostau. Prekybos centre irgi, tiesiog prašau pardavėjos įkišti nosį į maišelį, dar nė viena neatsisakė išpildyti mano pageidavimą. O viename prekybos centre mėsą ir žuvį pradėjo fasuoti į popierių, bravo.

O kodėl dūminė? Kadaise vasaras leisdavome žvejodami su vienu ypatingu draugu, kuris apie žuvį ir jos paruošimo būdus žinojo viską. Jis ir išmokė mane kepti žuvį su medžių lapais, šviežiais, žinoma. Lapai suteikia lengvo dūmo aromatą, todėl valgant rodosi, kad žuvis ne tik kepta, bet ir lengvai parūkyta. Pritaikiau šį metodą ir orkaitei.  Toliau skaityti “Orkaitėje kepta dūminė skumbrė“