Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu

OLYMPUS DIGITAL CAMERADžemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos “plastikinius“ džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…

Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti :) Bandysiu ir netrukus parašysiu.

O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti “Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu“

Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui

DSC_0194

Beprotiškai pasiilgau vieno žmogaus, o imant domėn, kad jis yra žvejas, prisiminus jį, prisimenu ir ežeru, ryto ūkanom ir ajerais kvepiančią lydeką… Nekalbant apie tai, kad ir pati neseniai ištraukiau (man) rekordinio dydžio karšį, kurį mūsų miško rūkykloje obeliniu dūmu dūmijom ir išdūmijom fantastišką skonį. Rūkytą žuvį mes įpratę valgyti, palaistę ją citrinos sultimis, be jokių pagardų ir duonos. Tačiau galybei kitų, tame tarpe ir jūrinių, žuvų ruošti rudeniop gaminu ypatingai patogų reikalą. Trys produktai, greitas paruošimas, ir šaltuoju sezonu, netikėtai užgriuvus svečiams, turiu galimybę paruošti ypatingai skanios silkutės/žuvies. Žinoma, šaltuoju sezonu netrūksta nei morkų nei svogūnų, bet taip faina turėt paruošto pagardo … Beje, jis labai dera ir su mėsiškais patiekalais. Anksčiau pagardą gamindavau su pirktiniu pomidorų padažu, bet progresas nestovi vietoje, ieškant natūralesnių skonių, jau kelis metus naudoju įnokusius, saulės nubučiuotus pomidorus.

3kg morkų  – sutarkuoju virtuvinio kombaino tarka

2kg svogūnų – riekelėmis supjaustau to pačio kombaino pjaustykle Toliau skaityti “Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui“

Obuolių pagardas “Obgardas“

OLYMPUS DIGITAL CAMERAAš ir pati dažnai sakau, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, tačiau kulinarijoje man patinka sudarinėti pavadinimų naujadarus ir maistą vadinti kiek lietuviškiau. Ir niekuo neįžeidžiant originalių receptūrų, nes aš jas visada koreguoju. Na, argi ne šauniai skamba moliejus (moliūgų aliejus), pomdžemas (pomidorų džemas), šergardas (šermukšnių pagardas), kiaušrūkiai (rūkyti kiaušiniai), maragurkai (marinuoti agurkai),  burjuostės (burokų juostos)? Ir tai tik keli mano kolekcijos nariai.

Panašiai atsitiko su čatniu, kelis metus gaminu šį tamsų obuolinį gardėsį, tačiau niekaip neįpratau, kad tai “čatnis“, juolab maniškis labai toli nuo indiškojo originalo – visų pirma viską smulkinu iki obuolienės konsistencijos, nededu anyžių, imbiero ar kitų rytais dvelkiančių prieskonių. Maniškis yra su mūsų džiovintom slyvom, mėlynaisiais svogūnais ir obuolių actu bei mano švelniai vadinamas obgardu :)

Kaip ir klasikinis čatnis, obuolių pagardas puikiai tinka su mėsiškais ar paukštienos patiekalais, sūriais, jūrine žuvimi. Skonis tinka ne kiekvienam, todėl naujai ragaujantiems šį skonį, obgardą tiekiu mažame indelyje šalia lėkštės. Toliau skaityti “Obuolių pagardas “Obgardas““

Marinuotos obuolinės agurkų juostos

gAgurkjuos

Prisipažinsiu, nusižiūrėjau šį konservavimo būdą Amsterdame, viename supermarketų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė plonos riekelės. Etiketėje buvo rašoma, kad pjaustyti agurkai labai tinka Olandijoje itin mėgstamiems sumuštiniams ir suvožtiniams. Prigriebėme stiklainį, ir vakare dviese jį visą ir sutaršėme, agurkai labai jau derėjo su sūriu ir virtu kumpiu, mintyse jau mačiau kaip gražiai jie tiktų, susukti ar iškloti prie kokio kepsnio ar maltinio. Įsidėjau idėją į atminties stalčiuką ir… pamiršau. O prisiminiau šią vasarą, kuomet agurkai lepino ypatingu derliumi. Pusę vasaros džiugiai kimšau agurkus į stiklainius, vis pavartydama savo receptų lobyną ir vieną dieną supratau, kad rūsys ne guminis, o ir norisi ko nors tiesiog kitaip. Štai tuomet iš atminties stalčiuko iššoko prisiminimas, tuomet ėmiausi darbo ir po kelių valandų jau buvau atradusi patį optimaliausią juostų marinavimo būdą. O kadangi su obuolių actu, tai obuolinės :) Bandykite ir jūs.

Toliau skaityti “Marinuotos obuolinės agurkų juostos“

Čiliukai meduje

Čilimeduje

Beveik padariau išvadą, kad tie, kas mėgsta aštrius pojūčius, nebūtinai mėgsta aštrų skonį. Ir atvirkščiai :) O dar būna nei šiokių nei tokių (kaip aš), gaminu aštriuosius pipirus meduje tik mano skonių stiklainiuose vertintojams, pati aštrumų, matyt, atsivalgiau tolimuose kraštuose, todėl kaip aš mėgstu sakyti jelapenizuotus patiekalus dažniausiai gaminu svečiams ar itin šaltos žiemos dienos pietums – kad sušilti iš vidaus, taip, kad pavalgius pvz. chašlamos būtų ne tik sotu, bet ir karšta vidujai. Bet. Esu mačiusi degustuojančių šiuos čiliukus tiesiai iš stiklainio, patikėkite, vaizdas buvo emocionaliai gurmaniškas, vertinantys ugningus skonius sutartinai giria šį konservą.

Visa ko esmė yra ta, kad šiuo būdu konservuojant čili pipirus, jų aitrumas neužmušamas jokiais prieskoniais. Nei taip plačiai naudojamais česnakais, raudonėliais ar čiobreliais, nei netgi … druska. Toliau skaityti “Čiliukai meduje“

Naujoviškas agurkų konservavimas II

Agurkai2

Neįtikėtino populiarumo sulaukęs receptas prašosi naujo aprašymo, prasidėjus konservavimo sezonui tiesiog fiziškai nebespėju atsakyti į jūsų klausimus, komplimentus, pabambėjimus ar euforiją :)

Žinote, kad mėgstu supaprastinti matavimo vienetus ir gamybą, todėl per kelerius metus ištobulinau šį receptą iki man priimtiniausio ir labiausiai taupančio laiką.

Agurkų nė nesveriu, pasiruošiu tiek kiek turiu, užpilu juos giliame inde, puode ar maistiniame kibire šaltu vandeniu ir nupildama pamatuoju to vandens tūrį.

Toliau skaičiuoju sekančiai: Toliau skaityti “Naujoviškas agurkų konservavimas II“

Obuolių acto marinatas

Agurob

Kuo ilgiau rašau apie konservavimą, tuo daugiau kyla diskusijų ir klausimų. Tai labai džiugina, nes jei per sezoną pavyksta įtikinti nors vieną šeimininkę, kad gaminti “iš akies“ yra produktų, laiko ir rudenį dažnai ne itin geros nuotaikos gadinimas – laikau tai puikiu rezultatu.

“Iš akies“ galima berti druskos ant kepto kiaušinio, tepti duoną sviestu, tačiau konservavime galioja konservantų ir vandens (jei jis naudojamas) proporcijos. Pavyzdžiui, cukraus į marinatus dedama arba tiek pat kiek druskos, arba žymiai daugiau. Jei 1 litrui vandens pakanka 1 šaukšto druskos, tai cukraus gali būti ir 1, ir 3, ir 5. Vienoje FB grupėje moteris rašė pilanti 1,5 stiklinės cukraus, bet tik 100ml acto. Ir vėlgi, tai proporcijų reikalas – acto rūgštis gesina cukraus saldumą, tad jei nesinori valgyti agurkų kompoto, reikėtų prisiminti ir tai, kad kuo daugiau cukraus, tuo daugiau ir acto.

Šiandien norėčiau pristatyti dar neaprašytą agurkų marinavimo su obuolių actu receptą ir mažą gudrybę, sutaupančią galybes laiko konservuojant.  Toliau skaityti “Obuolių acto marinatas“