Marinuoti žali pomidorai

Šiemet  pomidorus labai anksti kirto maras, daugelis šiltnamių jau ištuštėję ir augintojai turi galybę žalių  pomidorų.

Juos galima nokinti dėžėse, mano bobutė netgi turėjo etatinį lagaminą, kurį išklodavo laikraščiais, sudėdavo pomidorus ir lagaminą pastumdavo po lova. Kas kelias dienas traukdavau jį į dienos šviesą, išrinkdavau paraudusius gražuolius, o dar nesunokusius vėl, kaip kokį bagažą, užrakindavau tame rudos odos lagamine.

Ir tik palygint neseniai sužinojau, kad į tokį lagaminą ar į tamsią dėžę su žaliais pomidorais įdėjus sunokusį obuolį ar bananą, pomidorai žymiai sparčiau noksta.

Bet. Aš pomidorų jau senokai nebenokinu, labai patinka iš jų gaminami produktai žiemai – džiovintų pomidorų milteliai, džemas, rauginti ir, žinoma, marinuoti žaliūkai.

Šiam būdui tinka tiek neprinokę, tiek jau truputį nokti pradėję pomidorai. Toliau skaityti „Marinuoti žali pomidorai“

Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai

Agurkai kaip agurkai, sakysit, kokie jau čia ypatumai.

O jų yra nemažai, ilgus metus auginau ir visais namų sąlygomis įmanomais būdais bandžiau juos konservuoti. Nemažai stiklainių turinio iškeliaudavo į kompostą, kol atradau labai svarbius dalykus. Ir ta gerąja patirtimi noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, jog esame viena iš to menko valstybių sąrašo, kuriose auginamos trumpavaisių agurkų rūšys. Daugelyje šalių auginami tik ilgavaisiai agurkai, jų paskirtis – valgyti šviežius ar marinuotus labai stipriame marinate. O Karibų salose, lankantis vietiniuose turguose, tuos ilguosius agurkus mums vietiniai rodydavo kaip didelę egzotiką, ir, beje, moterys ten agurkus pjausto ir deda ne į lėkštes, bet ant veido. Ir pati buvau pamiršusi kokį malonų drėkinimo efektą suteikia ši daržovė odai.

Bet grįžtu prie maisto temos.

Labai dažnai konservavimo fanų grupėse ar forumuose matau klausimą – kodėl rauginti agurkai tapo minkšti, tuščiaviduriai, virto koše ir pan. Arba kodėl marinuoti agurkai netraškūs, beformiai?

Mano patirtis byloja, kad konservuotų agurkų kokybė priklauso nuo druskos, vandens, prieskonių, laikymo sąlygų, bet visų labiausiai nuo teisingai pasirinktos agurkų veislės.    Toliau skaityti „Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai“

Rabarbarų pagardas

Vienas laukiamiausių sezonų – rabarbarų metas – prasidėjo. Stiebai jau pakankamai stori, tad pjaunu juos ir pirmiausiai gausiai dedu į salotas ar vaisių desertus, o vėliau pradedu virti gardžiuosius pagardus.

Gaminu saldųjį su braškėmis, o sūrųjį su svogūnais ir aitriais prieskoniais. Šį pagardą ir gaminau šiandien, kasmet jo verdu vis daugiau, nes atradau jį ne tik kaip padažą kepsniams ar žuviai arba gardų sūrių/traškučių pagardą, tačiau pernai, ruošdama mėsą kepimui ant žarijų, įmaišiau kelis šaukštus į marinatą. Rezultatas pranoko visus lūkesčius, bet viską galima paaiškinti logiškai – pagarde esanti rabarbarų rūgštis minkština mėsą, aliejus aptraukia plėvele, kuri neleidžia mėsai kepant džiūti, svogūnų prieskonis visad puikiai tinka, o dar rudasis cukrus, obuolių actas…

Darbo yra, tačiau pasitelkus buitinę techniką viskas pavyksta pakankamai greitai. Svarbūs keli momentai – kruopščiai nulupti rabarbarai ir rudasis cukrus. Likę plaušai nesusimals ir gadins tekstūrą, o baltasis cukrus nesuteiks pikantiško skonio. Taip pat netiks mėlynieji svogūnai, jie nudažo pagardą nemalonia akiai spalva. Toliau skaityti „Rabarbarų pagardas“

Keptos paprikos, konservuotos savo sultyse

Saldžiosios paprikos mūsų namuose ilgą laiką buvo jaukinamos, nuo vaikystės jų nemėgau pati, tad ir namiškiams ar svečiams retai pasiūlydavau šios daržovės patiekalų ar konservų.

Viskas apsivertė tuomet, kai smalsumo vedina pagaminau kelis stiklainius su medumi marinuotų paprikų, skonis labai patiko, tik, kaip visada, kliuvo didelis cukraus ir acto kiekis.

Ir štai šią vasarą su Estera susirašinėjome apie agurkų konservavimą, lyg tarp kitko ji paklausė ar gaminu keptas paprikas žiemai. Kadangi panašiu būdu gaminu pomidorus žiemai, nėriau į interneto platybes ieškoti ar tai toks pats būdas. Ir dideliam mano džiaugsmui atradau galybę aprašymų, patarimų, kuriuos iškarto išbandžiau. Degustuojant labai patiko tai, kad paprikos neturėjo ryškaus saldaus ar rūgštaus skonio, buvo kvapnios ir labai švelnios.

Ačiū dideliausias Esterai už idėją!

Kaip šie konservai laikysis per žiemą dar nežinia, tačiau lygiai tokiu pačiu būdu gaminami pomidorai laikosi puikiai.

Toliau skaityti „Keptos paprikos, konservuotos savo sultyse“

Agurkų gabaliukai saldžiarūgščiame marinate

Šiemet agurkai stebina derliumi, o ir auga turbo greičiu, pora dienų ne namie ir šiltnamyje, meistriškai pasislėpę po lapais, pūpso peraugę agurkai. Aš juos vadinu paršeliais.

Dalis jų keliauja vištaitėms ir agurkus itin pamėgusiam šuniui, tačiau prisipažinsiu, kartais netgi specialiai neskinu didesnių agurkų, auginu juos iki paršelio dydžio, nes labai jau pamėgome raugintas juostas (receptas čia). O prieš kelis metus, kai atradau patį greičiausią marinavimo būdą be jokių marinato nupylinėjimų ar sterilizacijos, ėmiau gaminti traškiuosius didelių agurkų gabaliukus.

Didžiausią šių konservų gamybos laiko dalį užima išsėklinimas ir supjaustymas, nieko sudėtingo, žinoma, tame nėra, žiūrint serialą ar filmą gamyba vyksta itin greitai.

Šiems konservams naudoju geltonuoti nepradėjusius, žalius,  bet jau storapilvius agurkus. Jų žievė būna kieta, todėl agurkų gabaliukai lieka traškūs.

Agurkus pjaunu perpus, nedideliu  šaukšteliu išskobiu sėklas ir puses supjaustau 1-2 cm storio griežinėliais (žr. nuotraukose).

Imu didesnį puodą, renkuosi platesnį. Toliau skaityti „Agurkų gabaliukai saldžiarūgščiame marinate“

Agurkų ir svogūnų salotos žiemai

Šias agurkų ir svogūnų salotas tarybiniais laikais gamindavo masiškai, netgi pramoniniu būdu, ir tiekdavo į valgyklas ir restoranus.  Vaikų mitybai buvo nerekomenduojamos dėl aštraus poskonio ir acto, tačiau namuose bobučių gaminamas salotas vaikystėje šlamšdavome pilna burna, man labai patikdavo svogūnų aitrumas ir saldžiarūgštis salotų skonis.

Dabar man šios salotos labiausiai patinka dėl to, kad sunaudojami peraugę agurkai, netgi didieji paršeliai, tereikia juos teisingai paruošti.  Šaltuoju metų laiku šias salotas tiekiu su grilio patiekalais ar tiesiog orkaitėje kepta mėsa ar paukščiu. Skonis malonus, svogūnai ir agurkai dėl trumpo kaitinimo lieka traškūs, tarsi ką tik marinuoti. Važiuojant į svečius prigriebiu stiklainį kitą, salotos itin mėgstamos kompanijos vyrų.

Gaminant naudojama palygint nedaug konservantų, tad tai puikus pasirinkimas vertinantiems sveikesnius produktus.

Klasikiniame recepte pagrindine nata groja krapai, pagaminu ir tokių, tačiau mums labiau patinka kalendros lapelių skonis, o jei jau kaukaziški kvapai stiklainyje, vienais metais įdėjau ir sausos adžikos prieskonių. Ir kartoju kasmet, nes labai, labai geras atradimas.  Jei nerastumėte šio prieskonių mišinio (retai sutinkamas prekybos centruose, dažniau randamas mugėse ar specializuotose parduotuvėse), galite naudoti grūstas aitriąsias paprikas ar čilių miltelius, šviežius čili pipirus.

Taipogi supaprastinau gamybos būdą, kadangi visiškai nedraugauju su sterilizacija, atradau žymiai lengvesnį būdą kaitinti gaminamas salotas, apie viską plačiau gamybos aprašyme apačioje.

Toliau skaityti „Agurkų ir svogūnų salotos žiemai“

Marinuoti burokėliai

Kokius burokėlius naudojate šaltibarščių gamybai ar barščių virimui? Yra trys variantai – naudoti žalius, virtus arba marinuotus. Esu bandžiusi visus variantus ir mano pasirinkimas – žali, šaltibarščiuose jie puikiai dažo kefyrą ir maloniai traška valgant. Barščių ar burokėlių sriuboje irgi dažo smagiau nei virti, neperverda. Bet marinuoti burokėliai kaip garnyras ar užkandis mūsų namuose labai mėgstami. Kartais jų įmaišau į raugintus kopūstus, dedu į salotas, ant sumuštinių ar vienakąsnių.

O marinuoti burokėlius namuose pradėjau tada, kai gavau iš ūkininko maišą dovanų. Mūsų rūsys šakniavaisių laikymui netinkamas, tad teko sukti galvą. Dalį sutarkavau ir sudėjau į šaldiklį, dalį užraugiau, o likusį pusmaišį nulupau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau mėgstamiausių agurkų marinatu. Tad jeigu turite bevystančių burokėlių, tai puikus būdas išgelbėti daržoves.

Marinatui reikia: Toliau skaityti „Marinuoti burokėliai“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

 

Švelniai rauginti agurkai

Žinia, mano mylimiausia veikla virtuvėje – konservavimas. Ir tai yra labai plati sąvoka, dažnai lydima klaidingų nuomonių, kad tai tik vasaros sezono reikalas. Žinoma, vasarą į stiklainius gula žymiai daugiau šviežių daržovių, vaisų ar uogų, bet pvz. uogienę galima virti ir sausio mėnesį, tam naudoju šaldytas uogas ir gaminant uogienes ar džemus greitam suvartojimui, galima dėti žymiai mažiau cukraus, neužversti rūsio stiklainiais (o retas tą rūsį ir turi dabar…).

Bet kai kas yra tikrai labai sezoniška, tai – raugintų agurkų ruošimas. Lyg ir yra tų šviežių žaliūkų prekybos centruose visą žiemą, bet rauginimui jie absoliučiai netinka, nebent trumpos sausos fermentacijos būdui.

Ir jau daug metų galvojau kaip gi surasti būdą pasigaminti raugintų vasarinių daržo agurkų ir sugebėti juos išlaikyti bute ar name be rūsio. Varčiau daug puslapių, žiūrėjau video patarimus ir suvedžiau viską į vieną tašką – agurkus reikia užraugti, o jiems parūgus priverstinai sustabdyti fermentaciją. Tai galima padaryti šalčio arba karščio pagalba, tad prisiminiau vieną klasikinių rauginimo būdų, kai skystis nuo paraugintų agurkų nupilamas, užverdamas ir vėl pilamas ant agurkų, tokiu būdu ruošti agurkai neberūgsta, skysčiai nebesiveržia lauk, todėl stiklainius galima užsukti metaliniais ar netgi srieginiais dangteliais. Bet tas drumstas skystis man niekad nepatiko, todėl ėmiau ir pabandžiau kitaip.

Idėją saugojau iki naujo agurkų derliaus, visą žiemą akylai stebėjau tokiu įdomiu būdu paraugtus agurkus, kelis stiklainius eksperimento vardan buvau davusi kelioms draugėms, gyvenančioms mieste, daugiaaukščiuose (jos dūsavo, kad labai ilgai neleidau atidaryti stiklainių). Bet kai jau vasario mėnesį atidarėme ir paragavome, nenuvylė niekas – nei skonis, nei traškumas, o svarbiausia, manau, kad atradau tikrai patį praktiškiausią miestietiškų raugintų agurkų variantą. Toliau skaityti „Švelniai rauginti agurkai“

Keptų pomidorų padažas žiemai

Kepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti „Keptų pomidorų padažas žiemai“