Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu

OLYMPUS DIGITAL CAMERADžemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos “plastikinius“ džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…

Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti 🙂 Bandysiu ir netrukus parašysiu.

O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti “Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu“

Pomdžemas – žalių pomidorų džemas

edf

Dauguma gaminančių šį skanumyną naudoja žalių pomidorų ir citrinų derinį, o man labai patiko sumanymas pakeisti citrinas apelsinais, su visa žieve ir net sėklomis.

Skonis – karčiai saldus, valgomas su varške, jogurtu, ledais, paukštiena, balta mėsa, visais sūriais. Žodžiu tik su grybais ne 🙂 Aš juo gardinu pyragus ir pyragėlius, kartais net kokį torto lakštą sutepu.

O dauguma ragavusių pasakojo negalėję sustoti ir suvalgę iš karto visą stiklainį. Viena istorijų – apie žveją, smarkiai susipykusį su kolega, kuris bežuvaujant vienas tyliai iškabliavo stiklainį ir bandė nuslėpti nusikaltimą. Paliktasis be padažo mėsai pasakojo mintyse užsimojęs irklu, bet ačiūdie, apsigalvojęs ir tik paskelbęs nekalbadienį 🙂 Pasakojo susipykę ir sutuoktiniai, kai vienas naktį tyliai pribaigė pomdžemą, o kitas ryte planavo juo gardinti varškę.

Kasmet verdu vis daugiau, nes gausėja mėgėjų būrys, bet ir patys kuo puikiausiai pasigaminsite tikrai nesudėtingai paruošiamą pagardą. Iš kur žali pomidorai? – iš sodų ir sodybų, po didžiųjų rūkų, kai stiebus nujuodina maras, o jei tokių pažinčių nėra, yra turgus. Jame rugsėjo gale visada aptinku galybes dėžių su pigiai parduodamais žaliūkais. O kartą netgi gavau dėžę dovanų, vien už pasakojimą ką iš jų gaminti, smagus mainas. Toliau skaityti “Pomdžemas – žalių pomidorų džemas“

Braškių uogienė su šokoladu

DSC_0556

Braškių uogienės buvau atsivalgiusi vaikystėje, todėl ilgą laiką jos nebuvo mano rūsio skanumynų lentynose. Tačiau pernai, pas draugę valgydama lietinius, aplietus šokolado kremu ir braškių uogiene, sumaniau pabandyti sumaišyti šokoladą ir braškes vienoje uogienėje. Bandžiau su juoduoju ir baltuoju šokoladu ir turiu pasakyti, kad man su baltuoju patiko labiau, nors ragavę beveik vienbalsiai skanesne išrinko uogienę su juodu šokoladu. Taigi pasigaminau kelis stiklainius sau ir daug stiklainių kitiems 🙂 Toliau skaityti “Braškių uogienė su šokoladu“

Šermukšnių uogienė

DSC_0011

Viena universaliausių uogienių, mano absoliuti favoritė ir daugelio patiekalų sudedamoji. Puikus gėrimas praskiedus kelis šaukštelius karštu vandeniu, garnyras kalakutienai, įdaras pyragams ir t.t.

Šermukšnių uogas geriausia skinti tuomet, kai jos pasidaro sodriai raudonos. Anksčiaus sakydavo, kad reikia laukt šalnų. Bet tuomet uogos tampa susiraukšlėję, dažnai patamsėję, todėl nėr ko laukt ir padaryt šalnų imitaciją šaldiklyje. Uogų rasti nėra lengva, jos neauga miškuose, dažniausiai sodinamos pakelėse. Pakelių uogos netinka dėl suprantamų priežasčių, todėl geriausia išeitis – auginti kultūrinius šermukšnius savam kieme ar sode (jei tokį turite) arba važiuoti per kaimus, ten dar kur-ne-kur galima rasti šių medžių. Taigi.

Gerai prinokusiais uogas dedu į šaldiklį 2-3 dienoms, jei uogos tik ką nuraudę – tuomet 5-6. Ištrauktas iš kameros ir atšilusiais uogas kruopščiai apvalau nuo kotelių ir lapų, perplaunu, leidžiu apdžiūti ir pasiskaičiuoju kiek aš jų turiu. Tai darau litrinio stiklainio pagalba. Uogas suberiu į puodą. Tuomet imuosi cukraus, jo reikės pusę tiek, kiek buvo uogų, taigi 2 litrams uogų reikės

1 litro balto cukraus

Juo užpilu uogas. Pradžioj šliūkšteliu stiklinaitę vandens ir užkaičiu puodą. Kai jau prasideda kunkuliavimas, uogas papildau kriaušėmis. Vienam litrui uogų skaičiuoju

1 kriaušę

Jas nulupu, išsėklinu ir supjaustau kubeliais ir sumaišau su uogomis.

Verdu apie 45 min. – 1h. Po to jungiu elektrinį smulkintuvą ir juo sutrinu masę iki vienalytės konsistencijos. Pasiruošiu mažučius stiklainiukus, pilu į juos kuo karštesnę uogienę, užsuku dangtelius ir stiklainius palieku apverstus ant rankšluosčio per naktį. Po nakties sunešu uogienę į rūsį.

Patarimas – visiškai netiks parduotuvinės Conference kriaušės, nepagailėkite pinigų ir pirkite, jei neturite savų, turguje, paragavę. Kriaušė turi būti didelė, saldi, sultinga ir standi.