Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)

Braškių uogienę turbūt pamename kaip skystą saldėsį su plaukiojančiomis uogomis. Kadangi aš pati šviežių braškių visai nevalgau, tik termiškai apdorotas, daug metų sukau galvą kaip pagaminti kitokios, intensyvesnio kvapo, vienodesnės tekstūros uogienės.

Pirmiausiai braškėms radau porą – rabarbarą. Ir nuo tada šiam duetui suteikiau Rabarbraškės pavadinimą. Antra, ką sumąsčiau – uogienę sublenderiuoti, taip rabarbarų tirštumu suteikiau visiškai neskystą tekstūrą, nereikėjo naudoti nei pektino, nei agar agaro.  Trečiausias atradimas buvo kardamono ir pipirų pagalba kvapų ir skonių intensyvinimui. Pipirai patiko ne visiems, tik tiems, kurie mėgsta aštresnius pojūčius, tad į gaminamą uogienę šiemet pipirų dėjau tik į tą dalį uogienės, kurią valgysime patys. Patarimas – jei nežinote ar jums patiks pipirai uogienėje, galite įsiberti į jau išvirtą ir ragaujamą uogienę.

Kadangi Rabarbraškės skonis ir tirštumas artimesnis padažo ar pagardo tekstūrai, pabandėme gardinti grilio kepsnį, žuvį, suderėjo tiesiog fantastiškai. Ką jau kalbėti apie ledus, pyragus, blynus ir desertus taurėse. Pasaka.

Ir dar truputėlį apie oksalo rūgštį, kurios visi bijo ir rekomenduoja rabarbarus vartoti tik iki Joninių. Toliau skaityti „Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)“

Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu

Džemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos „plastikinius“ džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…

Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti 🙂 Bandysiu ir netrukus parašysiu.

O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti „Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu“

Pomdžemas – žalių pomidorų džemas

Dauguma gaminančių šį skanumyną naudoja žalių pomidorų ir citrinų derinį, o man labai patiko sumanymas pakeisti citrinas apelsinais, su visa žieve ir net sėklomis.

Skonis – karčiai saldus, valgomas su varške, jogurtu, ledais, paukštiena, balta mėsa, visais sūriais. Žodžiu tik su grybais ne 🙂 Aš juo gardinu pyragus ir pyragėlius, kartais net kokį torto lakštą sutepu.

O dauguma ragavusių pasakojo negalėję sustoti ir suvalgę iš karto visą stiklainį. Viena istorijų – apie žveją, smarkiai susipykusį su kolega, kuris bežuvaujant vienas tyliai iškabliavo stiklainį ir bandė nuslėpti nusikaltimą. Paliktasis be padažo mėsai pasakojo mintyse užsimojęs irklu, bet ačiūdie, apsigalvojęs ir tik paskelbęs nekalbadienį 🙂 Pasakojo susipykę ir sutuoktiniai, kai vienas naktį tyliai pribaigė pomdžemą, o kitas ryte planavo juo gardinti varškę.

Kasmet verdu vis daugiau, nes gausėja mėgėjų būrys, bet ir patys kuo puikiausiai pasigaminsite tikrai nesudėtingai paruošiamą pagardą. Iš kur žali pomidorai? – iš sodų ir sodybų, po didžiųjų rūkų, kai stiebus nujuodina maras, o jei tokių pažinčių nėra, yra turgus. Jame rugsėjo gale visada aptinku galybes dėžių su pigiai parduodamais žaliūkais. O kartą netgi gavau dėžę dovanų, vien už pasakojimą ką iš jų gaminti, smagus mainas. Toliau skaityti „Pomdžemas – žalių pomidorų džemas“

Braškių uogienė su šokoladu

Braškių uogienės buvau atsivalgiusi vaikystėje, todėl ilgą laiką jos nebuvo mano rūsio skanumynų lentynose. Tačiau pernai, pas draugę valgydama lietinius, aplietus šokolado kremu ir braškių uogiene, sumaniau pabandyti sumaišyti šokoladą ir braškes vienoje uogienėje. Bandžiau su juoduoju ir baltuoju šokoladu ir turiu pasakyti, kad man su baltuoju patiko labiau, nors ragavę beveik vienbalsiai skanesne išrinko uogienę su juodu šokoladu. Taigi pasigaminau kelis stiklainius sau ir daug stiklainių kitiems 🙂 Toliau skaityti „Braškių uogienė su šokoladu“

Šermukšnių uogienė

Viena universaliausių uogienių, mano absoliuti favoritė ir daugelio patiekalų sudedamoji. Puikus gėrimas praskiedus kelis šaukštelius karštu vandeniu, garnyras kalakutienai, įdaras pyragams ir t.t.

Šermukšnių uogas geriausia skinti tuomet, kai jos pasidaro sodriai raudonos. Anksčiaus sakydavo, kad reikia laukt šalnų. Bet tuomet uogos tampa susiraukšlėję, dažnai patamsėję, todėl nėr ko laukt ir padaryt šalnų imitaciją šaldiklyje. Uogų rasti nėra lengva, jos neauga miškuose, dažniausiai sodinamos pakelėse. Pakelių uogos netinka dėl suprantamų priežasčių, todėl geriausia išeitis – auginti kultūrinius šermukšnius savam kieme ar sode (jei tokį turite) arba važiuoti per kaimus, ten dar kur-ne-kur galima rasti šių medžių. Taigi. Toliau skaityti „Šermukšnių uogienė“