Paskelbta

Varškės desertas su vasaros uogomis

Vasara stiklinėje.

Šis desertas — neatsiejamas kiekvienos vasaros skanėstas. Kai liepos pabaiga persilieja į rugpjūčio pradžią, miškai ir sodai ima dovanoti savo spalvas: avietės, serbentai, agrastai, mėlynės, šilauogės. Jos visos tarsi susitaria dėl vieno — kad varškė būtų jų drobė, o stiklinė – scena.

Gamybai nereikia puodų, nei plakiklių, nei termometrų. Tik rankos, šakutė ir šiek tiek kantrybės. Viskas daroma primityviai, bet būtent tas primityvumas suteikia desertui gyvybės — tarsi gamta pati jį sumaišytų.

Ir dar vienas pastebėjimas. Renkantis želė, visada imu tų uogų skonio, kurių tuo metu neturiu. Vyšnių, aviečių, kartais net juodųjų serbentų. Tuomet desertas įgyja poskonį, tarsi prisiminimą apie uogas, kurių šįkart neturiu. Toliau skaityti „Varškės desertas su vasaros uogomis”

Paskelbta

Pyragas su varškės-kumpio-morkų lapų įdaru

Morkų lapus dar prieš kelis metus be jokių skrupulų išmesdavau į kompostinę, tačiau vieną dieną akį patraukė straipsnis apie morkų lapų gydomąsias savybes. Sudomino ir paskatino pabandyti, o pabandžius sustoti jau nebebuvo įmanoma. Žiemą, kai sunaudoju šaldytus lapelius, jų užsiauginu ant palangės iš nupjautų morkų galiukų, o dabar – pats morkų lapų sezonas darže ir turguje. Šviežius lapus dedu daug kur – į salotas, sriubas, žalius kokteilius, jais puošiu sumuštinius ir vienakąsnius. Ir tik neseniai sumaniau jais pagardinti pyrago įdarą. Patiko taip smarkiai, kad dabar kepu pyragus dažniau nei įprastai 🙂 Greitam pyragui naudoju šaldytą bemielę tešlą (2 lapų pakuotę).

Toliau skaityti „Pyragas su varškės-kumpio-morkų lapų įdaru”

Paskelbta

Prieskonių mišinys „Tobulas septynetas”

Grilio sezonas pačiame įkarštyje, ypač dabar, kai nustojo lynoti ir daugelis mūsų  pagaliau leidžiame daug laiko gamtoje.

Marinuojant mėsą, žuvį ar paukštieną, kiekvienas turi savo mėgstamus prieskonius, yra ir tokių, kuriems pakanka pipirų, tačiau aš, prieskonių mišinių fanė, kasmet kuriu mišinius iš įvairių mono prieskonių ir per eilę metų pagaliau atradau TĄ. Universalų. Suteikiantį ypatingą poskonį. Nesvylantį. Šildantį gomurį.

Šį mišinį vadinu tobuluoju septynetu. Toliau skaityti „Prieskonių mišinys „Tobulas septynetas””

Paskelbta

Mūsų šaltibarščiai

Pasiduodu artėjančio šaltibarščių fest nuotaikai 🙂 Tikiu, sudalyvausiu bent viename renginyje ar bent jau nulėksime iki Vilniaus oro uosto pažiūrėti ružavų dekoracijų.

 Ir, žinoma, gaminsime šaltibarščius. Mūsų namuose yra dvi stovyklos – burokų ir rūgštynių, mat vaikystėje valgėme skirtingai, o ši šaltsriubė yra labai nostalgiška, primenanti, kad kadaise šaltibarščius galėjome pasigaminti tik tuomet, kai parduotuvėse pasirodydavo pirmi lietuviški agurkai, t.y. anksčiausiai gegužės mėnesį, pirma lėkštė buvo beveik Kalėdos Nr.2.

Kad nebūtų skriaudos, visada gaminu bazę į du indus ir abu papildau skirtingais produktais, taip gaudama dvejų skonių šaltibarščius. Toliau skaityti „Mūsų šaltibarščiai”

Paskelbta

Mocarelos skystis ir makaronai su šonine

Kai tik virtuvėje atsiranda mocarelos pakuotė, aš pirmiausia pagalvoju ne apie sūrį, o tą baltą skystį, kuris dažnai lieka nepanaudotas. O jis toks švelnus, toks pieninis, su vos juntamu sūrumu, kad būtų nuodėmė jį išpilti.

Mocarelos skystis man visada primena mažą paslėptą triuką, kurį žino tik tie, kurie mėgsta išnaudoti viską iki paskutinio lašo. Į sriubą, į tešlą, į padažą — jis visur įneša šilkinės tekstūros ir tokio subtilaus skonio, kad niekas net neįtaria, kas čia padaryta kitaip.

Mocarelos skystį visada pasilieku — jis tyliai įsilieja į sriubas ir padažus, suteikdamas jiems tokio švelnumo, kad net paprasti ingredientai ima elgtis kaip gerai išauklėti. Jei kepu fokačiją ar duoną, įpilu jo vietoj vandens, ir tešla pakyla minkšta, elastinga, tarsi pati žinotų, kad bus skani. O salotų užpilui jis nepakeičiamas: sumaišytas su aliejumi ir citrina, jis sujungia viską taip harmoningai, kad pomidorai atrodo lyg ką tik parnešti iš šiltnamio, dar kvepiantys šviežumu ir saulės šiluma.

O kai gaminu makaronus, ypač tuos, kurie turi daugiau charakterio, mocarelos skystis tampa paskutiniu prisilietimu, kuris viską sujungia. Štai vienas iš tų patiekalų, kurį gaminu dažnai — paprastas, sotus ir turintis tą seną gerą namų virtuvės šilumą. Toliau skaityti „Mocarelos skystis ir makaronai su šonine”

Paskelbta

Su morkomis marinuoti žiediniai kopūstai

Kai tik rūsyje baigiasi paskutiniai pernykščio derliaus stiklainiai, prasideda mano mėgstamiausias metas — tas tylus, neįpareigojantis „nesezoninis“ konservavimas, kai šviežios daržovės pačios prašosi būti įamžintos marinate.

Marinuoju nedideliais kiekiais ir naudoju ne stiklainius, o maisto dėžutes ir jas laikau šaldytuve. Vienas mylimiausių „nesezoninių” derinių – žiediniai kopūstai su morkomis. Daržovės šaldytuve išlieka traškios iki 3 savaičių, tik retai tiek užsibūna. tiesą sakant, retai sulaukia net antrosios — jų skonis toks gyvas, kad dėžutė tuštėja savaime.

Dažniausiai gaminu iš Toliau skaityti „Su morkomis marinuoti žiediniai kopūstai”

Paskelbta

Daržovių – pupelių salotos su brokolių padažu

Didieji atradimai dažniausiai nutinka netyčia.

Ne išimtis ir šis 2026 metų atradimas – brokolių padažas. Senokai šaldytuve liūdintis brokolis keliavo į smulkintuvą su mintimi jį sulesinti mūsų vištaitėms. Tačiau ta žalia masė labai kvepėjo ir ranka pati tiesėsi link šaukšto. Paragavau ir supratau, kad tai gali būti puiki sudėtinė salotų dalis.

Kaip tik vėso ką tik išvirtos pupelės, o krepšy turėjau šviežių daržovių.  Pirmą kartą brokolius sumaišiau su majonezu bei grūdėtosiomis garstyčiomis ir tokiu padažu užpyliau supjaustytas daržoves, sumaišytas su pupelėmis. Tačiau sekantį kartą norėjosi kiek lengvesnio varianto, todėl rinkausi aliejaus – citrinos sulčių užpilą. Šis sužavėjo, tad mielai dalinuosi ir su jumis. Toliau skaityti „Daržovių – pupelių salotos su brokolių padažu”

Paskelbta

Tobulieji pomidoriniai šonkauliukai

Turbūt ne vienas esate susidūrę su dilema kaip iškepti šonkaulius, kad būtų ir dorai apskrudę, ir minkšti viduje, ir mėsa kristų nuo kaulo, ir, žinoma, kad tirptų burnoje.

Ką gi, tokį būdą atradau, apjungusi žinias apie pomidorus ir lėtąjį kepimo būdą.

Jei esate konservavę pomidorus, greičiausiai žinote, kad jiems nebūtina krūva konservantų, kaip pvz. agurkams ar cukinijoms. Jie savyje turi pakankamai rūgšties ir cukraus ir būtent šios medžiagos itin tinka norint suminkštinti mėsą ar paukštieną.

Svarbus ir kepimo būdas, kai kurie šaltiniai teigia, kad mėsą pirmiausiai reikia kaip reikiant apskrudinti ir tuomet kepti žemoje temperatūroje, tačiau man labiausiai pasiteisino atvirkštinis būdas. Toliau skaityti „Tobulieji pomidoriniai šonkauliukai”

Paskelbta

Makaronai su pievagrybiais ir tunu

Spalvomis lėkštėse bandau skaidrinti nuotaikas, labai keistai, kaip niekad dažnai, norisi makaronų patiekalų, gardintų ne šonine ar kumpiu, bet daržovėmis, grybais ir žuvimi, planuoju išbandyti ir vieną įdomesnių ligūriškų makaronų variacijų su… bulvėmis.

O berašydama prisiminiau vieną keisčiausių ragautų makaronų patiekalų – lakštinių su avinžirniais. Turbūt jau įtariate, kad tai pietų šalių patiekalas, mes jį ragavome Alžyre, o paragavus skuodžiau į vietinį turgų pirkti harisos prieskonių, kuriais buvo gardintas patiekalas. Kitaip nei dauguma aštrių prieskonių, harisa suteikia labai įdomų efektą – aštrumas pradeda jausti tik suvalgius visą patiekalą, tarsi po laiko, bet išties tai labai jauku, juk pavalgius norisi pailsėti, o aštrumas suteikia šilumos pojūtį.

Bet. Šiandien apie mūsų mylimą patiekalą – makaronus su pievagrybiais ir tunu. Makaronų rūšis nėra labai svarbi kaip kai kuriuose klasikiniuose patiekaluose, bet dažniausiai renkuosi spirales arba kriaukles, į jų tarpus susigeria padažas ir smulkintas tunas, tad lėkštėje nelieka padažo. Toliau skaityti „Makaronai su pievagrybiais ir tunu”

Paskelbta

Apverstas obuolių pyragas

Šis meiliai Šarlote vadinamas pyragas mūsų namuose atsiranda dukart per metus. Pirmąjį, kai soduose žolė būna pilna alyvinių obuolių krituolių. O antrą, kaip šiuo metu, kai rudeniniai obuoliai rūsyje jau tampa pavytę ir praradę sultingumą.

Klasikinis pyragas žavingas receptūros paprastumu ir gaminimu, bet nebūčiau aš, jei neįkiščiau trigrašio 🙂 Per eilę metų kiek pabodo tas pats skonis ir vaizdas lėkštėje, tad paeksperimentavusi atradau žymiai įdomesnį, aromatingesnį ir drėgnesnį pyrago variantą. O vos vienas papildomas ingredientas ir veiksmas.

Kepimui renkuosi apvalią silikoninę kepimo formą aukštais bortais („tortinę”). Toliau skaityti „Apverstas obuolių pyragas”