Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

vienakaTaip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti “Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke“

Kukuliai pekino kopūsto pataluose

IMG_20191103_104456.jpg

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją “pigiai ir tvariai“, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti “Kukuliai pekino kopūsto pataluose“

Kmynų gira

kmynugira

FB puslapyje keliskart įkėliau video, kuriame matosi pasiutę kmynų rūgstančioje giroje šokiai. Ir sulaukiau daug žinučių su prašymu aprašyti šį stebuklingą gėrimą, mielai prašom.

Apie giros ir midaus gamybos ypatumus jau rašiau (receptai čia), kmynų gira lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų, bet yra vienas “bet“. Ji yra tarpinis variantas tarp giros ir midaus, “nei šis nei tas“ – taip sakė vienas ragavusių. Ir nepamanykite, kad jam nepatiko skonis, patiko net labai, tik buvo sunku suprasti ką gėrimo skonis labiau primena. O vienas mažiausių degustatorių pasakė labai aiškiai – “limonadas“ 🙂

Kadangi mano namuose ištisai kažkas rūgsta, turiu taip vadinamus starterius – giros ir midaus mieles, kurios užaugo pirmuose rauginių stiklainiuose ir dabar man tarnauja kaip spartintojas. Jei įprastai gira be pridėtinių mielių įrūgsta per 5-8 dienas, tai su starteriu girą pagaminu per 2-4 dienas. Jei ir jūs norėtumėte turėti tokį gyvą stebuklą, pagaminę pirmą girą neišpilkite visos į taures, ant dugno likęs tirštokas drumstas skystis ir bus toji mielė. Aš jau sugebėjau užsiauginti ir giros bei acto grybus, bet apie tai kada nors vėliau.

Aprašysiu pirmo karto gamybą, viskas labai greita ir paprasta. Toliau skaityti “Kmynų gira“

Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas

PA195151.jpgPrasidedant Kalėdinių dovanų ruošimui, visada prisimenu mėlynuosius svogūnus ir jau eilę metų iš jų gaminamą džemą, mat jo jau ragavę įtraukia stiklainį šio pagardo į norų sąrašą, tad su malonumu gaminu vis daugiau stiklainių ir dailiai pakuoju juos kartu su kitomis dovanomis.

Nors pirmą kartą išgirdusi tokį žodžių derinį, pati raukiau nosį, po pirmos degustacijos supratau kokio gėrio galima paruošti vos iš kelių produktų, kurių apsčiai turime prekybos centruose. Nepaisant paprastos receptūros, svogūnų džemas yra ypatingai gardus, karamelizuodamiesi svogūnai atskleidžia puikiausius savo aromatus. Tik, deja, nei geltonieji, nei baltieji svogūnai šiam pagardui netinka, esu bandžiusi gaminti ir iš jų, rezultatas nedžiugino.

Originaliame recepte naudojamas raudonas vynas ir balzamiko actas, pakeičiau juos obuolių actu ir čili pipirų dribsniais ar milteliais, nuo jų džemas turi intensyvesnės rūgštelės ir malonios, liežuvį švelniai kandžiojančios aštrios natos. Toliau skaityti “Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas“

Varškėtukai (kiek kitokie)

IMG_20191020_094502.jpg

Mūsų šeimoje varškėčiais vadinami keptuvėje kepti varškės blynai, todėl šiuos, verdamus pasūdytame vandenyje, vadiname varškėtukais. O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę ir jie tapdavo “ežiukais“. Tarkos savuose namuose nė neturėjau ir visai neseniai buvau prisiminusi apie ją, paieškojau pirkti ir didžiam nusivylimui… neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsi iš mano rūsio!

Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus? Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.

Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės. Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar su speltų miltais gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent “to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir rodosi netgi sotesni. Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.

Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius. Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.

Proporcijos dideliam kiekiui varškėtukų: Toliau skaityti “Varškėtukai (kiek kitokie)“