Kadagių uogos ir ką su jomis veikti

Šiemet turbūt visi daugiau būname gamtoje, tad jei eidami miško takeliais pamatysite kadagio krūmą, žvilgtelkite iš arčiau, galbūt rasite uogų. Toli gražu ne ant kiekvieno jų bus, o ir jei yra, tai gudriai pasislėpusių tarp skausmingai besibadančių spyglių. Bet tikrai verta nusiraškyti bent kelias uogas (visų neskinkime, būkime draugiški gamtai).

Parsinešusi miško uogas jas vienu sluoksniu suberiu į lėkštę ir ją dedu šilčiausioje namų vietoje. Kai uogos išdžiūsta, suberiu į patogų indą, laikau sausoje ir tamsioje vietoje -spintelėje kartu su kitais prieskoniais.

Labai greita ir paprasta, o uogų naudojimo spektras tikrai labai platus. Paminėsiu tuos, kuriuos esu išbandžiusi ir pamėgusi:

Toliau skaityti “Kadagių uogos ir ką su jomis veikti“

Mėlynųjų svogūnų pagardas

Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.

Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.

O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.

O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.

Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.

Toliau skaityti “Mėlynųjų svogūnų pagardas“

Kukurūzų paplotėliai (Čvištari)

Dėl suprantamų priežasčių labiausiai domiuosi aliejais, jų rūšimis, skoniais, nauda etc. Bet kartais pastoviniuoju ir prie miltų stendų, esu išbandžiusi gyvą galybę rūšių, o prieš porą mėnesių, kai akis užkliuvo už sakartveliškų paplotėlių recepto, supratau, kad kukurūzų miltų tikrai esu pirkusi, bet niekad nieko iš jų taip ir negaminau. Net prisiminiau kodėl – tie keli bandyti kepiniai tiesiog… subyrėjo.

Kadangi recepte buvo ne tik ingredientai, bet ir labai detalus paaiškinimas ką svarbu daryti ruošiant tešlą, kad iškepęs gaminys nesubyrėtų, sukirbėjo, kad noriu pabandyti. Tai ir paskatino miltų stenduose paieškoti kukurūzų miltų ir galbūt jų atsiprašyti. Tiesa, rasti šių miltų pavyko ne iš karto, nors ir ieškojau pakankamai dideliuose prekybcentriuose.

Kai jau radau ir iškepiau traškius ir žiauriai skanius paplotėlius, tikrai atsiprašiau kukurūzų miltų. Dabar jų visad turiu spintelėje ir dažnai kepu čvištarius. Originaliame recepte turėtų būti naudojamas suluguni sūris, bet kadangi jo mūsuose nėra, pakeičiau jį laisviau randamu.

Didžioji paslaptis kaip suklijuoti kukurūzų miltus išties visai nedidelė – miltus klijuoja verdantis arba gazuotas vanduo. Renkuosi pastarąjį.

Na, o kodėl rekomenduoju ir jums išsikepti čvištarių? Nes jie – savito skonio, būdami sūrūs, keistai gerai dera su kava, nors valgome ir su sriuba ar troškiniu. Apie spalvą ir apskrudimą suprasti galėsite tik pamatę ir paragavę, tad skubu dalintis receptu.

Iš nurodyto kiekio suformuoju ir iškepu 8-10 čvištarių. Matuoju 200 ml stikline.

2 stiklinės kukurūzų miltų

Toliau skaityti “Kukurūzų paplotėliai (Čvištari)“

Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai

Apie moliūgų tyrę galima kalbėti ištisomis valandomis, tad pabandysiu susisteminti ir sudėti į vieną įrašą viską, ką sužinojau, perskaičiau, pabandžiau ir rekomenduočiau. Kaip visad, eksperimentavau ir pabandžiau iš moliūgo išspausti viską, kad į kompostą keliautų tik kotelis, pavyko! O labiausiai džiaugiuosi savo atradimu kaip kepti moliūgą orkaitėje, būdas superinis dėl to, kad vienu ypu pagaminama bazė tyrei ir ypatingo aromato ir skonio sultinys.

Taigi, pirmiausiai apie pačius moliūgus. Jų veislių yra gyva galybė, kadaise mylimiausiu buvo muskatinis, vėliau tas paprastasis “kaimietiškas“, bet kai užsiauginau pirmą Uchiki Kuri veislės moliūgą, likau sužavėta ne tik spalva, sėklų skoniu, bet ir mintimis, kad jis valgomas su visa žieve. Tuo metu prekybcentriuose šių moliūgų nebuvo, todėl netgi nuomavausi kaimynės daržo dalį, kurioje augindavau šiuos kompaktiškus moliūgus. O kai pas mylimą ūkininką prieš 5 metus pamačiau panašios formos ir spalvos vaisius, sužinojau, kad jis ėmėsi auginti Hokaido moliūgus. Jų dabar galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose, labai rekomenduoju tyrės gamybai naudoti būtent šiuos, japonų salos garbei pavadintus gražuolius.

Vienu metu gaminu daug tyrės, yra keli būdai ją paruošti ilgesniam laikymui, todėl verta tuo pačiu elektros kiekiu pasinaudoti kepant 2 skardose 2 aukštais. Nelygu moliūgų dydžiui, į 2 skardas telpa 4-5 vaisiai.

Toliau skaityti “Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai“

Moliūgų pyragas

Daugelis, išgirdę žodžių derinį “daržovių pyragas“, rauko nosį. Ir greičiausiai todėl, kad tiesiog nebuvo tokio ragavęs. Tad labai norisi dalintis gerąja patirtimi ir skatinti pasigaminti įvairesnių skonių. O ypač dėl to, kad dažnuose namuose rasime suvytusių morkų ar burokėlių ar ypatingai tokiu metu – skaptuotų moliūgų. Man visada buvo keista matyti išmetamus ar kompostuojamus moliūgus, juk jie dekoracijomis pabūna vos kelias dienas, per kurias tikrai nespėja sugesti, supūti ar ištižti. Tad gali būti suvalgomi!

Atskiru įrašu aprašysiu apie moliūgų tyrės gaminimo ir naudojimo būdus, šiandien labiau norėčiau pasidalinti nesudėtingo pyrago receptu. Jis žavingas tuo, kad galima sunaudoti senstelėjusius ar besibaigiančio galiojimo sausainius. Kad moliūgų sluoksnio skonis primins sufle. Ir kad tokį pyragą suręs net ir pirmokas, tik vertėtų paminėti, kad šį pyragą geriausia gaminti su virtuvinio kombaino pagalba, bus malimo ir plakimo, kurį buitinė technika atlieka labai spėriai. O vienintelis pyrago minusas – pirmo kąsnio laukimas, iškepusį pyragą reikės bent 4h vėsinti šaldytuve. Bet verta, oi verta…

Moliūgus tyrei kepu orkaitėje, dažniausiai naudoju Hokaido veislės moliūgus, nes jų žievė yra tokia minkšta, kad puikiai iškepa ir susimala su minkštimu, todėl ir tyrės spalva gaunasi stebuklingai graži.

Moliūgą pjaustau stambiais gabalais ir dedu į skardą žieve į apačią, kartais patepu lydytu sviestu. Skardą šaunu į iki 180C įkaitintą orkaitę ir kepu bent 30 minučių, tuomet šakute tikrinu ar moliūgai jau pakankamai suminkštėję, jei ne – kepu toliau, kas 10 minučių patikrindama.

Iškepusius gabalus atvėsinu ir sumalu virtuvinio kombaino peiliais. Viskas!

Ruošiu produktus pyragui, reikia:

Toliau skaityti “Moliūgų pyragas“

Sluoksniuotas obuolių pyragas

Niekaip negaliu prisiminti kur šią pyrago idėją pamačiau. Pamenu tik, kad tai buvo video formatas, o kadangi tokių žiūriu nemažai, nebeatkapstau kur ir kada.

Idėja fantastiška, pyragui šaldytos tešlos visada turiu šaldiklyje, obuolių šiemet irgi nestingame, tad netgi jei paskambina draugė – saldumynų mėgėja ir praneša, kad po valandos užsuks, šį gardumyną laisvai spėju iškepti.

Pyrago puikumas ne tik skonyje, jam gali būti sunaudoti jau apvytę ar pagedę obuoliai, puikiai tinka ir krituoliai. Taip pat puikus ir labai greitas paruošimas, nieko minkyti ar plakti nereikia, nebent tešlą visgi ruošiu pati, kartais taip ir padarau, nes naminėje sluoksniuotoje tešloje, naudojant lydytą sviestą, galima gauti žymiai ryškesnį skonį. Bet jei norisi greitai, pasiruošiu:

2-3 lapelius šaldytos bemielės tešlos

Toliau skaityti “Sluoksniuotas obuolių pyragas“

Varškės ir moliūgų kukuliai (be miltų)

Ir be miltų, ir be kiaušinių. Ir visai ne dėl to, kad šių produktų vengiu, tiesiog ėmė ir sukirbėjo šįryt, kad jau tikras ruduo už lango ir norisi spalvų lėkštėje. Ir ant laiptų lauke taip gražiai nusišypsojo moliūgas, kad ėmiau ir parnešiau jį namo ir ėmiau mąstyti – ką gi čia iš jo pagaminus.

Kai visai pritrūksta fantazijos, moliūgą tiesiog iškepu orkaitėje ir pagaminu tyrę, apie tai netrukus pasakosiu Lietuvos vartotojų instituto rengiamose transliacijose. Bet jei visgi norėtumėte pabandyti ką su tyre pasigaminti jau dabar, info tikrai rasite daugelyje puslapių. Jei labai trumpai – moliūgo gabalus dedu į skardą žieve žemyn, patepu lydytu sviestu ir kepu, kol moliūgas pilnai suminkštėja. Tuomet atvėsinu, nulupu žievę ir sutrinu iki tyrės konsistencijos, kartais nereikia net buitinės technikos, tinka paprasta šakutė.

Tad šiandien taip ir nutiko, pagaminau didelį stiklainį tyrės, apie tai, kur ją naudoju, papasakosiu labai plačiai, sekite renginių nuorodas FB puslapyje.

O šiandien ryte ėmiausi gaminti šviežiai gimusios idėjos – varškės ir moliūgų kukulių. Labai jau jie tiko mūsų sekmadienio rytams. Skonis labai primena šilkinius bulvinius kukulius, tik manieji gaminami smarkiai kitaip. Tik nepamanykite, kad sudėtingiau, veikiau atvirkščiai – žymiai greičiau ir paprasčiau.

4 porcijoms reikia:

Toliau skaityti “Varškės ir moliūgų kukuliai (be miltų)“

Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais

Kad jau grįžau prie raugo duonos kepimo, tai ją norisi valgyti ne kaip priedą prie sriubos, naminė kvietinė duona tiesiog prašosi būti puošiama įdomesniais gardumynais. 

Visą grybų sezoną su lengvu kartėliu stebėjau kaip visi kepė baravykus ir raudonikius, iš kai kurių nuotraukų netgi sklido tas miško ir grybienos aromatas, bet…  Miško grybų valgyti, deja, negaliu, tad pagalvojau apie didžiuosius pievagrybius ir ant šviežutėlės duonos riekės vakar surenčiau pirmą testą. O šiandien jau pirkau daug grybų ir gaminau daug sumuštinių, sukėlusių tikrą furorą. Kvapai, skoniai ir estetika – trys pagrindinės sudedamosios, o ir dabar, kai kažkodėl nebesinori mėsiškų patiekalų, labai savo laiku atsiradęs derinukas.

Įtariu, kad ir su pirktine duona bus visai neblogas varinatas, tad receptas jau laukia pirmo vienakąsnių vakarėlio. 

Viskas itin greita ir paprasta, ilgėlesnis tik grybų paruošimas ir atvėsinimas.

8 sumuštiniams reikės:

Toliau skaityti “Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais“

Kriaušių ir obuolių džiovinimas

Vienas iš paprasčiausių konservavimo būdų yra džiovinimas ir vytinimas. Taip ruošiami ne tik vaisiai, uogos ar daržovės, bet ir mėsa, paukštiena, žuvis. Turint geras laikymo sąlygas, džiovinti gaminiai puikiai laikosi net iki kelių metų.

Mano namuose santykinė oro drėgmė yra aukštesnė už vidutinę, ypač šiltuoju sezonu, tad tenka gudrauti, kad išlaikyti džiovintus gaminius nesudrėkusius. Vieną dalį, kurią planuoju būti suvalgyta, pakuoju į popierinius maišelius, juos sandariai užrišu ir laikau pakabintus palėpėje. O tą dalį, kurią įsivaizduoju būsiant valgoma žiemą, vakuumuoju. Tokioje aplinkoje, į kurią nepatenka oras, viskas laikosi kuo puikiausiai net ir porą metų. Tik labai svarbu, kad ant džiovinamų ar vytinamų produktų nebūtų likę puvinio, tad kruopštumas pjaustant ir ruošiant nepamaišo.

Apie mėsos vytinimą šaldytuve ar pomidorų vytinimą prieš merkiant į aliejų jau esu rašiusi (receptus rasite čia ir čia), šiandien norėčiau pasidalinti patirtimi džiovinant vaisius.

Kur bus džiovinami vaisiai nėra taip svarbu, kiekvienas renkasi sau labiau tinkamą būdą. Man asmeniškai nepasiteisino nė viena džiovyklė, renkuosi orkaitę.

Toliau skaityti “Kriaušių ir obuolių džiovinimas“

Kvietinė raugo duona

Ar bandėte kepti raugo duoną? Nepavyko? Arba pavyko šiaip sau? Ir aš neturiu ką slėpti, patį raugą pasigamindavau puikiausiai, net per kelias dienas, bet tokio iškeptos duonos rezultato, kokį esu mačiusi kepėjų forumuose ar insta paskyrose, nė karto pasiekti nepavyko.

Ir pastaruoju metu, kai atradau tobulas proporcijas kvietinei mielinei duonai, raugą visiškai apleidau. Į geras rankas pavasarį atidaviau penkias paskutines raugo porcijas ir… atsisveikinau. Ir maniau, kad amžiams.

Bet kaip dažnai būna, ima gyvenimas ir atveda atgal, tuomet, kai mažiausiai lauki ir tikiesi.

Taip ir nutiko, kai gavau pakvietimą sudalyvauti Malsena organizuotame renginyje, kuriame gyvai pamačiau raugo duonos virtuozų darbą. Ir taip skausmingai dilgtelėjo, kad viskas juk paprasta, kai tikri meistrai pasidalina pačiomis mažiausiomis, bet pačiomis svarbiausiomis smulkmenomis.

Iš renginio parsinešiau ir dovanų – puikiųjų Malsenos pilno grūdo miltų bei kepyklos Druska.Miltai.Vanduo raugo. Namuose, atsidariusi stiklainį, užuodžiau tą seniai nebeuostą kvapą ir pamaniau sau – bandysiu. Ir valio – namai jau kvepia duona, gal ne tokia porėta, gal dar ne tokia išjausta, bet tikiuosi tą praktiką užsiauginti bent kartą per savaitę užmaišydama tešlą ir iškepdama kepaliuką laimės.

Receptūra mielai pasidalino minėto kepyklos steigėjos, kopijuoju jį ir jums, bet po juo norėčiau jums aprašyti įdomiausius atradimus, kuriuos išgirdau ir išbandžiau praktiškai. Tai ir buvo tos mažos smulkmenos, kurios lėmė sėkmę.

Ko reikia duonos tešlai? (2 kepalai):

Toliau skaityti “Kvietinė raugo duona“