Rabarbarų pagardas

Vienas laukiamiausių sezonų – rabarbarų metas – prasidėjo. Stiebai jau pakankamai stori, tad pjaunu juos ir pirmiausiai gausiai dedu į salotas ar vaisių desertus, o vėliau pradedu virti gardžiuosius pagardus.

Gaminu saldųjį su braškėmis, o sūrųjį su svogūnais ir aitriais prieskoniais. Šį pagardą ir gaminau šiandien, kasmet jo verdu vis daugiau, nes atradau jį ne tik kaip padažą kepsniams ar žuviai arba gardų sūrių/traškučių pagardą, tačiau pernai, ruošdama mėsą kepimui ant žarijų, įmaišiau kelis šaukštus į marinatą. Rezultatas pranoko visus lūkesčius, bet viską galima paaiškinti logiškai – pagarde esanti rabarbarų rūgštis minkština mėsą, aliejus aptraukia plėvele, kuri neleidžia mėsai kepant džiūti, svogūnų prieskonis visad puikiai tinka, o dar rudasis cukrus, obuolių actas…

Darbo yra, tačiau pasitelkus buitinę techniką viskas pavyksta pakankamai greitai. Svarbūs keli momentai – kruopščiai nulupti rabarbarai ir rudasis cukrus. Likę plaušai nesusimals ir gadins tekstūrą, o baltasis cukrus nesuteiks pikantiško skonio. Taip pat netiks mėlynieji svogūnai, jie nudažo pagardą nemalonia akiai spalva. Toliau skaityti „Rabarbarų pagardas“

Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)

Kaip gera tokiomis, kaip šiandien, dienomis jau basomis išeiti į mišką, pakramtyti pumpurų, pasidairyti uoliai dirbančių voverių ir pasirinkti po saują šviežių žalumynų.

Mūsų miško paklotė, kaip sakė viena, kaimynė, „užsikrėtė“ zuikio kopūstais. O man atrodo, kad Gamta tvarkosi išmintingai ir tai joks užkratas, o kvietimas ragauti vitaminingų ir rūgštelėjusių pavasario dovanų.
Jei jau šiemet samanos baltuoja nuo zuikio kopūsto žiedų, skinu ir dedu jų į tradicinius pavasario kokteilius. Kad būtų gardžiau ir maistingiau, kokteilius plaku su graikišku jogurtu, t.y. darau garsųjį airaną, tik papildau jį žalia spalva ir keliais skoniais.
Žalumynų svarbu nepadauginti, čia galioja taisyklė, kad mažiau yra geriau. Nuotraukoje matote kiek ko naudoju 2 litrams airano.

Toliau skaityti „Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)“

Dilgėlių sriuba

Kai kam tai dar egzotiškai skambantis sriubos pavadinimas, nors tai tik naujai atrasta sena. Dilgėles, žinoma, reikia rinkti tik jaunutes, kol jos dar nekandžioja. Ir šią sriubą verdu tik tuomet, kai jau atsivalgome šviežių dilgėlių lapelių. Po jų atkeliauja rūgštynių sezonas, labai panašiai verdu ir jų sriubą. Dilgėlė neturi intensyvaus skonio, tik savitą kvapą, todėl sriubai reikia kelių ryškesnių skonių. Juos galima gauti rūgšties pagalba, tam labai tinka citrinos sultys ar obuolių actas. Toliau skaityti „Dilgėlių sriuba“

Limonadas

Limonadais esame įpratę vadinti visus saldžius ir gazuotus gėrimus, tačiau tikrasis limonadas turi būti gaminamas iš citrinų.  Geltonų, gerai sunokusių, plona žieve.

Tačiau man labai patinka žalioji citrina ar kitaip laimas, jis turi žymiai intensyvesnį žievelės skonį, todėl kai tik prekybcentry užtinku akciją, griebiu kilogramą ir labai nesudėtingai paruošiu ruošinio būsimam limonadui. Jo gamybai papildomai reikės gazuoto stalo vandens. Dažnas klausia manęs kas tai, o tai dažniausiai apatinėje lentynoje tūnantys buteliai, ir beje, šis vanduo yra pats pigiausias.

Vienintelis mineralinis vanduo, kurio lengvas sūrumas ir saikingas angliarūgštės kiekis tinka limonadui, yra „Birutė“, būtinai pabandykite.

1 litrui ruošinio sumalu: Toliau skaityti „Limonadas“

Virtiniai su bulvių košės ir šoninės įdaru

edf_soft

Jei jau virtinių savaitė, tai norisi kuo įvairesnių įdarų. Aprašant naujai atrastos tešlos receptą sulaukiau ne vieno klausimo – kaip gi gaminamas tas bulvių/ bulvių košės įdaras? Mielai atsakau.

Mėgstu naudoti maisto likučius, tačiau jei liko bulvių košės, kuri buvo gerokai skiesta pienu, tokios įdarui nerekomenduočiau. Verčiau pagaminti iš tiesiog išvirtų ir sugrūstų bulvių. O štai rūkytų mėsos gaminių likučiams šiame įdare pati vieta ir tiks ne tik šoninė, bet ir rūkytas kumpelis, sprandinė ar karšto rūkymo dešra.
30-40 virtinių įdarui reikėtų:

Toliau skaityti „Virtiniai su bulvių košės ir šoninės įdaru“

Virtiniai su raugintais kopūstais

Su raugintais kopūstais, aha.

Rodosi, kokių tik įdarų virtiniams nesame bandę? Daržoves, grybus, varškę, bulvių košę, uogas žinome turbūt visi, o štai apie tai, kad raugintais kopūstais įdaromi ne tik mieliniai pyragėliai, bet ir virtiniai, sužinojau tik šių dienų kontekste. Slavų virtuvėse šie virtiniai žinomi nuo seno, pavasariop, kai žmonės norėdavo greičiau suvartoti raugintų kopūstų bačkų turinį, jais gardindavo viską, net lietinius blynus. O mane pasiekusiu ir išbandytu virtinių receptu mielai pasidalinsiu ir su jumis.

Tešlos su grietine, kuri idealiai tinka šiems virtiniams, receptą aprašiau (jis ČIA),  bet kartoju ir šiame įraše, kad būtų patogiau rasti išsamią informaciją vienoje vietoje.

Iš nurodyto kiekio produktų pagaminu apie 30 virtinių, juos irgi galima šaldyti (rauginti kopūstai mano nuostabai nepraranda skoninių savybių), tad galima gaminti iš dvigubos ar net trigubos normos. Toliau skaityti „Virtiniai su raugintais kopūstais“

Grietininė tešla virtiniams ir naminių makaronų gamybai

Ideali.

Tik toks apibūdinimas ateina į galvą, dvi paras padirbėjus su šia tešla. Ir koks būna džiaugsmas, kad vis atsiranda pirmų kartų! Ir koks džiaugsmas, kad pagaliau sugebėjau bent trumpam atsijungti nuo blogų naujienų, tikroji meditacija, sakoma, būna ką nors veikiant abejomis rankomis vienu metu ir jau nuo seno atradau, kad (man) paniurusią nuotaiką šonan pastumia mezgimas virbalais, grojimas pianinu ir tešlos kočiojimas.

Jau daugel metų kočioju tą pačią, iki smulkmenų ištobulintą plikytą tešlą (receptas ČIA), tačiau jos era, panašu, baigėsi, nes atradau kai ką dar įdomesnio. Ir kokybiškesnio. Ir gardesnio. Ir visomis prasmėmis -esnio. Tai tešla su grietine.

Vienintelis nepatogumas yra tas, kad miltus ir vandenį reikės matuoti, ši norma yra svarbi.

Antras svarbus momentas – ši tešla džiūsta itin greitai, tikrai greičiau nei visos kitos virtinių tešlos, todėl iškart po minkymo ją dedu į dėžutę su dangčiu, išimu kiek reikia tuo metu ir iškarto naudoju. Tačiau šis nepatogumas yra visai pozityvus gaminant makaronus, jiems ir reikia iškarto džiūti.

Receptą aptikau beieškodama slavų virtuvės perlų ir jei vakar visą dieną džiūgavau kočiodama ir lipdydama minkštą ir plastišką tešlą, tai šiandien džiūgavau dar labiau, nes pagaliau išragavome virtinius su raugintų kopūstų įdaru.  Apie juos jau netrukus.  Toliau skaityti „Grietininė tešla virtiniams ir naminių makaronų gamybai“

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai“

Omletas lavaše su morkų lapais

Morkų lapai.

Naudojate ar visgi išmetate?

Jau pasirodė pirmos šviežios morkos, parduodamos su visa lapija. Ne kartą pastebėjau, kad žmonės prekybcentriuose nusuka lapus ir palieka dėžėse. Visad pasinaudoju tokia proga lapus susirinkti ir parsinešus namo sudėti į dėžutę šaldytuve ir vėliau kepu apkepus, pyragus ar omletus su neįtikėtino gardumo prieskoniu.

Svarbi detalė – kepiniams naudojami tik smulkūs lapeliai, kuriuos reikia nuskabyti nuo stiebų, o šiuos galima supjaustyti ir naudoti kaip prieskonius sriubai ar troškiniui.

Būtinai pabandykite, gal nauji skoniai bent kiek pakels ūpą, o ir maisto nešvaistymo tema kaip niekad aktuali… Toliau skaityti „Omletas lavaše su morkų lapais“

Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai

Ar žinote, kad lašinius mokslininkai neseniai reabilitavo ir jie šiuo metu laikomi sveiku produktu? 🙂 Tik va bėda – mažuosius kiaulių ūkius, kuriuose paršelius šerdavo natūraliai produktais, naikina. Ir vis sunkiau gauti tų „tikrų“ lašinių… Todėl kai tik yra galimybė nusipirkti sveikai augusios kiaulaitės, būtinai imame lašinių paltį, dalį sūdome, dalį rūkome. Šviežius lašinukus su juoda rugine duona ir raugintais ar marinuotais agurkėliais pas mus valgo vyrai, talkoje/gamtoje/kelionėje. Bandelių įdarams tokie lašinukai netinka, netgi mėgstantiems riebiai būna per riebu, tam labiau tinkama šoninė. O štai lietiniai blynai, kepti ant tokiais lašinukais pateptos keptuvės, patinka visiems.

Kviečiu pabandyti. Ir net jei neturite rūkyklos, namų sąlygomis vieno ingrediento pagalba galite pasigaminti lašinukų su dūmo kvapu.  Toliau skaityti „Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai“