Paskelbta

Naminis lavašas

img_20180817_1041384504441685694215679.jpgPažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti “Naminis lavašas“

Paskelbta

Sezoninės salotos su kalakutų kepenėlėmis – ruduo

edf

Išgyvename tikrą subproduktų renesansą, tačiau man asmeniškai tinka ne viskas. Ypač po vienų Velykų, kurias sutikau mažulytėje Graikijos saloje. Po pompastiškos ir labai jaukios ceremonijos cerkvėje, pasidalinę ugnimi, bėgome tolyn nuo švenčiančių graikų, nes mūsų ramesniam “švęsti šventę“ suvokimui dinamito sprogdinimai po kojomis kėlė visai šiaip sau emocijas. Todėl pabėgėję iki pirmos tavernos, tūpėme prie stalo ir puolėme kvosti šeimininkę – kuo gi tokiu tradiciniu, Velykiniu, ji mus galėtų pavaišinti? Ech, geriau būtume nekvotę… Kikendama į prijuostę, šeimininkė siūlė tradicinės sriubos, verdamos būtent Velykų proga, bet mūsų moteriška kompanija turbūt jai pasirodė miela, tad ji rekomendavo paimti vieną lėkštę ir daug šaukštų.

Belaukiant lėkštės, gavome po virtą dažytą kiaušinį, mainais už juos davėme šeimininkei savo ugnies, kuria ji piešė kryžius ant staktų ir langų rėmų. Ir viskas būtų ėjęsi visai šventiškai, jei ne ta sriuba… Suproduktų sriuba, o teisingiau visų įmanomų suproduktų, net ir tų, į kuriuos Lietuvoje mes tik ką nors kemšame :) Tęsinys buvo visai nelinksmas, todėl negadinsiu jums nuotaikos, verčiau aprašysiu tai, ką su malonumu gaminu, valgau ir rekomenduoju kitiems – kalakutų kepenėles.

Liaupsinamos mitybos specialistų, ir mano, gaminančios iš jų bene 10 patiekalų, irgi. O salotos su jomis puikuotųsi top dešimtuke. Ir dabar, berašydama, sumąsčiau,
kad pasiūlysiu jums šių salotų variacijų receptus kiekvienu sezonu. Ir nors šiandien už lango dar rugpjūtis, drįsiu pavadinti šį variantą rudeniniu. Nes vasariškas yra su braškėmis, kurių šiuo metu nebėra, o šis – su vynuogėmis, kurios jau mėlynuoja kieme ir žaliuoja turguose.

2 porcijoms reikės:

Toliau skaityti “Sezoninės salotos su kalakutų kepenėlėmis – ruduo“

Paskelbta

Mišinys sausam daržovių rauginimui

edf

Įsimylėti galima ne tik žmogų, šio jausmo labai daug virtuvėje. Juk visi turime mylimiausius patiekalus, prieskonius, gėrimus. Ir kai jau rodosi, kad viską gyvenime esi ragavęs, vieną dieną ima ir pasibeldžia kokia idomesnė receptūra, pabandai ir… sulinksta keliai, kramtai užsimerkus, nes kažkodėl užsimerkus labiau skanu. Niekada nesupratau kodėl :)

Sausą agurkų rauginimą gaminu jau senokai, pradėjau kartu su tuomet visiška naujove – rauginimu plastiko maišeliuose. Tačiau ko jau ko, bet plastiko nebuvau įsimylėjusi niekada (na gerai, maža išimtis – iš flomasterių vaikystėje gamindavausi auskarus, kol neturėjau tikrų skylių auskarams). Todėl atradau rauginimą garpuodyje ar kitame labai sandariame inde.

Ir viskas būtų labai elementaru, jei į puodą pernai vasarą vietoje agurkų nebūtų papuolę pomidorai. Dėl paskutinio ragaujamo buvo kilęs erzelis ir pakvipo muštynėmis, bet ačiū d. namuose yra peilis, supjaustėm į reikiamą riekelių skaičių ir visi net nekąsdami susigrūdome savo dalis burnosna. Va tuomet ir linko keliai… užsimerkus…

Ir tada man kilo mintis, kad reikia pasigaminti lapų ir krapų skėčių ruošinio žiemai, Toliau skaityti “Mišinys sausam daržovių rauginimui“

Paskelbta

Sluoksniuotos tešlos, jogurto drebučių ir šilauogių pyragas

šilpy

Gali pasirodyti, kad esu samdyta rašyti apie šaldytos tešlos stebuklus ir skonius, tačiau tai tėra mano favoritas, gelbstintis netikėtai užgriūnančių svečių dienomis, kai ruošiamės į ilgėlesnę kelionę, kai kas padovanoja maišą baklažanų…

Tačiau mintis apie iškeptą pyrago pagrindą ir jame sustingdytus naminio jogurto drebučius atėjo pirmą kartą. Šilauogių sezono metu, todėl su jomis, maloniai rūgštelėjusiomis ir smagiai nudažančiomis liežuvį. Pyragas skoniu primena prancūziško ragelio su įdaru skonį, tik žymiai gaivesnį, vasarišką…

Geriausia rinktis vieno tešlos lakšto pakuotę, bet jei šaldiklyje tokios nerastumėte – pyragą galima formuoti ir iš lapelių. Nepaisant mažo ingredientų kiekio ir itin paprasto gamybos proceso, tiek skonis, tiek vaizdas nenuvils.

Pyragui reikės: Toliau skaityti “Sluoksniuotos tešlos, jogurto drebučių ir šilauogių pyragas“

Paskelbta

Raugintos agurkų juostos žiemai

agurkjuostes

Šiandien be ilgų įžangų, mat labai karšta…

Tokios dienos mano virtuvėje skiriamos konservavimui, ypač, jei kažkas už tave surenka agurkus šiltnamy, kuriame turbūt +60 C. Ačiū vyrui – didvyriui, man tai mirtina temperatūra…

Nenuostabu, kad šiltnamis pilnas peraugusių agurkų, bet kaip visad – verčiam negatyvą pozityvu :) Lupu juos, ketvirčiuoju, išpjaunu sėklas ir gautas juostas raugiu. Gamybos receptas jau tapęs klasika, kadaise mano aprašytas čia su nepjaustytais agurkais, puikus daugeliu aspektų, gaminant ir žiemą ragaujant suprasite kodėl. Naujiena tik mano sumanytas būdas suvartoti peraugusius agurkus.

Toliau skaityti “Raugintos agurkų juostos žiemai“

Paskelbta

Dvi silkės – du paruošimo būdai

forsm

Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.

Žodį “češkavonė“ sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.

O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad “jau norim“, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? :) Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir “burokine“ tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.

Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti “Dvi silkės – du paruošimo būdai“

Paskelbta

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

pomidoo

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu, jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti “Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas“