Šarlotė su alyviniais obuoliais

Alyviniai obuoliai jau gausiai krenta žemėn ir primena vaikystę, kai ryte į dviračio bagažinę prisigrūsdavau tokių krituolių ir mindavau į ganyklas, vaišinti arklių. Griauždavau obuolius, gulėdama pievoje ir mojuodama sklandytuvams. Atsikandus kąsnį alyvinio visad akyse tos pievos…

Dabar pievoje nebesiguli, sklandytuvų danguje nebėr, tad laisvą laiką naudoju vasaros gėrybių kimšimui į stiklainius ar džiovykles.

Alyviniai obuoliai labai tinka kompotų ir obuolienių gamybai, bet iš dužusio obuolio obuolienės nebeišvirsi, bent truputį papuvusi įdauža gali sugadinti visą puodo turinį.

Tad tokius krituolius verčiu obuolių pyragu.

Šis pyragas nepaprastai greitai pagaminamas, o ir produktų nereikia sverti, tobula!

Pagrindiniu produktus matuoju stikline ar puodeliu, kurio tūris apie 200-250ml.

Toliau skaityti „Šarlotė su alyviniais obuoliais“

Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai

Agurkai kaip agurkai, sakysit, kokie jau čia ypatumai.

O jų yra nemažai, ilgus metus auginau ir visais namų sąlygomis įmanomais būdais bandžiau juos konservuoti. Nemažai stiklainių turinio iškeliaudavo į kompostą, kol atradau labai svarbius dalykus. Ir ta gerąja patirtimi noriu pasidalinti su jumis.

Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, jog esame viena iš to menko valstybių sąrašo, kuriose auginamos trumpavaisių agurkų rūšys. Daugelyje šalių auginami tik ilgavaisiai agurkai, jų paskirtis – valgyti šviežius ar marinuotus labai stipriame marinate. O Karibų salose, lankantis vietiniuose turguose, tuos ilguosius agurkus mums vietiniai rodydavo kaip didelę egzotiką, ir, beje, moterys ten agurkus pjausto ir deda ne į lėkštes, bet ant veido. Ir pati buvau pamiršusi kokį malonų drėkinimo efektą suteikia ši daržovė odai.

Bet grįžtu prie maisto temos.

Labai dažnai konservavimo fanų grupėse ar forumuose matau klausimą – kodėl rauginti agurkai tapo minkšti, tuščiaviduriai, virto koše ir pan. Arba kodėl marinuoti agurkai netraškūs, beformiai?

Mano patirtis byloja, kad konservuotų agurkų kokybė priklauso nuo druskos, vandens, prieskonių, laikymo sąlygų, bet visų labiausiai nuo teisingai pasirinktos agurkų veislės.    Toliau skaityti „Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai“

Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)

Varškės apkepus (iki pieno produktų kainoms pasiekus Mėnulį) kepdavau dažnai. Dabar, kaskart užsukus prekybcentrin, žvilgteliu į varškės kainas ir dažniausiai vyrui pasakau „dar ne“.

Dar negaliu priprasti prie keturiskart didesnių kainų, tačiau retais atvejais tenka rasti akcijų, tai dažniausiai būna po kilogramą ar kiek daugiau fasuota varškė.

Nusipirkus tokį poką nekyla abejonių, kad lipdysiu varškėčius ir kepsiu apkepą. Paprastą, be miltų, tinkantį valgyti tiek karštą, tiek šaltą kaip užkandį, gaivų, vasarišką, tausų, gardų, netikėtą, žiauriai skanų… Štai kiek epitetų. Ir dauguma jų surinkti iš valgytojų lūpų.

Ir man labai patinka sūrus apkepo variantas. Kadaise sumanyta idėja varškę maišyti su šalto ar karšto rūkymo šonine pasiteisino su kaupu, o štai įmaišyti šparagų sumaniau tuomet, kai šaldytuve radau pundelį vysti ketinančių ūglių.

Tokį apkepą esu kepusi ir su špinatų lapais, ir su brokolio gabaliukais, tiks ir žiedinis kopūstas, morkų juostelės, švieži žirneliai, apvirtos šparaginės pupelės. Pagrindinis duetas čia – varškė ir šoninė.

Kepu 28Ø silikoninėje formoje, bet tiks bet kokia kita. Toliau skaityti „Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)“

Blynai su žiediniais kopūstais

Šį savaitgalį pradėjau netikėtai gardžiu atradimu!

Kažkaip ėmė ir pagailo atiduoti vištoms žiedinio kopūsto kotą ir nepanaudotą pačio kopūsto dalį, ir sriubos virti nesinorėjo, ir į šaldiklį grūsti. Prisiminiau, kad gliuteno netoleruojantys kulinarai tarkuodavo žiedynus picos padui ar tiesiog garnyrui.
Jau buvo sutarta, kad šeštadienio rytas prasidės blynais. Tačiau nebuvo sutarta, kad jie bus saldūs, tad nupėdinau į mano voveruškyną, kur sezono metu visad randu grybų, bevaikščiodama miške sudėliojau recepto scenarijų ir po pusvalandžio su nuostaba valgėme blynus su grietine ir voveraičių padažu.  O sekančiam kartui drauge čirškinsiu ir šoninės.
Kopūstas tarsi ištirpo tešloje, tačiau suteikė ypatingą, labai malonų poskonį. Kartosim, būtinai, kai tik liks kotas. O jis dažniausiai lieka gaminant didkepsnius ar ypatingai gardžius malta mėsa ir šonine apvyniotus „kamuolius“ (receptas čia).

Toliau skaityti „Blynai su žiediniais kopūstais“

Morkų ir maskarponės sūrio tortas

Nė nežinau kas labiau – tortas ar pyragas, nes tai jungtinis dviejų receptų kūrinys, labai maloniai nudžiuginęs skoniu ir vaizdu.

Ir turbūt nėra svarbu kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai naujas, labai pamėgtas, ragavusių ypatingai girtas saldumynas, tiksiantis ir vasaros, ir žiemos savaitgaliams ar šventėms.

Morkų pyragą kepu dažnai, kai tik gauname gardžių šviežių morkų ir spaudžiame jų sultis, tarkiai dažnai virsta pyrago dalimi. Įprastai gaminu vieno sluoksnio kepinį su glazūra.

Bet vieną dieną nutiko taip, kad gaminant desertus liko daug nepanaudoto maskarponės kremo, tuomet ir kilo mintis ką tik iškeptą pyragą perpjauti pusiau ir pagardinti kremu.

Morkų juosteles dekorui pirmąkart dėjau šviežias, tai kiek gadino skonį, todėl sekantį kartą jau pasielgiau apdairiau – išmirkiau jas cukraus sirupe. Ir tai tapo gero, neįprasto, gardaus skonio garantu.  Toliau skaityti „Morkų ir maskarponės sūrio tortas“

Arbūzų ir fetos salotos

Yra viena labai garsi pora, tai Arbūzas ir Feta. Pietų šalyse, kur auga saldžiausi arbūzai ir gaminami patys sūriausi fetos tipo sūriai, ši pora neatsiejama tradicinių virtuvių dalis.

Man irgi patinka tas sūru – saldu skonis, bet kaip visad, ieškau daugiau derinių, tokiu būdu gimė ir šios įdomios, gaivios, vasariškos salotos.  Jose yra visi skoniai – truputį karčios gražgarstės, saldus arbūzas, sūri feta, rūgštus padažas bei alyvuogės ir aliejus, surišantys viską į vieną puikų skonį.

Šias salotas tiekiu atšaldytas, be jokių kitų priedų, bet baigiant valgyti visad pasiūlau kvietinės duonos riekę, ją mirkome į lėkštėje likusį padaža. Tai ne tik taupumas, tai dar ir paskutinis gardus pietų akcentas. Galbūt ten, kur protokolas reikalauja aukščiausio lygio etiketo taip daryti būtų nemandagu, tačiau valgyti rankomis namuose dar niekas neuždraudė, o mokslininkai dar ir patvirtino, kad rankomis valgomas maistas yra… skanesnis. Turbūt todėl žmonėms taip patinka greitas ar gatvės maistas.

Arbūzo turbūt niekas nevalgo šakute ar peiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jis, kaip šiose salotose, yra smulkiai supjaustytas ir tiekiamas kartu su kitais ingredientais. Jei yra galimybė, arbūzą salotoms renkuosi besėklį arba su baltomis sėklomis, kurios yra sukramtomos. Toliau skaityti „Arbūzų ir fetos salotos“

Klasikiniai šaltibarščiai

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai“

Gaivios šaltos sriubos

Karšta.

Kai kam ilgai laukta toji vasaros alsa, kai kam namų arešto laikas.

Aš atstovauju tą karščio nemėgėjų pusę, žiemą nelekiame į šiltus kraštus pasišildyti, veikiau atvirkščiai – važiuojame į šiaurę, kad pajausti stichiją, sniego spąstus, pūgas ir prikvėpuoti pilnus plaučius to gryno, tyro oro.

Beviešint Islandijoje daug kalbuosi su vietiniais žmonėmis ir išaiškėjo įdomus faktas – jie negamina ir nevalgo šaltų sriubų. Išskyrus madingąjį gaspačą, jį tiekia restoranai, o namuose gamina tik įgudę kulinarai.  Ne vienam šiauriečiui buvo staigmena, kad iš garsaus islandiško jogurto Skyr galima pagaminti šaltą sriubą. Ir labai džiaugiuosi sulaukdama vis daugiau žinučių iš šiaurės apie tai, kad šios sriubos vis labiau populiarėja, geroji žinia greitai sklinda islandų virtuvėse.

Toliau skaityti „Gaivios šaltos sriubos“

Joninių vaišių stalui

Pati jau kelintą dieną suku galvą ką pagaminti Joninių vakarienei.

Pamaniau, kad gal ir jums reikia idėjų, tad sudėjau į vieną įrašą pačius vasariškiausius, lengviausiai pagaminamus patiekalus ir desertus.

  • Nakčiai, ypač prieš šokius, norisi lengvesnio maisto, tad iš mėsiškų siūlyčiau tik šašlyką. Ir tokį laiko ir patirties patikrintą, kad pavyks 100% net pirmą kartą gaminantiems:

Firminiai Kūmos šašlykai 

  • Garnyrai, kaipgi be jų. Šviežiomis daržovėmis ši vasara dar nelepina, tad pirktinius greitai pafermentuojam ar supjaustom ir užpilame gardžiais padažais ar užpilais:

Toliau skaityti „Joninių vaišių stalui“

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai“.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius“