Paskelbta

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

margumm.jpg

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti “Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai“

Paskelbta

Baltos kvietinės duonos kepimo ypatumai

IMG_20190418_095944.jpg

Skubu prieš pat šventes pasidalinti su jumis galiausiai atrasta idealios kvietinės duonos receptūra. Dėliojau ją tarsi mozaiką daugel metų, o kadangi vienu metu baltų duonų ir ragaišių išviso nevartojome, pasimiršo ir senos žinios.

Pernai rudenį, kai atradau tikrą malūną ir tikrus miltus, vėl pradėjau kepti naktinę ir ragaišinę duoną, tačiau norėjosi labiau purios, porėtos. Pasmalsavusi internete aptikau vieną labai jau gerą reikalą – biga receptą. Ir štai tuomet supratau, kad raugas naminei duonai gali būti gaminamas itin greitai bei naudojant ne laukinę mielę, esančią pačiuose miltuose ir mūsų namuose, bet kultūrinę, pirktinę. Metų atradimas. Ir koks gėris nežinoti visko pasaulyje, kaip kitaip būtų galima džiaugtis tokiais, rodos, niekuo neypatingais, bet keičiančiais virtuvės gyvenimą radiniais?

Atkreipiu dėmesį, kad viską šios duonos kepimui matuoju gramais, net ir skysčius, skaitant receptūrą suprasite kodėl. O pabandę gaminti, suprasite kaip tai lengvina gamybą.

Biga (arba prefermentas) gaminamas iš: Toliau skaityti “Baltos kvietinės duonos kepimo ypatumai“

Paskelbta

Jautienos troškinys su dž. slyvomis

troskin-e1554527827916.jpg

Jautiena dar vis ne itin populiari tūlo lietuvio virtuvėje, kažkodėl, paklausus ką gamini iš jautienos, dažnas pasako “nieko“ arba prisimena kada paskutinį kartą valgė steiką, būtinai priduriant kiek laiko keptą.

Įtariu, kad tai įtakoja sąlyginai didelė mėsos kaina ir išankstinė nuostata, kad jautieną pagaminti reikia mokėti, kad kiek bevirtum ar bekeptum, ji vistiek bus kieta, kad paruošti jautieną gali tik profas ir pan. Vat ir ne. Jeigu pirksite aukštos kokybės mėsą ir ruošite ją mano liaupsinamu lėtuoju būdu, jautiena bus minkšta ir itin gardi.

Mūsų namuose būna visokios mėsos, iš ūkininkų perkame didesnį kiekį, dalį užšaldau šaldiklyje, dalį rūkome ar vytiname (šaltuoju metų laiku), bet būna ir taip, kad šaldiklio atsargos baigiasi, tuo metu niekas ūkiuose neprekiauja mėsa, tad tikrai nesibodžiu užsukti ir į vieną prekybos centrą ar laiko patikrintą prekybos paviljoną Kalvarijų turguje, geros mėsos galima gauti ir ten.

Ir kol neprasikalė tikroji žaluma, vis dar norisi karšto, sunkaus, sotaus maisto. Tokie būna troškiniai, tad aprašysiu vieną mūsų mylimiausių – jautienos su džiovintomis slyvomis duetą.

Gaminu jį dviem būdais – greituoju ir lėtuoju. Toliau skaityti “Jautienos troškinys su dž. slyvomis“

Paskelbta

Solianka

Soliankaa.jpgSolianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  :) Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti “Solianka“

Paskelbta

Sviestinis sūdytas viščiukas

edf

Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…

Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.

Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.

Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.

Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.

Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą Toliau skaityti “Sviestinis sūdytas viščiukas“

Paskelbta

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Paskelbta

Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis

edf

Esu ne kartą jums prisipažinusi, kad labai mėgstu kurti naujus skonių derinius, ir tai visada inspiruoja koks nors naujai paragautas patiekalas ar produktas. Lygiai taip pat atsitiko su šiomis salotomis, kurios per kelis mėnesius tapo namų favoritėmis. Dėl kelių priežasčių, nes visų pirma tai jos šaldytuve išlieka šviežios net iki kelių savaičių (recepto aprašyme parašysiu tą paslaptį), o visų antra mes pa-ga-liau pradėjome valgyti brokolius, anksčiau namuose nupirkti žaliūkai ilgai liūdėdavo šaldytuve, kol tapdavo kokios nors sriubos sudedamąja ar pačiu blogiausiu atveju jais pasigardžiuodavo mūsų kiemo plunksnuotosios.

Inspiratore tapo mieloji Liuda, su kuria susipažinome šių metų pradžioje ir ji mane vaišino savo firminėmis salotomis.  Jos buvo gaminamos iš kalafiorų, ananasų ir krapų, o mano gaminamos iš:

1 didesnio brokolio Toliau skaityti “Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis“