Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas

PA195151.jpgPrasidedant Kalėdinių dovanų ruošimui, visada prisimenu mėlynuosius svogūnus ir jau eilę metų iš jų gaminamą džemą, mat jo jau ragavę įtraukia stiklainį šio pagardo į norų sąrašą, tad su malonumu gaminu vis daugiau stiklainių ir dailiai pakuoju juos kartu su kitomis dovanomis.

Nors pirmą kartą išgirdusi tokį žodžių derinį, pati raukiau nosį, po pirmos degustacijos supratau kokio gėrio galima paruošti vos iš kelių produktų, kurių apsčiai turime prekybos centruose. Nepaisant paprastos receptūros, svogūnų džemas yra ypatingai gardus, karamelizuodamiesi svogūnai atskleidžia puikiausius savo aromatus. Tik, deja, nei geltonieji, nei baltieji svogūnai šiam pagardui netinka, esu bandžiusi gaminti ir iš jų, rezultatas nedžiugino.

Originaliame recepte naudojamas raudonas vynas ir balzamiko actas, pakeičiau juos obuolių actu ir čili pipirų dribsniais ar milteliais, nuo jų džemas turi intensyvesnės rūgštelės ir malonios, liežuvį švelniai kandžiojančios aštrios natos. Toliau skaityti “Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas“

Varškėtukai (kiek kitokie)

IMG_20191020_094502.jpg

Mūsų šeimoje varškėčiais vadinami keptuvėje kepti varškės blynai, todėl šiuos, verdamus pasūdytame vandenyje, vadiname varškėtukais. O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę ir jie tapdavo “ežiukais“. Tarkos savuose namuose nė neturėjau ir visai neseniai buvau prisiminusi apie ją, paieškojau pirkti ir didžiam nusivylimui… neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsi iš mano rūsio!

Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus? Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.

Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės. Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar su speltų miltais gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent “to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir rodosi netgi sotesni. Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.

Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius. Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.

Proporcijos dideliam kiekiui varškėtukų: Toliau skaityti “Varškėtukai (kiek kitokie)“

Napoleono pusbrolis iš 4 produktų

napol.jpg

Jūs jau turbūt žinote, kad nesu pusfabrikačių gerbėja, tačiau yra viena didelė išimtis – kartais perku šaldytą tešlą, labai faina turėti jos šaldiklyje ir esant reikalui, greituoju būdu ką nors gardaus pagaminti. O kartais, kai šaldiklio stalčiai jau sunkiai traukiasi,  darau reviziją ir tuomet kelias dienas gaminu iš atšildytų produktų – verdu ožkienos sriubas ir naminius koldūnus, kepu putpeles ar šildau blynus.

Ištraukiau kartą ir bemielės tešlos poką, jame buvo 6 lapeliai. Obuolių namie nebuvo, į rūsį eiti dėl indelio uogienės tingėjosi, o šaldytuve akis užkliuvo už maskarponės ir graikiško jogurto indelių, jų galiojimas jau irgi ėjo galop. Ir kaip jau man būna, šovė idėja.

Iškepiau visus šešis lapelius, niekuo netepdama ir nebadydama šakutėmis, kadangi ši tešla tik kyla, o nesipučia, kaip mielinė, visi lapeliai puikiai tilpo vienoje skardoje.  Planavau tik pabandyti suręsti torčiuką, tačiau jam užteko pusės iškeptų papločių, tad ketvirtąjį sutrupinau ir gausiai pabarsčiau jau suteptą tortuką. Liko ir kremo, tad sutrupinau ir penktąjį ir susluoksniavau į desertinę taurę. Jau buvau praalkusi, o paskutinis lakštas kvietė sugalvoti ką su juo nuveikus. Ir ką gi – perpjoviau jį pusiau, pridėjau šviežių agurkų juostų, kumpio, sūrio ir pasigardžiuodama sulapnojau.

Dabar jau žinau kiek ir ko reikia, kad pagaminti tik torčiuką, tačiau maskarponės sūrį parduoda tik tam tikrose pakuotėse, mažiausios būna mažai, o gaminant iš 500 g , kremo lieka. Tad gaminant jau penktą tortą, prisiminiau, kad žiemą kažkodėl norisi ledų, kremo perteklių sudėjau į šalčiui atsparią dėžutę ir padėjau šaldiklin. Jau ne vieną svečią vaišinau šiais ledais, visiems tiko ir patiko. Ir labiausiai tai, kad kremas yra neįkyriai saldus, turintis jogurtui būdingos rūgštelės, bet ir prabangiai riebus, standus.

Vienam torčiukui reikės: Toliau skaityti “Napoleono pusbrolis iš 4 produktų“

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti “Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)“

Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata

figos meduj(Be pridėtinio cukraus)

Šį desertą paragavau mano mylimame Kijeve,  į kurį keliavome su didele moteriška kompanija, kurioje vakarienė be deserto būtų tiesiog nesuprasta.

Kadangi nuo kolektyvo atsilikti nevalia, o saldūs skoniai manęs niekada nežavėjo, atvirai apie tai pasipasakojau padavėjui ir jis pasiūlė šį keistai skambantį derinį. Meniu tai buvo įrašyta desertų sąraše, tad lengviau atsikvėpiau ir užsisakiau. Būtent dėl jo visai kompanijai teko luktelti beveik 20 minučių, o kai ant stalo ėmė gultis lėkštės su tortais, ledais ir plaktos grietinėlės kepurėmis, palaistytomis šokoladiniu kremu, mano lėkštutė atrodė labai kukliai. Bet tuo pačiu magiškai. Indas ir turinys buvo labai karštas, tad stebėjau tuštėjančias kolegių lėkštes ir pakankamai atvėsus manajai, ėmiausi desertinės šakutės.

Skonis nuo pirmo kąsnio tiesiog užbūrė. Buvo ir sūru, ir trašku, ir aštru, o svarbiausia – labai labai saikingai saldu. Toje kompanijoje buvo įprasta ragauti vienoms iš kitų lėkščių, bet valgant šį desertą mintyse žinojau atsakymą, jei kuri nors būtų paprašiusi paragauti. NE. Kaip Drakoša sušlamštusi paskutinį kąsnį, paprašiau padavėjo išduoti receptūrą, o kadangi ukrainiečiai yra itin atviri iš šilti žmonės, receptą gavau tiesiai iš desertą ruošusio šefo.

Dabar kiekvienais metais laukiu figų sezono pradžios ir tuomet jau bent keliskart per savaitę ruošiu šį gardumyną. Ruošimą pagal sudėtingumą 10 balų skalėje įvertinčiau 1, desertą paruoš net mažiausias virtuvės pagalbininkas (kuris moka elgtis su aštriais įrankiais). Toliau skaityti “Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata“