Paskelbta

Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata

figos meduj(Be pridėtinio cukraus)

Šį desertą paragavau mano mylimame Kijeve,  į kurį keliavome su didele moteriška kompanija, kurioje vakarienė be deserto būtų tiesiog nesuprasta.

Kadangi nuo kolektyvo atsilikti nevalia, o saldūs skoniai manęs niekada nežavėjo, atvirai apie tai pasipasakojau padavėjui ir jis pasiūlė šį keistai skambantį derinį. Meniu tai buvo įrašyta desertų sąraše, tad lengviau atsikvėpiau ir užsisakiau. Būtent dėl jo visai kompanijai teko luktelti beveik 20 minučių, o kai ant stalo ėmė gultis lėkštės su tortais, ledais ir plaktos grietinėlės kepurėmis, palaistytomis šokoladiniu kremu, mano lėkštutė atrodė labai kukliai. Bet tuo pačiu magiškai. Indas ir turinys buvo labai karštas, tad stebėjau tuštėjančias kolegių lėkštes ir pakankamai atvėsus manajai, ėmiausi desertinės šakutės.

Skonis nuo pirmo kąsnio tiesiog užbūrė. Buvo ir sūru, ir trašku, ir aštru, o svarbiausia – labai labai saikingai saldu. Toje kompanijoje buvo įprasta ragauti vienoms iš kitų lėkščių, bet valgant šį desertą mintyse žinojau atsakymą, jei kuri nors būtų paprašiusi paragauti. NE. Kaip Drakoša sušlamštusi paskutinį kąsnį, paprašiau padavėjo išduoti receptūrą, o kadangi ukrainiečiai yra itin atviri iš šilti žmonės, receptą gavau tiesiai iš desertą ruošusio šefo.

Dabar kiekvienais metais laukiu figų sezono pradžios ir tuomet jau bent keliskart per savaitę ruošiu šį gardumyną. Ruošimą pagal sudėtingumą 10 balų skalėje įvertinčiau 1, desertą paruoš net mažiausias virtuvės pagalbininkas (kuris moka elgtis su aštriais įrankiais). Toliau skaityti “Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata“

Paskelbta

Keptų pomidorų padažas žiemai

IMG_20190903_182743.jpgKepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti “Keptų pomidorų padažas žiemai“

Paskelbta

Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta

edf

Vienakąsnius man tenka gaminti retokai, bet jei jau būna kokia proga, išnaudoju ją kūrybiškai, kad būtų ne tik skanu, bet ir patrauklu akiai. Skonis, be abejo, irgi nebūna pamirštas, todėl kuriu tik naujas formas. Šįkart pirma atėjusi mintis buvo silkės, burokėlių ir pupelių salotos, jas ir transformavau į vienakąsnius, nušluotus nuo lėkščių per kelias minutes.

Silkę marinuoju pati. Ne tik dėl to, kad galiu į marinatą dėti mažiau cukraus ir kitų parduotuvinės žuvies etiketėse perskaitomų priedų. Marinuoti verta ir dėl to, kad bus tikrai šviežios žuvies skonis, o ir “surūdijusių“ silkės šonų išvengiama, o jie man kažkodėl nuo pat vaikystės buvo kažkoks baubas.

Kaip marinuoju žuvį esu aprašiusi ČIA.

Ir dar viena sena naujiena mano virtuvėje – burokėlius įpratau kepti orkaitėje. Virtus kartais nusiperka vyras, kai pats meistrauja šaltibarščius, bet kai jų imuosi aš, ten irgi keliauja kepti ir turbūt todėl vis sulaukiu klausimo – “o kodėl tavo šaltibarščiai skanesni?“ :) Kad kaskart nejunginėti orkaitės, vienu metu kepu didelę skardą ilgųjų burokėlių ir atvėsusius sandėliuoju šaldiklyje. Kaip kepti burokėlius esu parašiusi ČIA.

O vienakąsniams (didesniam būriui valgytojų) pasiruošiu: Toliau skaityti “Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta“

Paskelbta

Vytintos slyvos aliejuje

slyv+.jpg

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas “slyvinis“ rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas “vengerkas“, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti “Vytintos slyvos aliejuje“

Paskelbta

Šaltuoju būdu konservuoti agurkai

evosagu.jpg

Jau ne kartą rašiau apie šį būdą, ir nors nemėgstu kartotis, šįkart norėčiau pasidalinti su jumis supaprastintu receptu.

Jeigu paieškosite šio recepto internete, visur rašomos keistos proporcijos, pvz. viename recepte reikės 6 kg agurkų, kitame 7 kg, bet juk retai kada šiltnamyje uždera būtent tiek agurkų. O ir reto dydžio puodo reikia tokiam kiekiui ruošti vienu ypu.

O kadangi su matematika ne itin draugauju, vieną dieną su drauge susėdome ir suskaičiavome kiek ko reikia vienam kilogramui agurkų. Ir iš nuostabos nusišypsojau, tai juk tokios pačios proporcijos, kuriomis ruošiu ir cukinijų juostas (receptas čia). Tik cukraus agurkams naudoju truputį mažiau.

Primenu pagrindines taisykles, kurių laikantis tikrai džiaugsitės traškiais agurkėliais žiemą:

  • jokio vandens sąlyčio su konservais, niekur.
  • tik nauji dangteliai, jei stiklą galime idealiai išplauti ir dezinfekuoti iškaitinant, tai naudotuose dangteliuose (ypač atidarytuose peiliu), klastingai tūno rūdys, dangteliai dažnai būna nebe pilnai hermetiški, tad kam rizikuoti, jei per išpardavimus jų galima nusipirkti ir po 5 centus.
  • druska – tik rupi, nejoduota. Cukrus tinka ir rudasis nerafinuotas, ir baltas. Saldikliai ir medus, deja, netinka.

Pirmiausia kruopščiai išplaunu agurkus ir palieku juos ant virtuvinio rankšluosčio pilnai išdžiūti. Toliau skaityti “Šaltuoju būdu konservuoti agurkai“

Paskelbta

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti “Krapai aliejuje“

Paskelbta

“3 dienų“ agurkai žiemai

agurkainaujovŠį receptą jau esu aprašiusi, bet tai buvo taip seniai, kad pamaniau – imsiu ir parašysiu ką dabar darau kitaip, kokias gudrybes atradau per tą eilę metų.

Kodėl verta rinktis šį receptą? Pirmiausiai todėl, kad didžiausią darbą už jus atliks laikas, antriausiai dėl to, kad nereikės jokių papildomų puodų ir stovėjimo prie viryklės, viskas ruošiama šaltuoju būdu. Bus didesnės nei įprasta druskos sąnaudos, ir tai yra vienintelis minusas.

Raugti agurkus galima didesniame puode, giliame inde ar iškarto stiklainiuose, pastarasis būdas kiek nepatogus, nes kartais būna sunku iškrapštyti česnako gabaliukus ir smulkiuosius prieskonius, jų po trijų dienų visiškai nebereikės.

Pirmiausiai agurkams nupjaunu galiukus Toliau skaityti ““3 dienų“ agurkai žiemai“