Paskelbta

Varškės ir moliūgų kukuliai (be miltų)

Ir be miltų, ir be kiaušinių. Ir visai ne dėl to, kad šių produktų vengiu, tiesiog ėmė ir sukirbėjo šįryt, kad jau tikras ruduo už lango ir norisi spalvų lėkštėje. Ir ant laiptų lauke taip gražiai nusišypsojo moliūgas, kad ėmiau ir parnešiau jį namo ir ėmiau mąstyti – ką gi čia iš jo pagaminus.

Kai visai pritrūksta fantazijos, moliūgą tiesiog iškepu orkaitėje ir pagaminu tyrę, apie tai netrukus pasakosiu Lietuvos vartotojų instituto rengiamose transliacijose. Bet jei visgi norėtumėte pabandyti ką su tyre pasigaminti jau dabar, info tikrai rasite daugelyje puslapių. Jei labai trumpai – moliūgo gabalus dedu į skardą žieve žemyn, patepu lydytu sviestu ir kepu, kol moliūgas pilnai suminkštėja. Tuomet atvėsinu, nulupu žievę ir sutrinu iki tyrės konsistencijos, kartais nereikia net buitinės technikos, tinka paprasta šakutė.

Tad šiandien taip ir nutiko, pagaminau didelį stiklainį tyrės, apie tai, kur ją naudoju, papasakosiu labai plačiai, sekite renginių nuorodas FB puslapyje.

O šiandien ryte ėmiausi gaminti šviežiai gimusios idėjos – varškės ir moliūgų kukulių. Labai jau jie tiko mūsų sekmadienio rytams. Skonis labai primena šilkinius bulvinius kukulius, tik manieji gaminami smarkiai kitaip. Tik nepamanykite, kad sudėtingiau, veikiau atvirkščiai – žymiai greičiau ir paprasčiau.

4 porcijoms reikia:

360 g varškės (9%)

2 šaukštų moliūgų tyrės

4 kupinų šaukštų bulvių krakmolo (kartais gali reikti ir 5)

Druskos vandens pasūdymui

Kmynų pabarstymui

Sviesto padažui (nebūtinai, variacijos recepto gale)

Paprasčiau nebūna – varškę, moliūgų tyrę ir krakmolą sudedu į gilų indą, didesne šakute maišau, kol viskas tolygiai susimaišo, jei tešla dar truputį limpa prie indo sienelių, įdedu papildomą šaukštą krakmolo.

Tešlą dedu ant silikoniniu kilimėliu iškloto darbo stalo, padalinu į tris dalis, kiekvieną pirštais suformuoju į ilgą 3-4 cm storio virvę ir supjaustau gabaliukais, taip pat, kaip formuojant varškėčius.

Kiekvieną gabaliuką delnais susuku į apvalų rutuliuką.

Kaičiu puodą su vandeniu, vienam litrui vandens skaičiuoju šaukštelį druskos, ją beriu į jau užvirusį vandenį. Sudedu kukulius, atsargiai pamaišau, kad neliptų prie puodo dugno. Kai jau kukuliai pakyla į vandens paviršių, verdu apie 3 minutes.

Tiekiu iškarto. Man asmeniškai labiausiai patinka užsiberti kmynų ir įsidėti truputį lydyto sviesto. Padažui galima maišyti sviestą ir grietinę, valgyti tiesiog su grietine. O tie, kad negali be mėsos, visgi prašė spirgučių padažo. Kadangi šiuos kukulius valgome pusryčiams, spirgų niekam nečirškinau, žinoma 🙂 Bet iki traškumo paskrudinau šoninės juostų ir įdėjau kelias į lėkštę, toks variantas tiko ir patiko.

    Paskelbta

    Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais

    Kad jau grįžau prie raugo duonos kepimo, tai ją norisi valgyti ne kaip priedą prie sriubos, naminė kvietinė duona tiesiog prašosi būti puošiama įdomesniais gardumynais. 

    Visą grybų sezoną su lengvu kartėliu stebėjau kaip visi kepė baravykus ir raudonikius, iš kai kurių nuotraukų netgi sklido tas miško ir grybienos aromatas, bet…  Miško grybų valgyti, deja, negaliu, tad pagalvojau apie didžiuosius pievagrybius ir ant šviežutėlės duonos riekės vakar surenčiau pirmą testą. O šiandien jau pirkau daug grybų ir gaminau daug sumuštinių, sukėlusių tikrą furorą. Kvapai, skoniai ir estetika – trys pagrindinės sudedamosios, o ir dabar, kai kažkodėl nebesinori mėsiškų patiekalų, labai savo laiku atsiradęs derinukas.

    Įtariu, kad ir su pirktine duona bus visai neblogas varinatas, tad receptas jau laukia pirmo vienakąsnių vakarėlio. 

    Viskas itin greita ir paprasta, ilgėlesnis tik grybų paruošimas ir atvėsinimas.

    8 sumuštiniams reikės:

    Toliau skaityti “Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais“
    Paskelbta

    Kriaušių ir obuolių džiovinimas

    Vienas iš paprasčiausių konservavimo būdų yra džiovinimas ir vytinimas. Taip ruošiami ne tik vaisiai, uogos ar daržovės, bet ir mėsa, paukštiena, žuvis. Turint geras laikymo sąlygas, džiovinti gaminiai puikiai laikosi net iki kelių metų.

    Mano namuose santykinė oro drėgmė yra aukštesnė už vidutinę, ypač šiltuoju sezonu, tad tenka gudrauti, kad išlaikyti džiovintus gaminius nesudrėkusius. Vieną dalį, kurią planuoju būti suvalgyta, pakuoju į popierinius maišelius, juos sandariai užrišu ir laikau pakabintus palėpėje. O tą dalį, kurią įsivaizduoju būsiant valgoma žiemą, vakuumuoju. Tokioje aplinkoje, į kurią nepatenka oras, viskas laikosi kuo puikiausiai net ir porą metų. Tik labai svarbu, kad ant džiovinamų ar vytinamų produktų nebūtų likę puvinio, tad kruopštumas pjaustant ir ruošiant nepamaišo.

    Apie mėsos vytinimą šaldytuve ar pomidorų vytinimą prieš merkiant į aliejų jau esu rašiusi (receptus rasite čia ir čia), šiandien norėčiau pasidalinti patirtimi džiovinant vaisius.

    Kur bus džiovinami vaisiai nėra taip svarbu, kiekvienas renkasi sau labiau tinkamą būdą. Man asmeniškai nepasiteisino nė viena džiovyklė, renkuosi orkaitę.

    Toliau skaityti “Kriaušių ir obuolių džiovinimas“

    Paskelbta

    Kvietinė raugo duona

    Ar bandėte kepti raugo duoną? Nepavyko? Arba pavyko šiaip sau? Ir aš neturiu ką slėpti, patį raugą pasigamindavau puikiausiai, net per kelias dienas, bet tokio iškeptos duonos rezultato, kokį esu mačiusi kepėjų forumuose ar insta paskyrose, nė karto pasiekti nepavyko.

    Ir pastaruoju metu, kai atradau tobulas proporcijas kvietinei mielinei duonai, raugą visiškai apleidau. Į geras rankas pavasarį atidaviau penkias paskutines raugo porcijas ir… atsisveikinau. Ir maniau, kad amžiams.

    Bet kaip dažnai būna, ima gyvenimas ir atveda atgal, tuomet, kai mažiausiai lauki ir tikiesi.

    Taip ir nutiko, kai gavau pakvietimą sudalyvauti Malsena organizuotame renginyje, kuriame gyvai pamačiau raugo duonos virtuozų darbą. Ir taip skausmingai dilgtelėjo, kad viskas juk paprasta, kai tikri meistrai pasidalina pačiomis mažiausiomis, bet pačiomis svarbiausiomis smulkmenomis.

    Iš renginio parsinešiau ir dovanų – puikiųjų Malsenos pilno grūdo miltų bei kepyklos Druska.Miltai.Vanduo raugo. Namuose, atsidariusi stiklainį, užuodžiau tą seniai nebeuostą kvapą ir pamaniau sau – bandysiu. Ir valio – namai jau kvepia duona, gal ne tokia porėta, gal dar ne tokia išjausta, bet tikiuosi tą praktiką užsiauginti bent kartą per savaitę užmaišydama tešlą ir iškepdama kepaliuką laimės.

    Receptūra mielai pasidalino minėto kepyklos steigėjos, kopijuoju jį ir jums, bet po juo norėčiau jums aprašyti įdomiausius atradimus, kuriuos išgirdau ir išbandžiau praktiškai. Tai ir buvo tos mažos smulkmenos, kurios lėmė sėkmę.

    Ko reikia duonos tešlai? (2 kepalai):

    Toliau skaityti “Kvietinė raugo duona“
    Paskelbta

    Česnakynė

    Ilgai galvojau kaip pavadinti šį gaminį, lyg ir ruošinys, lyg ir pagardas, bet visgi labiausiai mūsų namuose prilipo pavadinimas Česnakynė, nors česnakai čia yra tik kvarteto dalis.

    Ir jei anksčiau mano firminių sriubų slaptasis gardintojas buvo adžika, dabar ji trumpam (o gal ir ne) išstumta iš elito, labai jau valgytojams įtiko truputį aštrus sriubų skonis ir aromatas. Dedu česnakynės ir į troškinius, trinu keptą duoną, tepu kepamą paukštieną, žodžiu naudoju ten, kur tinka česnakas, sūrumas ir aštri nata.

    Gamyba labai nesudėtinga, ilgėlesnis tik česnakų lupimas, nes naudoju rudenį išrautus, šviežius ir – kaip mėgstu pajuokauti – tikrus, naminius. Joks iš už jūrų marių atvežtas česnakas neprilygsta tokiam, tad jei jau sumanytumėte pasigaminti šio skanumyno, pirkite kiek brangesnius, bet mūsų ūkiuose ar pas babytę augintas galvas.

    Ir jau ne kartą diskutavome apie aitriųjų pipirų aštrumo laipsnį, česnakynei vertėtų rinktis vidutinio aštrumo pipirus, nes jie naudojami su visomis sėklomis, kuriose yra pats macnumas. Jei turite labai aštrius, deginančius, prieš gamybą sėklas visgi išimkite. Aš šį kartą naudojau geltonus, beveik oranžinius čiliukus, todėl gavosi tokia ryški geltona spalva.

    Proporcijos sekančios:

    Toliau skaityti “Česnakynė“
    Paskelbta

    Tobulas morkų pyragas

    OLYMPUS DIGITAL CAMERA

    Daržovės pyragų sudėtyje tikrai nebestebina, sparčiai populiarėja konditeriniai pastarnokų ar burokėlių gaminiai. Bet turbūt labiausiai garsūs vis labiau populiarėjantys morkų pyragai.

    Ir nors daugelyje receptų morkos tiesiog įtarkuojamos į pyrago tešlą, man visgi labiausiai patinka dėti morkų tarkius, likusius nuo sulčių spaudimo. Ir te neišgąsdina ilgas produktų sąrašas, pyragui reikia labai daug prieskonių, riešutų, džiovintų vaisių. Tik to dėka jis gaunasi toks sodrus, drėgnas ir  kvepiantis šventėmis. O dar ta apelsininė glazūra…

    Produktai pyragui:

    Toliau skaityti “Tobulas morkų pyragas“

    Paskelbta

    Jogurtiniai vaniliniai blynai su obuoliais

    Lyg ir keista kepti blynus, jei po namus netrepsi mažos kojytės, tačiau karts nuo karto savaitgalio rytus pradedu blynų kepimu. Ir ne šiaip sau. Namiškiai miega ilgiau, o man miego režimas nesikeičia, ir savaitgaliais kylu labai anksti, tad turiu laiko pasisukti virtuvėje.Ir nuo neseno pamėgau būtent tokiais rytais peržvelgti šaldytuvo lentynas, vaisių krepšius ir pagaminti pusryčius iš produktų, bebaigiančių savo gyvenimą.

    Ne išimtis buvo ir šie blynai – iš dubenėlio liūdnai žvelgė alyviniai obuoliai – krituoliai, šaldytuve – paskutines galiojimo dienas skaičiuojantis jogurtas, o spintelėje aptikau į patį kampą nugrūstą pusmaišį avižinių miltų. Užmaišiau tešlą, iškepiau pirmą šešiukę blynų ir, užuodę aromatus, kaip mat prisistatė valgytojai.

    Blynai gavosi puikūs, minkštučiai, purūs ir labai kvapnūs. Tik jau kartodama receptą visgi naudojau kvietinius miltus, arčiau klasikos buvo arčiau įprastų skonių mėgėjams.

    Taigi, 5 keptuvėms (arba 30-35 blynams) pasiruošiu:

    Toliau skaityti “Jogurtiniai vaniliniai blynai su obuoliais“
    Paskelbta

    Obuolienė su bananais ir cinamonu

    Vaikystėje obuolienė buvo superinis greitas maistas, kai palikus labai svarbius reikalus kieme, parbėgdavau namo kuo greičiau ko nors užkąsti. Ir dažniausiai tai būdavo pieno stiklinaitė, riekė batono ir tiek, kiek ant jos telpa, užteptos saldžios obuolių košės. Tiek gerų prisiminimų.

    Visi kiti, susiję su savarankiška obuolienės gamyba, buvo ne itin teigiami, jei ir pavykdavo neprisvilinti verdamų obuolių, pavasarį tekdavo atsisveikinti su nė nepradarytais stiklainiais, mat taip ir nerasdavome su kuo ją valgyti.

    Bet “obuolių“ metais, kai kas nors įpiršdavo kibirą – kitą obuolių, bandžiau virti obuolių pagardus, patiko sūriai saldus derinys su ciberžole ar svogūnais, pagamindavau po kelis stiklainius sezonui. Bet vis kirbėjo tas saldus nostalgiškas skonis ir, perskaičiusi, kad obuolienei, kaip kitoms uogienėms, nereikalingas standartinis didelis cukraus kiekis ir ilgas virimo laikas, atradau savo gamybos būdą. Su obuolių gabaliukais, cinamonu ir dalį cukraus pakeičiant bananų saldumu. Gaminimas gali pasirodyti labai ilgas, bet ruošiant didesnį kiekį vienu ypu, užtrunku tik 4h per dvi dienas, nieko sudėtingo, kai pagalvoji.

    Ilgoji dalis yra obuolių paruošimas, juos išsėklinu ir nulupu, išpjaunu duženas ir kitas pažeistas dalis. Paruoštus obuolius pasveriu, kad žinočiau kiek reikės cukraus. Proporcijos sekančios:

    Toliau skaityti “Obuolienė su bananais ir cinamonu“
    Paskelbta

    Švelniai rauginti agurkai

     

    Žinia, mano mylimiausia veikla virtuvėje – konservavimas. Ir tai yra labai plati sąvoka, dažnai lydima klaidingų nuomonių, kad tai tik vasaros sezono reikalas. Žinoma, vasarą į stiklainius gula žymiai daugiau šviežių daržovių, vaisų ar uogų, bet pvz. uogienę galima virti ir sausio mėnesį, tam naudoju šaldytas uogas ir gaminant uogienes ar džemus greitam suvartojimui, galima dėti žymiai mažiau cukraus, neužversti rūsio stiklainiais (o retas tą rūsį ir turi dabar…).

    Bet kai kas yra tikrai labai sezoniška, tai – raugintų agurkų ruošimas. Lyg ir yra tų šviežių žaliūkų prekybos centruose visą žiemą, bet rauginimui jie absoliučiai netinka, nebent trumpos sausos fermentacijos būdui.

    Ir jau daug metų galvojau kaip gi surasti būdą pasigaminti raugintų vasarinių daržo agurkų ir sugebėti juos išlaikyti bute ar name be rūsio. Varčiau daug puslapių, žiūrėjau video patarimus ir suvedžiau viską į vieną tašką – agurkus reikia užraugti, o jiems parūgus priverstinai sustabdyti fermentaciją. Tai galima padaryti šalčio arba karščio pagalba, tad prisiminiau vieną klasikinių rauginimo būdų, kai skystis nuo paraugintų agurkų nupilamas, užverdamas ir vėl pilamas ant agurkų, tokiu būdu ruošti agurkai neberūgsta, skysčiai nebesiveržia lauk, todėl stiklainius galima užsukti metaliniais ar netgi srieginiais dangteliais. Bet tas drumstas skystis man niekad nepatiko, todėl ėmiau ir pabandžiau kitaip.

    Idėją saugojau iki naujo agurkų derliaus, visą žiemą akylai stebėjau tokiu įdomiu būdu paraugtus agurkus, kelis stiklainius eksperimento vardan buvau davusi kelioms draugėms, gyvenančioms mieste, daugiaaukščiuose (jos dūsavo, kad labai ilgai neleidau atidaryti stiklainių). Bet kai jau vasario mėnesį atidarėme ir paragavome, nenuvylė niekas – nei skonis, nei traškumas, o svarbiausia, manau, kad atradau tikrai patį praktiškiausią miestietiškų raugintų agurkų variantą. Toliau skaityti “Švelniai rauginti agurkai“

    Paskelbta

    Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis

    bursal

    “Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?“,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.

    Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.

    Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą “brinza“. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti “Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis“