Prancūziška česnakų sriuba

Prancūzišką svogūnų sriubą žinome (turbūt) visi. Gal mūsuose nėra daug ją gaminančių namuose, bet kavinėse  ar dienos pietų centruose jos galima sutikti tikrai dažnai.  Tas kvapas… Su niekuo nesumaišomas,  aitrus, įsigeriantis į drabužius ir netgi odą. Pamenu, kai buvau pavėžėja,  buvau gavusi iškvietimą pavežti žmogų nuo kavinės iki ofiso, viso keliavimo tebuvo 10 minučių, bet sergančiam kolegai  vežamos svogūnų sriubos tvaikas (sorry, kitaip pavadinti negaliu), buvo toks stiprus, kad nepadėjo net pusvalandis atvirais langais, tądien nieko nebepavežiau…

Nemėgstantys svogūnų kvapo turbūt net skaitydami raukote nosį, tad visiems tiems, kurie netoleruoja šių daržovių, siūlau pasigaminti ne ką mažiau populiarios, kremiškos, šildančios česnakų sriubos. Toliau skaityti „Prancūziška česnakų sriuba“

Bulvių ir varškės bandutės

Šio recepto ir patiekalo atsiradimas mūsų namų virtuvėje yra kiek kitoks, nei dauguma. Kaip ir pažinties su receptą papasakojusia pašnekove aplinkybės.

Savanorystė man visad buvo artima, daugel metų padėdavau vargstantiems maistu, kepdavau gerumo pyragus, pildydavau vaikų svajones. Tačiau kai tik išgirsdavau ar užmatydavau televizijoje Sidabrinės linijos senjorus, pasakojančius apie pasikalbėjimus su savanoriais, vis sukirbėdavo, kad pokalbiai vienišiems senoliams yra nuostabi dovana. Ir štai pernai, pagaliau pasiryžusi ir pradėjusi savanorystę Sidabrinėje linijoje, įsitikinau, kad pokalbio dovana yra abipusė.

Mano pašnekovė – šviesi, išsilavinusi, gyvenimą sūnums ir vaistinei mažame Lietuvos miestelyje atidavusi moteris. Jos pasakojimai apie vaikystę Suvalkijoje, karo ir pokario metus, kolchozus, laikmečių tradicijas ir tvarkas tokie vaizdingi, kad norisi klausti ir klausyti dar ir dar. Ši gyva, ne vadovėlinė, istorija atvedė ir prie pašnekesių apie tai, kaip anuomet maitinosi žmonės.

Vieno pokalbio metu pašnekovė pasakojo apie tai, kaip karo metu turėjo palikti namus, o po kelių mėnesių, grįžus į juos, terado sušalusias bulves. Tokias, salstelėjusias, mama virdavo su lupenomis, sugrūsdavo ir taukuose ar lajuje iškepdavo bulvių bandutes. Jei gaudavo varškės, įmaišydavo jos į bulvių masę ir štai tokios būdavo dar gardesnės ir skalsesnės.

Bulvių ir varškės duetas mūsų namuose labai mėgstamas, netgi cepelinus gaminu ar valgau tik su varškės įdaru, ką jau kalbėti apie nostalgiškas bulves su varškės padažu ir 3 dienų raugimo agurkais (receptą rasite čia). Todėl pašnekovės labai paprašiau recepto ir pasidalijimo patirtimi kaip pagaminti pačias skaniausias bulvių ir varškės bandutes, išbandžiau įvairias variacijas ir šiandien noriu pasidalinti receptu ir su jumis.

Toliau skaityti „Bulvių ir varškės bandutės“

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.

Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.

Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)“

Naujų metų stalui

Beliko kelios dienos iki Naujųjų sutikimo. Ir nors jis jau seniai nebe toks pompastiškas, kaip kadaise, visgi daugelis susirenka draugų ar artimų būry atšvęsti metų virsmo.

Tokių švenčių proga norisi ir įdomesnių patiekalų, užkandžių ir gėrimų, tad surinkau tokius iš savo receptainės į vieną vietą, kad jums būtų lengviau skaityti ir išsirinkti patikusius.

O su naujų metų atėjimu linkiu, kad jie taptų tokiais, kaip kadaise – be baimių, kaukių ir nežinomybės. Būkite sveiki! Toliau skaityti „Naujų metų stalui“

Vištienos troškinys su grikiais ir daržovėmis

Aplinka trimituoja. kad artėja šventės.  Repetuoju jas ir aš, žinoma, bet kasdienio maisto niekas neatšaukė, o kuo šaltesnis oras, tuo labiau norisi sotaus, karšto, kvapnaus turinio lėkštėje. Tuomet dažniausiai gaminu troškinius.

Šis ypatingas tuo, kad nenaudojama grietinėlė, grietinė ar miltai, tobulą skonį suteikia lydytas sviestas, kuriame lėtai troškinasi paukštiena ir grikiai. Ne mažiau svarbus ir daržovių pasirinkimas, būtent šiam troškiniui perku Hortex Vip daržovių rinkinį, jame yra ir ankštinių pupelių, ir mažųjų kukurūzų burbuolių, truputis saldžiosios paprikos, brokolio žiedų, stambių morkų griežinėlių. Šie rinkiniai labai gelbėja, kai gaminu nedidelį kiekį maisto, juk 2 kukurūzų burbuolių ar 6 ankščių nenusipirksi, liks pusė morkos ir tiek pat paprikos,  ką jau kalbėti apie brokolį, jo liktų itin daug, tad vėl kankins galvaskaudis kur dėti likučius.  Bet, jei turite tokių daržovių likučių, naudokite juos, žinoma.

Naudoju neskrudintus grikius, bet jei tokių neturite, tiks ir skrudinti, nes, kaip minėjau, skonio garantas yra būtent lydytas sviestas. Jo jau galima įsigyti kone kiekvienoje parduotuvėje, bet visada skatinu pasigaminti patiems, iškarto didesnį kiekį, lydytas sviestas ir kambario temperatūroje negenda net pusmetį! Kaip jį pasigaminti, rasite ČIA.

3-4 porcijoms troškinio reikia: Toliau skaityti „Vištienos troškinys su grikiais ir daržovėmis“

Pyragas su virtais apelsinais

Su dideliu malonumu savaitgaliais stebiu vieno jaunuolio kulinarines laidas, man labai artimos jo vystomos temos – kiek kitokie ingredientai klasikoje, kitokie gaminimo būdai, įdomūs prieskonių deriniai ir elementarūs virtuvės know how, t.y.  kaip kitaip ir gardžiau paruošti produktus.

Vienoje laidų ir nugirdau, kad apelsinai pyragams yra išverdami. Skambėjo kiek keistai, nors mintyse sukosi pačios gaminami džemai ir ilgai su visa žieve verdami citrusiniai. Prisiminiau ir sunkiai kramtomas žieveles keptuose pyraguose su šviežiais apelsinais, tad idėja labai patiko.

Ėmiau ir pabandžiau.

Skonis ir kvapai viršijo visus lūkesčius, ragavusieji laižėsi ir šypsojosi. Ir net aš, saldumynu NEmėgėja, sulapnojau nemažą gabalą, toks šlapias, aromatingas ir nunešantis kažkur į Kalėdas jis buvo. Būtinai kepsiu šį pyragą didžiosioms metų šventėms.

Pyrago gaminimui reikėtų pasitelkti virtuvinės technikos pagalbą – kombaino šluoteles, mikserį ar kokteilių plaktuvą, sėkmės garantas – idealiai su cukrumi išplakti kiaušiniai.  Toliau skaityti „Pyragas su virtais apelsinais“

Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata“ uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis“

Firminis varškės pyragas su uogiene

Esu ne kartą paklausta ką reiškia kai kurių receptų pavadinime žodis „firminis“. Tai reiškia, kad esu šio recepto ar idėjos autorė, kad patiekalą ilgai tobulinau, skaičiavau gramus ir mililitrus, kol galiausiai atradau tobulą proporciją, pagaminau, nufotografavau ir aprašiau. Tokiu būdu tinklaraštyje atsiranda firminiai patiekalai.

Receptas gimsta paskiausiai, pirmiausiai būna idėja, o ji dažniausiai susigeneruoja revizuojant šaldytuvą. Ar spinteles. Rūsį. Šaldiklį. Vaisių lėkštes. Vasarą – nuosavus ir draugių šiltamius. Po to būna minčių audra, kurios metu prisimenu įvariausius receptus, gamybos būdus. Šis varškės pyragas yra jungtinis sausainių pado, varškės apkepo ir „zebriuko“ pyrago produktas.

Yra keli svarbūs veiksniai, lemiantys šio pyrago skonį ir vaizdą. Pirmas – uogienė turi būti labai tiršta, kitaip ji tiesiog susimaišys su varškės mase. Naudoju savo gamybos juodųjų serbentų ir bananų uogienę, ji yra tirščiausia. Iš pirktinių būtų geriausia rinktis džemus.

Antras – prieskoniai. Tiesiog būtinas meduolių prieskonių mišinys, kartais dar vadinamas piparkūku.  Prieš Kalėdas pasirodo ir piparkūko skonio sausainiai, jie labai tinka šio pyrago gaminimui, tačiau jei naudosite paprastus gaidelio tipo sausainius, juos reikės pagardinti.  Prieskonių rasite didesniuose prekybos centruose.

Gamyba tikrai nesudėtinga, reikės virtuvinio kombaino pagalbos. Jei jo neturite, misija įmanoma, tik  užtruksite kiek ilgiau.

Gaminu 28cm diametro tortinėje, naudoju silikoninę. Jei naudosite atsegamą, dugną vertėtų iškloti kepimo popieriumi, kepant gali lietis sviestas. Toliau skaityti „Firminis varškės pyragas su uogiene“

Bulvinukai su šonine

 

Įtariu, kad šilkinių kukulių esate ragavę visi, tad skonio prasme bulvinukai bus panašūs. Tik su daugiau priedų, ryškesniu padažu, traškesniu skoniu ir labai dailiu pateikimu.

Gaminu juos kartą per 3-4 mėnesius, vienu ypu daug, dalį sudedu į šaldiklį ir kai tik užsimanome ko bulvinio, gardžiuojamės šiuo neįmantriu patiekalu. Gaminimo lyg ir daug,  iki galutinio skonio lėkštėje yra du virimo ir vienas kepimo orkaitėje procesas, tačiau visad raminu, kad dirbame ne mes patys, o buitinė technika.

Tad be ilgų įžangų, imam ir gaminam.  Ir mėgaujamės, nes skonis tikrai tobulas. Jei nevalgote mėsos, šoninę galite keisti pievagrybiais ar miško grybais,  pasūdyta varške, rūkyta raudonąja žuvimi.

Dažniausiai gaminu iš trijų kilogramų bulvių, tačiau paprastumo vardan proporcijas surašysiu vienam. Toliau skaityti „Bulvinukai su šonine“

Spanguolės su apelsinais

Nežinau kaip tiksliau pavadinti šį gardėsį. Lyg ir uogienė, bet konsistencija kaip džemo. Lyg ir saldu, bet ir rūgštu bei truputį kartu, tad tinka ne tik su blynais ar varške, bet ir su paukštiena ar sūriais.

Tebūnie tiesiog spanguolės su apelsinais, o skonį įmanoma įvertinti tik paragavus. Šaltuoju metų laiku spanguolių tikrai nesunku rasti, apelsinų irgi, tad vieną tamsų vakarą galima išsivirti nedidelį kiekį, išragauti ir tuomet (neabejoju) pasigaminti žymiai daugiau, sau ar kaip dovaną Kalėdoms.

Gamybos procesas ne itin ilgas, tik reikės buitinės technikos, jei jos neturite – reikės tik kiek daugiau kantrybės, bet misija tikrai įmanoma. Tik pasimokykite iš mano klaidos, nenaudokite kultūrinių uogų, tik miškines. Jos pilnos skonių ir sulčių bei natūralių pektinų, tad gaminant nereikės naudoti jokių priedų tirštinimui.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 6-8 vnt. 330ml stiklainius. Toliau skaityti „Spanguolės su apelsinais“