Sviestinis sūdytas viščiukas

edf

Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…

Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.

Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.

Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.

Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.

Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą Toliau skaityti “Sviestinis sūdytas viščiukas“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis

edf

Esu ne kartą jums prisipažinusi, kad labai mėgstu kurti naujus skonių derinius, ir tai visada inspiruoja koks nors naujai paragautas patiekalas ar produktas. Lygiai taip pat atsitiko su šiomis salotomis, kurios per kelis mėnesius tapo namų favoritėmis. Dėl kelių priežasčių, nes visų pirma tai jos šaldytuve išlieka šviežios net iki kelių savaičių (recepto aprašyme parašysiu tą paslaptį), o visų antra mes pa-ga-liau pradėjome valgyti brokolius, anksčiau namuose nupirkti žaliūkai ilgai liūdėdavo šaldytuve, kol tapdavo kokios nors sriubos sudedamąja ar pačiu blogiausiu atveju jais pasigardžiuodavo mūsų kiemo plunksnuotosios.

Inspiratore tapo mieloji Liuda, su kuria susipažinome šių metų pradžioje ir ji mane vaišino savo firminėmis salotomis.  Jos buvo gaminamos iš kalafiorų, ananasų ir krapų, o mano gaminamos iš:

1 didesnio brokolio Toliau skaityti “Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis“

Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

kinbal.jpg

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti “paprastus“. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti “Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Iraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Collage.jpg

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo salygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar basiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti “naminių“ rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
Tradiciniai rauginti kopūstai
1 kg šiaudeliais pjaustytų kopūstų

Toliau skaityti “Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link“

Sūdytos citrinos

edf

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti “Sūdytos citrinos“