Mano vaikystė bėgo darželyje, mat tame pačiame darželyje dirbo mama, todėl mudvi dienų dienas leisdavome dideliuose kolektyvuose, tik ji auklėjo vaikus, o aš tiesiog augau, mokiausi, miegojau, grojau pianinu ir penkis kartus per dieną kartu su geriausia tuomet chebra valgiau valdišką maistą. Visi turime ryškų prisiminimą iš penktų ar šeštų gyvenimo metų ir maniškis (nieko keisto, sakysite jūs) yra susijęs su maistu. Jeigu pietums būdavo tiekiamas maltinis ar žuvis baltam padaže, į kiekvieną lėkštę virėjos įdėdavo ir po ketvirtį marinuoto arba rauginto žalio pomidoro. Man net drebėdavo rankos – taip smarkiai juos mėgau, todėl įsigudrindavau mainytis su grupiokais – atiduodavau jiems kompotą (ar bent jau razinas iš jo), kitam duonos riekę, su dar keliais susitardavau, kad atiduosiu pavakarių sausainius, o už tai jie man atiduodavo savo pomidorų ketvirčius. Tokiu būdu kartais surinkdavau net visą pomidorą ir valgydavau jį pačiam gale, kaip desertą.
Ir buvau juos pamiršusi labai daug metų, kol pati nepasodinau pirmų pomidorų ir, likus neprinokusių, paieškojau ką gi iš jų gamina. Ir nors pomidorų nebeauginu, visad paieškau ir nuperku ar gaunu dovanų žaliųjų gražuolių, kad rūsy būtų bent trys dideli stiklainiai raugtų žaliūkų.
Dažnai esu klausiama ar žinau, jog neprinokusiuose pomidoruose yra solanino? Žinau. Tačiau žinau, kad termiškai apdorojant ar fermentuojant, solaninas nukenksminamas.
Žalius pomidorus nuplaunu ir nepjaustytus sluoksniuoju į švarius stiklainius. Į 3 l stiklainį beriu Toliau skaityti „Žali rauginti pomidorai”
