Krembriulė skonio obuolių pyragas

Och kokio skanumo šis pyragas! Ypač tiems, kurie mėgsta krembriulė, bet negali suvalgyti visos porcijos dėl saldumo. Atradau atsvarą, pyragą kepdama aukštuose bemielės tešlos bortuose ir parūgštindama obuoliais. Ir nebebarstydama ir nebelydydama cukraus plutos, jo čia tikrai netrūksta, o visus kitus produktus subalansavau per kelis mėnesius bandymų, kol gavau tokį, kurį ragaujant norisi užsimerkti iš malonumo.

Kaip dauguma mano receptų, šis irgi gimė iš liūdinčių produktų, šaldytuve aptikau nesunaudotos, besibaigiančio galiojimo grietinėlės, šaldiklyje – šaldytos tešlos, o vaisų vazoje rudeniniai obuoliai irgi prašėsi į kepinį. Tad, kaip dažniausiai būna, mintyse persukau visus tokių produktų derinius, prisiminiau visus obuolių pyragus, tuomet ir kišą, ir galiausiai , krembriulė. Jis nuskambėjo geriausiai. Pirmas bandymas buvo per saldus, tad mažinau cukraus kiekį iki gavau tai, kas tinka visų ragavusių skoniui.

Gamyba ypatinga paprasta, kadangi naudojama jau paruošta tešla, tereikės vieno indo skystų produktų sumaišymui ir lentelės obuolių supjaustymui. Ar gali būti paprasčiau?

Mielai dalinuosi atradimu, vienai 26cm skersmens formai reikia:

Toliau skaityti “Krembriulė skonio obuolių pyragas“

Trapūs majonezo sausainiai

Taip taip, į šių sausainių tešlą tikrai dedamas majonezas. Manyčiau, kad receptas gimė iš deficito, kai majonezą tūli piliečiai galėdavo įsigyti tik per didžiąsias šventes ir rinkimus, imdavo tiek, kiek leisdavo nusipirkti, o paskui, atsivalgę mišrainių ir virtų kiaušinių sukdavo galvas kur dėti likučius.

Idėja tikrai puiki, geras majonezas yra gaminamas iš kiaušinių ir aliejaus, tad viskas logiška.

Dabar, kai nuo majonezo pasiūlos prekybos centruose sukasi galva, kepiniams reiktų rinktis patį paprasčiausią, klasikinį, be jokių priedų arba pasigaminti jo patiems (receptai čia).

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita.

Iš nurodyto kiekio iškepu dvi skardas labai kvapnių ir itin trapių, burnoje tirpstančių sausainių.

Tešlai reikia:

Toliau skaityti “Trapūs majonezo sausainiai“

Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai

Pirmojo karantino metu, kai buvo uždarytos visos viešo maitinimo įstaigos, sėdėjome kieme, mataravome kojomis ir galvojome – kogi iš kavinių meniu mes negalime pagaminti namuose? Žinia, lankymasis kavinėse ir restoranuose nėra tik maistas, tai ir bendravimo forma, ir emocija, ir laukimo laimė.

Kadangi esu naminio maisto entuziastė, pamaniau, kad viską, išskyrus bendravimą ir žmones, galiu atkurti namuose. Ir, o varge, supratau, kad ne! Nebuvau kepusi… picos. Tos tikros, iš brandintos tešlos, su galybe sūrio ir daržovių, su traškiais kraščiukais, žodžiu tokios, kokią karts nuo karto valgydavome vienoje picerijų.

Buvo labai smagu mokytis, ieškojau informacijos ir lietuviškuose, ir itališkuose receptų puslapiuose, konsultavausi su tais, kurie turi tikras picų krosnis, maisto technologais. Bandžiau įvairias tešlas ir kepimo technikas, kol galiausiai po tiekos eksperimentų suradau tai, kas gali kompensuoti vėl uždarytų picerijų skonius.

Dabar jau galiu drąsiai pasidalinti savo atradimais, ideali tešla ir šaltas brandinimo būdas pasiskolintas iš mielo Arno (IG profilis Skanus žmogus), truputį padidinau mielių kiekį, o ruošimo būdai ir kepimo ypatumai atrasti mano pačios.

Tešla 4-ioms 30cm skersmens picoms:

700 g pilno grūdo miltų

425 ml šilto vandens

3 šaukštai tyro bekvapio aliejaus

1 šaukštelis rupios druskos

4 g sausų mielių (arba 16 g presuotų)

Miltus įsijoju į gilų dubenį, supilu aliejų, beriu druską ir lengvai sumaišau. Į stiklinę su reikalingu kiekiu šilto vandens (ne daugiau 40C) suberiu ar sudedu presuotas mieles ir ilgu šaukštu lėtai maišau, kol mielės pilnai ištirpsta ir aktyvuojasi. Gautą balzganą skystį supilu į miltus, pradžioje maišau mentele ir galiausiai imuosi minkymo. Minkau kuo ilgiau, bent 10 minučių, jei turite kokį virtuvinį robotą, kuris gali padėti šiuo klausimu, naudokitės jo paslaugomis.

Išminkytą tešlą pridengiu lininiu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje kilti. Nelygu temperatūrai namuose tai gali užtrukti nuo pusvalandžio iki kelių valandų.

Pakilusią tešlą dedu ant darbastalio ir stalo peiliu padalinu į 4 lygias dalis. Kiekvieną jų, tempiant tešlą žemyn į delną, suformuoju į rutulį. Kadangi tešla yra brandinama, jai yra būtinas hermetinis įpakavimas, kitaip dalis tešlos sukietėja ir tampa nebevartojama. Daugelyje receptų yra patariama tešlą vynioti į maistinę plėvelę. Aš jos, kaip trumpalaikio pagalbininko ir būsimos ilgaamžės šiukšlės nemėgstu, tad šiam reikalui turiu 3 etatinius plastikinius maišelius. Ištraukus tešlą, maišelį išverčiu, nuplaunu, išdžiovinu ir dedu į tam skirtą vietą iki kito tešlos gaminimo.

O kodėl tris? Nes gaminant tešlą tiesiog neįmanoma atsispirti pagundai iškarto išsikepti picą. Mat brandinimas, kaip ir mano mylimoje naktinėje duonoje (receptas čia), vyksta šaldytuve ir ne šiaip truputį, o visas 3 paras. Šaltasis kildinimo ir brandinimo būdas yra vienas įdomiausių ir sėkmingiausių.

Taigi, jeigu picas planuoju kepti šeštadienį, tešlą suminkau trečiadienį. Bet jei tešla pastovi šaltai ir keliomis dienomis ilgiau, jai nieko blogo nenutinka.

Kai jau kyla mintis apie picą, iš šaldytuvo traukiu vieną tešlos kamuolį, ant stalo kloju silikoninį kilimėlį (jis skirtas ne tik kočiojimui, bet ir kepimui, patogu ir tvaru). Ant kilimėlio yra diametrai, tad labai patogu padaryti apvalią formą.

Toliau skaityti “Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai“

Daržovių likučių sultinys

Daržovių sriuba ar daržovių sultinys turbūt pažįstami kiekvienam. Tačiau ypatingai sodrų ir aromatingą sultinį galima pagaminti ir iš to, ką dažniausiai lengva ranka metame į šiukšlinę (ar kompostinę).

Apie tokį sultinį kalbėjomės LRT “Klauskite daktaro“ laidoje (įrašą rasite čia), bet tiems, kurie mėgsta receptus skaityti, o ir tiems, kuriems kilo klausimų po laidos, aprašysiu visą procesą ir kai kuriuos niuansus šiame įraše.

Pirmiausiai labai svarbu atskirti sąvokas kas yra “maisto likučiai“ ir kas yra “maisto atliekos“. Jei likučius galime sunaudoti patiekalų ar ruošinių gamybai, tai maisto atliekos neturėtų papulti į mūsų racioną. Toks pats skirtumas yra ir sąvokose “suvytusi“ ir “pradėjusi vysti“ morka. Net ir ilgai verdamam sultiniu netiks jau suvytę daržovės.

Taip pat turime atminti, kad tokiam koncentruotam maistui reikia naudoti kuo ekologiškesnes daržoves, tačiau kai kurių daržovių likučiai visiškai netinka ne tik dėl žievėje kaupiamų nitratų, bet ir dėl skonio.

Tam, kad pradėję vysti ar lupamos daržovės būtų tinkamai laikomos, įsitaisiau atskirą dėžutę šaldiklyje, joje kaupiu likučius, o dėžutei pilnai užsipildžius iškarto verdu sultinį. Jį, beje, taip pat galima užšaldyti vėlesniam laikui, tačiau mūsų namuose nėra dienos be sriubos, todėl sultinys sunaudojamas kaipmat.

Ir dar vienas svarbus momentas. Jei jums visgi norisi mėsiško sultinio, į tą patį puodą galima dėti raudoną mėsą ar kaulėtas jos dalis, viskas puikiai susiporuos ir gausite nuostabaus aromato bazę sriubai.

Tai kas gi tinka sultiniui?

Toliau skaityti “Daržovių likučių sultinys“

Kakaviniai sausainiai su riešutais

Naujų išvakarėse sumaniau peržvelgti ką gaminu dažniausiai ir ką rečiausiai. Ir, pasirodo, rečiausiai kepu sausainius. Keista, nes prisiminiau, kad močiutės ir mamos namuose sausainiai visada, tiesiog a must, būdavo ant virtuvės ar svetainės stalo.

Peržiūrėjau spinteles, radau liūdinčios kakavos, graikinių riešutų, pusmaišį speltų miltų. Tad pirmas naujų metų kepinys ir buvo originalieji kakaviniai sausainiai su riešutais. Forma primenantys kankorėžius ir nubarstyti baltu it sniegas milteliniu cukrumi, labai žiemiški ir nostalgiški.

Gamyba greita, ilgiausias laikas skiriamas tešlos atvėsinimui ir sausainių kepimui, viso užtrukau tik 1,5h.

Skonis nuneša į dausas, vanilės, riešutų ir kakavos tercetas puikiai dera su kava, arbata ar pienu.

12 nemažų sausainių reikia:

Toliau skaityti “Kakaviniai sausainiai su riešutais“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Mandarinų žievelės ir lapai

NEmaistas.

Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje “pigiai ir tvariai“.

O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau “Labas Rytas, Lietuva“ reportaže.

Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.

Toliau skaityti “Mandarinų žievelės ir lapai“

Sausai sūdyta silkė

Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.

Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.

Kuo gi ji ypatinga?

Toliau skaityti “Sausai sūdyta silkė“

Virtiniai su džiovintomis slyvomis

Kartais, prisiminus kaip gimė recepto idėja, suima juokas. Ar gali būti paprasčiau – naująja tešlos lakštų ir makaronų gaminimo mašinėle sukau tešlą virtiniams, planavau juos gaminti su varškės įdaru, bet tešlos pagaminau smarkiai per daug, o varškės teturėjau vieną poką, O tešla labai greitai kietėja, reikėjo suktis spėriai.

Tad akys savaime ėmė ieškoti kuo įdaryti virtinius iš likusios tešlos. Anei grybo, anei virtos bulvės ar rikotos, nieko tądien šaldytuve nebuvo. Nieko nenujausdama atidariau spintelę, kurioje laikau džiovintus vaisius ir riešutus ir akys sustojo ties džiovintomis slyvomis.

Kaip mat dėjau po vieną jų ant tešlos lakšto, dengiau kitu ir formele pjausčiau virtinius. O po keliolikos minučių, jau ištrauktus iš kunkuliuojančio puodo, ragavome ir aikčiojome nuo to saikingo saldumo, išpampusios slyvos ir skonių derinio. Valgėme, beje, ne su grietine, o su puodelyje truputį pašildytu graikiniu jogurtu, jo rūgštelė puikiai atsvėrė slyvos saldumą.

Tešlą virtiniams visada gaminu tą pačią, plikytą. Primenu kaip ją pasigaminti.

Toliau skaityti “Virtiniai su džiovintomis slyvomis“

Kadagių uogos ir ką su jomis veikti

Šiemet turbūt visi daugiau būname gamtoje, tad jei eidami miško takeliais pamatysite kadagio krūmą, žvilgtelkite iš arčiau, galbūt rasite uogų. Toli gražu ne ant kiekvieno jų bus, o ir jei yra, tai gudriai pasislėpusių tarp skausmingai besibadančių spyglių. Bet tikrai verta nusiraškyti bent kelias uogas (visų neskinkime, būkime draugiški gamtai).

Parsinešusi miško uogas jas vienu sluoksniu suberiu į lėkštę ir ją dedu šilčiausioje namų vietoje. Kai uogos išdžiūsta, suberiu į patogų indą, laikau sausoje ir tamsioje vietoje -spintelėje kartu su kitais prieskoniais.

Labai greita ir paprasta, o uogų naudojimo spektras tikrai labai platus. Paminėsiu tuos, kuriuos esu išbandžiusi ir pamėgusi:

Toliau skaityti “Kadagių uogos ir ką su jomis veikti“