Šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų užkandis

Aprašyti šį receptą paskatino draugė, kuriai pasakojau ką valgau, o ji net aiktelėjo iš netikėtumo, taip įdomiai jai nuskambėjo šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų derinys. Paklausinėjau ir kitus, pasirodo tokio patiekalo niekas negamina ir net nėra girdėję. O mūsų namuose tai laukiamiausias sezoninis patiekalas, naudoju tik šviežiai skintas pupeles, esu ne kartą bandžiui gaminti iš šaldytų, žalių pupelių, skonis visai neįtiko.

Tad kai tik prekybvietėse pasirodo šviežiai skintos geltonosios pupelės, griebiu kilogramą – kitą ir gaminu puikųjį užkandį. Jis gardus tiek karštas, tiek šaltas, labai dera su virtais grikiais, kepta žuvimi, varškės sūriu. Ar tiesiog, vis palesant iš lėkštės pvz. vakarėlio metu.

Originalioji recepto versija yra specifinė, kadangi gaminu aliejus, lieka išspaudos (rupiniai). Moliūgų išspaudomis standinu maltos mėsos patiekalus, beriu jų ant salotų ir gardinu šį užkandį. Išspaudu prekybos vietose nėra, bet kelis kartus pati jų neturėjau ir tuomet atradau, kad jas puikiai pakeičia tiesiog sumaltos moliūgų sėklos. Jų vienu ypu susimalu daigiau ir laikau sandariame inde.

Tačiau jei visiškai nėra galimybių gauti ar susimalti sėklas, galima naudoti klasikų klasiką – maltus džiūvėsėlius.

Taigi, parsinešu pupeles, nupjaustau galiukus, pjaunu perpus. Toliau skaityti „Šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų užkandis“

Aštri jautienos sriuba „Du viename“

Nors už lango plieskia saulė, o namuose burzgia kondicionierius, karštų dienų mitybos įpročius kartais verta permąstyti.

Atsibodo šaltibarščiai ir salotos, skrandis ėmė prašyti šilto maisto. Ir tuomet prisiminiau, kad pietų šalyse, jose keliaujant ar gyvenant,  pietums visad būdavo tiekiama sriuba. Karšta, būtinai aštri ir labai soti. Ir šmėstelėjo mintis, gal tai ta pati „kuo susirgai, tuo ir gydykis“ taisyklė? Ją nebūtina suprasti tiesiogiai, ši frazė kitose kalbose skamba kiek kitaip, bet esmė lieka ta pati – jei bloga nuo karščio, juo ir reikia malšinti karščio pojūtį.

Pabandžiau ir labai nustebau, iš tiesų karšta ir aštri sriuba savotiškai atvėsino kūną. Pasotino. Nuramino blogus pojūčius.  Tad karšta sriuba vasaros metu buvo reabilituota ir paskelbta nebe tik šaltojo sezono, bet ir karštojo sezono patiekalu.

Dažniausiai verdu itin tirštą jautienos sriubą su stambiai pjaustytomis daržovėmis, kad tiekiant reikėtų ne tik šaukšto, bet ir šakutės. Ir nors recepto ingredientai ir gamyba labiausiai panaši į armėnišką chašlamą, visgi mes ją vadiname „du viename“. Mat po lėkštės tokios sriubos apie antrą patiekalą nė nebekyla mintis, viena porcija lygi dviems patiekalams vienu ypu.

Sultinio pagrindui visada naudoju jautienos kulninę arba šonkaulius ir galybę cukinijų. Toliau skaityti „Aštri jautienos sriuba „Du viename““

Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais

Karšta… Norisi tik gaivaus ir vėsaus maisto, o tokio tipo salotos, kurios puikiausiai laikosi šaldytuve, yra tikras vasaros hitas.

Pomidorų salotas dažniausiai maišome su svogūnais ir grietine, na, šio recepto iš lietuvio neišimsi. Tačiau grietinė ir vasariški orai – ne koks duetas. Tad siūlau pasigaminti kiek kitokių, pietų šalių virtuvę menančių salotų. O ir papasakosiu kaip iškepti baklažanus, kad jie nebūtų permirkę aliejuje.

Smagiausia dalis yra ta, kad žalumynus kaskart galite naudoti vis kitokius, ar tiesiog tuos, kuriuos labiausiai mėgstate. Klasikų klasika – kalendros lapeliai, o man šiemet itin tinka geslvė, kurią auginau ir puoselėjau jau kelis metus, tačiau valgyti pradėjau tik šiemet. Tai puiki, grybų skonį menanti prieskoninė žolė be jokių pretenzijų auganti net gūdžiausiame daržo kamputyje. O jei neturite daržų, turgavietėse ar prekybcentriuose tikrai rasite platų prieskoninių žolelių pasirinkimą. Pomidorų – baklažanų salotas puikiai papildys petražolės, krapai, dašiai, rozmarinai, raudonėliai, svogūnų laiškai ar laiškinio česnako stiebai.

Pomidorų rūšis neturi skirtumo, salotoms tiks tiek vyšniniai, tiek didieji ar juodieji, geltonieji, tik naudojant didžiuosius, derėtų išskobti sėklų minkštimą.  Ruošiant didesnį kiekį salotų, minkštimo išsiima nemažai, jo niekad neišmetu, sudedu į patogią šaldymui dėžutę ir laikau šaldiklyje, sunaudoju virdama sriubas ar dėdama į troškinius.

Proporcijų kruopščiai laikytis nebūtina, jos labiau rekomendacinio tipo, svarbiausios sudedamosios dalys ir gamyba. Toliau skaityti „Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais“

Apkeptos traiškytos bulvės

Och kokia pekla lauke…

Gaivinamės šalstriubėmis, kefyro ir daržovių kokteiliais, vandeniu su agurkais ir uogomis. Bet organizmas, pratęs prie šilto maisto, karts nuo karto primena, kad reikėtų ir ko karšto suvalgyti. Kepsnių ar blynų tikrai nesinori, bet štai šviežių bulvių su šaltibarščiais mielai sukertam.

Papasakosiu kaip įdomiau ir žymiai gardžiau ruošiu bulves, gamindama bet kurią šaltsriubę.

Jaunas bulves nuplaunu, dažniausiai renkuosi nedideles ir jų nepjaustau.

Verdu pasūdytame vandenyje kol suminkštėja, svarbu nepervirti iki košės konsistencijos. Kadangi bulves vėliau dar ir apkepu, kartais iš puodo traukiu net nepilnai išvirusias.

Nukoštas ir atvėsusias bulves sudedu ant medinės lentelės ir daržovių grūstuve lengvai spaudžiu, kol bulvė truputį susiploja, susitraiško.

Keptuvėje pašildau lydytą sviestą, sudedu bulves ir kepu iki odelė stipriai apskrunda. Galiausiai pasūdau, kartais beriu kmynų ar krapų ir tiekiu.

Tokias bulves valgome ir su varškės padažu (receptas čia), kepta žuvimi.

Taip ruošti galima ir jau kelias dienas šaldytuve liūdinčias virtas bulves, puikus būdas sunaudoti maisto likučius.

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“

Mielinės tešlos raguoliai su uogomis

Pavasario gale, prieš vasaros derlių, visada darau šaldiklio reviziją. Jokios pernykštės uogos neturėtų būti sandėliuojamos ilgiau nei metus, todėl  jau tapo tradicija gegužės mėnesį peržvelgti atsargas ir jas kūrybiškai sunaudoti.

Žinia, uogos puikiai papildo desertų ar gaivių gėrimų skonius, tačiau jau tapo tradicija uogomis gardinti šviežių daržovių salotas ar kepsnius. Pastarasis būdas man itin patinka, kasmet gaminu vis daugiau serbentų ir agrastų pagardų būtent mėsos ar paukštienos gardinimui.

Bet šiandien apie kepinius. Kadangi labai mėgstu šaldiklyje turėti paruoštos tešlos, prekybcentryje, pamačiusi akciją, vis nuperku poką – kitą. Kartais sunaudoju ne visus tešlos lapelius,  juos dedu į vieną pakuotę ir kartais taip surenku visus 6-7 lapus. O kai atšildau pernykščių vyšnių, braškių ar šilauogių,  atšildau ir tešlos. Ir tuomet būna raguolių su uogomis diena.

Šis gamybos būdas yra didysis gelbėtojas, kai netikėta užgriūna svečiai. Dabar taip atsitinka retokai, pandemija išmokė derinti susitikimus iš anksto. Bet sunaudoti uogų ir tešlos likučius tiesiog savaitgalio proga irgi puiku.

24 raguoliams reikia: Toliau skaityti „Mielinės tešlos raguoliai su uogomis“

Duona su česnaku (variantas orkaitėje)

Labai mėgstame keptą juodą duoną, ypač nuo tada, kai pradėjau gaminti naminius aliejus. Kepdavau šalto spaudimo saulėgrąžų ar sezamų aliejuje, bet vis kirbėjo, kad kaitindama gadinu tyro aliejaus gerąsias savybes. Ir vieną dieną, besisvečiuodama kulinarinėje studijoje, pamačiau juodos duonos riekes kepimo skardoje ir kaistančią orkaitę. Nekantriai laukiau rezultato ir buvau labai nustebusi, orkaitėje kepta duona buvo traški ir labai gardi, bet visgi pritrūko aliejaus skonio. Tad namuose, po kelių eksperimentų, atradau patį gardžiausią variantą.

Proporcijų kaip ir nėra, o labiausiai pasiteisinusi idėja – tiekti keptą duoną su papildomais priedais, kuriuos pats valgantis ir derina pagal savo skonį. Toliau skaityti „Duona su česnaku (variantas orkaitėje)“

Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys“

Mėlynasis cukrus

 

Šią idėją buvau užmačiusi jaunos amerikietės tinklaraštyje, kvapnus ir spalvotas cukrus vadinosi „violet sugar“. Tiesioginis vertimas būtų „žibuoklių cukrus“, bet ne visuomet vertimas gali būti tiesioginis. Jei pasigamintume cukraus su mūsų pavasarinėmis žibuoklėmis, smarkiai rizikuotume apsinuodyti.

Violet arba wild violet yra laukinės našlaitės. Ilgokai mano miškuose jų ieškodavau, tačiau nerasdavau, o šiemet jos pražydo miške tiesiog už tvoros.

Padėkojusi Gamtai už tokią dovaną, nuskyniau saujelę, palikdama bent trečdalį žiedų toliau žydėti ir brandinti sėklas.

Ilgai uodžiau tą fantastišką laukinių našlaičių aromatą, o gaminant cukrų, kvapas pasklido po visus namus. Jau nekantriai laukiu kada turėsiu progą šiuo cukrumi pagardinti glazūruotą pyragą ar keksiukus.

Gamyba itin paprasta, tereikia turėti grūstuvę. Toliau skaityti „Mėlynasis cukrus“

Troškinti rauginti kopūstai

Pavasarį rauginti kopūstai, ypač jei jie buvo gaminti ankstyvą rudenį, tampa rūgštokais, dažnai praranda traškumą. Vienų valgyti nebesinori, bet  ir išmesti gero produkto nesinori. Tuomet geriausia virti kopūstienę ar gaminti sotų troškinį.

Šis patiekalas – reta išimtis, kur naudoju ir gyvulinius, ir augalinius aliejus ir viename inde derinu svogūnus ir česnakus.

Mūsų mėgstamiausia versija – su šonine ir kanapių aliejumi, jį galima keisti bet kokiu kitu mėgstamu ar naudojamu, o jei norisi bemėsio patiekalo, šoninės galima tiesiog nedėti.

Troškinys gaminamas labai greitai, iš elementarių produktų, o tokiomis vėsiomis pavasario dienomis kaip šiandien, puikiai sušildo ir pakelia ūpą.  Kartais tiekiu kaip garnyrą šviežioms dešrelėms ar maltiniui/karbonadui/šniceliui.

5-6 porcijoms reikia: Toliau skaityti „Troškinti rauginti kopūstai“