Paskelbta

Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais

Apie gazuotame vandenyje raugintus kopūstus esu rašiusi, o štai suporuoti kopūstus su burokėliais idėja kilo palygint neseniai. Rudenį, kai jau gamta nebedovanojo spalvų, o prošal važiuojanti draugė atvežė maišą burokėlių. Konservuoti tingėjosi, o ir ne itin valgome marinuotus burokėlius, iki šaltibarščių sezono dar toli. Tad sumaniau pabandyti raugintą burokėlių variantą drauge su kopūstu.

Pavyko taip puikiai, kad dabar visada turiu spalvingų, kvapnių daržovių, bent vienas trilitris visada rūgsta, o kitas laukia valgymo šaldytuve.  Dažniausiai valgome kaip garnyrą karštiems patiekalams.

Šis duetas puikiai tinka troškinimui ir tiekimui su dešrelėmis ar kepta mėsa, raugintomis daržovėmis iškloju skardos dugną ir ant jų tupdau kepamą paukštį, ypatingai skani buvo taip kepta antis. Na, o sveikiausias atradimas yra sunka, geriame ryškiai raudoną skystį ryte po kelis šaukštus, nepadauginant, norėtųsi daugiau, tačiau tuomet gali sutrikti virškinimas.

Gamyba tikrai labai paprasta, daržovės įrūgsta per 5-7 dienas, o šaldytuve išlieka traškios ir gardžios net iki 3 mėnesių. Galima gaminti ir mažesnės talpos stiklainiuose, maisto induose ar tiesiog puode, tik puode daržoves reikia paslėgti, kad skystis visada būtų pilnai apsėmęs.

Toliau skaityti „Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais”

Paskelbta

Bulvių ir pievagrybių blynas

Šį derinį sumąsčiau tuomet, kai eilinį kartą nusipirkus pakuotę pievagrybių, panaudojau sriuboje tik kelis, o likę pradėjo vysti. Kartais fasuoti produktai yra tikras galvaskaudis, kai reikia dvejų grybų, vienos bulvės ar vieno svogūno. Ir jei pastarųjų ne pakuotėje dar galima rasti, tai su pievagrybiais tikrai bėda,

Na, gal ir ne bėda, jei yra fantazijos ir noro gaminti. Pievagrybius dažniausiai sudėdavau ant karštų sumuštinių ar picų, kartais užraugdavau ar marinuodavau, dėdavau į makaronų patiekalus. O vieną dieną, betarkuodama bulvę didžiablyniui įdomumo dėlei pabandžiau patarkuoti pievagrybį. Mano nuostabai jis tarkavosi tiesiog idealiai, tad įmaišiau į bulvių tarkius ir iškepiau pikantiško, įdomaus, netikėto skonio blyną.

Dažniausiai jį kepu rudens ir žiemos pusryčiams, gaminimas labai paprastas, produktai neįmantrūs, o ragautojai kaskart pavalgę dūsauja iš malonumo. Tikrai gardu. Toliau skaityti „Bulvių ir pievagrybių blynas”

Paskelbta

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Čiaudulys ir varvanti nosis man visada primena česnakus. Tiek šviežius, tiek sumaltus su druska ar aitriąja paprika, tiek lėtai aliejuje virtus, dar kitaip vadinamus confit.

Eilę metų confit gaminau puode, užpylusi česnakų skilteles aliejumi, įjungdama termometrą, nes labai svarbu gaminio neperkaitinti. Sudėjus česnakus į stiklainius, dažnai likdavo aliejaus, reikėjo plauti puodą ir termometrą. Kol vieną dieną nepamačiau video, kuriame česnakus gamino orkaitėje. Geniali mintis! Juk ir temperatūra reguliuojama, yra ir laikmatis, o ir viskas gaminama iškarto stiklainiuose be jokių papildomų indų.

Išbandžiau, paragavau ir galiu patvirtinti, kad nei skoniu, nei tekstūra orkaitėje ruošti česnakai niekuo nesiskiria nuo lėtai virtų puode, jie yra tokie pat lengvai tepami, kvapnūs, saldūs.

Priminsiu kur toks česnakas naudojamas: Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Paskelbta

Silkės mišrainė su kiaušinių padažu

Vaje kokia diskusija apie silkių patiekalus užvirė po vakarykščio įrašo apie silkę su salierais!

Labai džiugu, kad klausiate, domitės ir svarbiausia – planuojate gaminti ir  pasimėgauti naujais skoniais. Išties, artėja Kalėdos, visada norisi kažko naujo ant stalo, tad prašome – dar vienas silkės receptas.

Niekada jo neaprašiau, nes maniau, kad jis yra elementarus ir daugeliui žinomas. Bet kadangi vakar sulaukiau daug prašymų aprašyti jį, pagaminau, nupaveikslavau ir sėdu prie aprašymo.

Šio patiekalo stebuklingumas yra padaže, dėl jo mišrainė gaunasi labai švelni, vienalytė, lengvai tepama ant duonos ar kabinama duoniuku.

Dar vienas mano atradimas ryškesniam skoniui – naudoju šviežiai maltus sičuano pipirus, malu paprasčiausiu malūnėliu, galima tiesiog sutraiškyti peilio briaunomis ir dar kiek pasmulkinti. Ir nors šie pipirai skirti Pekino ančiai ir kitiems Azijos šalių patiekalams gardinti, man jie ypatingai dera būtent su silke. Kai kurie šaltiniai rašo, kad šie pipirai turi ir gydomąjį poveikį:

  • antibakterinį, priešuždegiminį ir analgezinį poveikį, todėl jie gali padėti gydyti odos infekcijas, dantų skausmą, gerklės skausmą ir kitus uždegimus.
  • antispazminį ir karminatyvų poveikį, todėl jie gali padėti palengvinti virškinimo sutrikimus, pilvo pūtimą, vidurių pūtimą ir viduriavimą.

Toliau skaityti „Silkės mišrainė su kiaušinių padažu”

Paskelbta

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Paskelbta

Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai

Šiemet mano agurkus užpuolė ligos, derliui amba… Tad su malonumu priimu bet kiek ir bet kokių agurkų, kokius tik dovanoja kaimynės ar draugės. Turiu drąsos svajoti, kad pirkti nereikės 🙂

O kai dovanoja, į dydį nežiūriu, pasitaiko ir liaunų, ir vidutiniškai nuaugusių, ir paršelių. Tokius dičkius dažniausiai gamindavau rudenį, radusi prisislėpusių savame šiltnamyje, esu aprašiusi galybę marinavimo receptų, tačiau pernai sugalvojau apjungti kelis į vieną, išbandžiau, žiemą išragavom ir per savaitę suvalgėme visus konservus, taip skanu buvo.

Šie griežinėliai be saulę menančios spalvos turi malonaus aštrumo ir yra saldžiarūgščiai, produktų sąraše rasite klasikinio marinato ingredientus. Valgėme vienus, kabliuodami iš stiklainio, dėjau į lėkštes garnyrui, buvau netgi silkę užklojusi. Tiko picoms, sumuštiniams, o makaronus šie agurkai dar ir nudažė skaičiai geltona spalva.

Taigi, jeigu rasite darže ar gausite dovanų didelių peraugusių agurkų, nemeskite lauk, jokiu būdu, pasigaminkite šių griežinėlių.

Keli svarbūs momentai geram rezultatui – agurkus būtinai reikia lupti ir nenaudoti minkštų, suvytusių daržovių. Taipogi reikia imti domėn, kad ciberžolė stipriai dažo, tiek indus ar įrankius, tiek rankšluosčius ir netgi rankas. Todėl naudoju plieno indus, jokio plastiko, ir popierinius rankšluosčius.

Receptas patogus ir tuo, kad nereikia nieko kaitinti, nupylinėti, viską pagaminu viename dideliame puode. Toliau skaityti „Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai

Kuo žavus šis konservavimo būdas? Ogi tuo, kad nereikia virti marinato, viską pagaminu viename puode ir be sterilizacijos. Tai vienas lengviausių man žinomų agurkų marinavimo būdų ir jis tobulas todėl, kad supjaustyti griežinėliais agurkai labai greitai perkaista,  t.y. tampa pasiruošę žiemoti stiklainyje, darbo nedaug, o rezultatas džiuginantis.

Labai pamėgome šiuos konservus važiuodami paturistauti ar kai reikia greito garnyro. Bet labiausiai šie griežinėliai dera ant karštų sumuštinių – ir žavūs, ir labai gardžiai papildantys skonį.

Naudoju ne peraugusius agurkus, vidutinio dydžio ir kuo kietesne žieve, tik tuomet griežinėliai būna traškūs. Pjaustau aštriu peiliu, esu bandžiusi ir virtuvinio kombaino pjaustyklės peilius, tačiau griežinėlių forma nedžiugino.

Kadangi marinavimo procese nedalyvauja vanduo, agurkų prieš gaminant konservus nemirkau, tačiau visgi renkuosi kuo šviežesnius agurkus, nes bus reikalingos jų sultys. Toliau skaityti „Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai

Gana dažnai sulaukiu klausimo kodėl gaminu konservus. Kam tiek triūso? Atsakymas labai paprastas – žinau kas yra stiklainyje, kad nėra pridėtinio cukraus ar kitokių cheminių medžiagų, kad naudojau tik kokybiškas daržoves. Ypač, jeigu kalba sukasi apie pomidorus.

Turbūt ir jūs mėgstate natūraliai sunokusius, kvepiančius ir sultingus raudonskruosčius iš savo ar ūkininkų šiltnamių.  Šaltuoju sezonu prekybos centruose parduodami pomidorai į tikrus panašūs tik spalva ir forma, todėl atsinešti iš rūsio vasara kvepiančių konservų ir jais pagardinti sriubą, troškinį, picą ar makaronus yra absoliutus gėris.

Prisipažinsiu, kartais įsipilu šio ruošinio į stiklinę, įmaišau šaukštelį grietinės ir gaunu ypatingo skonio gėrimą, primenantį skystį, likusį nuo pomidorų ir grietinės salotų.

Darbo nėra daug, jei turite virtuvinį kombainą. Daržoves galima malti ir mėsmale, svarbiausia, kad būtų galimybė pamatuoti tūrį.

Šis ruošinys yra tobulas ir tuo, kad konservuojant nenaudojamas nei cukrus, nei actas. Pomidorai savyje turi pakankamai daug rūgšties ir natūralaus saldumo, todėl tereikia druskos. Toliau skaityti „Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai”

Paskelbta

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Paskelbta

Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)

Kai valgiau šį patiekalą Sakartvele, negalėjau suprasti kuo vištienos troškinys gardintas, aromatas buvo tiesiog nuostabus, skonis irgi sužavėjo nuo pirmo šaukšto. Pavalgius pakalbinau padavėją, kuris, pasirodo, buvo ir restorano šeimininkas ir jis pasakė kas buvo tas aromatizatorius ir skonio gerintojas.  „Kindza”.

Nustėrau, nes iki to momento kalendros lapų (o ir sėklų) vengdavau, nes maniau, kad tai blakinė kalendra ir žodis blakinė reiškia prakąstą blakę. Jei kada nors teko tai patirti, turbūt pamenate kokio nemalonumo pojūtis ilgai lieka burnoje 🙂

Ir ką jūs galvojate, nuo tos dienos į kalendrą žiūriu su didele pagarba, o gamindama sakartveliškus patiekalus, dedu jos gausiai, kad būtų „tas” skonis.

Čachobilis skaniausias ruoštas kazane, tuomet troškinys pakvimpa ir laužu. Tačiau galima gaminti ir elementariame puode.

Troškinio sudedamos dalys gali atrodyti labai neįmantriai, tačiau visi ragavę sutartinai gyrė neįtikėtinai minkštą vištieną. Ji tokia tampa dėl didelio pomidorų ir svogūnų kiekio.

Vasarą čachochbilį gaminu iš šviežių naminių podidorų, tačiau žiemą, kai sunokusio ir kvepiančio pomidoro nė su žiburiu nesurasi, naudoju konservuotus naminius pomidorus, jie puikiai pavaduoja šviežius. Tiks net ir pirktiniai konservuoti pomidorai!

Troškinti galima ir visą vištaitę, sukarpius dalimis, kartais troškinu blauzdeles, bet skaniausiai suskambėjo peteliai. Jei nedideli, troškinasi greitai, daug skaniai aplaižomų kauliukų, vienžo tobuli. Toliau skaityti „Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)”