Paskelbta

Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu“ graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos“

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių“ produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena“

Paskelbta

Įdarytas batonas

Niekad nebūčiau sumaniusi kuo nors kimšti batoną, jei ne draugė, atvežusi mūsų vištaitėms maišą besibaigiančių galioti duonos gaminių.

Vienas batonas buvo nei supelijęs, nei įpjautas, paspaudus dar vis minkštas viduje, todėl atidėjau jį šonan ir, pasikuitusi atminties stalčiukuose, prisiminiau kadaise matytą vaizdą. Tokį, kokį dabar matote nuotraukoje.  Kaip tik turėjau silkės, šviežių daržovių ir sviesto, juos, išlydėjusi draugę, supjausčiau, sumaišiau ir sukimšau į išskaptuotą batoną.

Sekančią dieną, prapjovus, aiktelėjom nuo grožio, o paragavę ir nuo skonio. Ir nuo tada, kai tik leidžiamės į kokią pažintinę kelionę po Lietuvą, gaminu šį neįmantrų užkandį. Gardų, gaivų, sotų ir itin patogų transportuoti.  O ir tepti nieko nebereikia, tik atsipjauti.

Gamyba visiškai nesudėtinga, vienintelis nepatogumas yra tas, kad sviestas turi būti kambario temperatūros. Esu bandžiusi paspartinti procesą sviestą ištirpindama, tačiau tuomet įdaro tekstūra gavosi kitokia, šiltas sviestas susigėrė į batono minkštimą, produktai „nesusirišo“ tarpusavy.  Taip pat atradau, kad įdarui labiausiai tinka silkė, nemirkusi marinate ar aliejuje, tokios dabar galima rasti visuose prekybos centruose, ant pakuotės būna užrašas „be aliejaus“. Arba dar geriau – pasigaminti sausai sūdytos silkės patiems (receptą rasite ČIA).  Toliau skaityti „Įdarytas batonas“

Paskelbta

Varškės apkepas su plėšytu lavašu

Nors varškės šiame apkepe nedaug, visgi jos skonis yra dominuojantis, todėl kartu su ragavusiais nusprendėme jį pavadinti būtent taip.

Nors apkepus esame pratę valgyti karštus ir su lengvais padažais ar uogomis, dėl kiek kitokių ingredientų šį valgome kiek kitaip. Netgi labiau pamėgome šaltą, supjaustytą riekelėmis ir pavyzdžiui apteptą paštetu. Ar su lašišos gabaliukais ir fermentuotomis daržovėmis. Sūrio riekele. Svieste pačirškintais pievagrybiais. Tinka viskas, kuo dengiame duoną.

Paruošti tešlą labai paprasta, tad kai tik turiu kiek kietėti pradedančio lavašo, iškart imuosi šio apkepo. Tiks, žinoma, ir šviežiai nupirktas.

Visą gaminimo eigą nufilmavome su LRT, įrašą rasite ČIA.

O jei labiau mėgstate skaityti receptus, skaitykite toliau.

Toliau skaityti „Varškės apkepas su plėšytu lavašu“

Paskelbta

Marinuoti svogūnai

Bent jau mūsų aplinkoje šašlykai be marinuotų svogūnų tiesiog nevalgomi. O kur dar silkė su karštomis bulvėmis, grietine ir tokiais pačiais svogūnėliais? M…

Rodosi joks čia menas marinuoti svogūnus, tačiau jei norisi gero skonio, visgi derėtų atsižvelgti į kelis niuansus. Pirmiausiai į svogūnų rūšis.

Kokie svogūnai labiausiai tinka?

Geltonieji. Puikūs, tik prieš marinuojant griežinėlius rekomenduočiau plikyti, t.y. užpilti verdančiu vandeniu ir palikti iki pilnai atvės.

Rausvieji. Ne tokie aitrūs, kaip geltonieji, tad plikyti nėra reikalo. Gražioji spalva marinuojant blunka, todėl naudoju spalvotą actą (aviečių ar vyšnių, kaip jų pasigaminti, rasite ČIA).

Baltieji. Patys saldžiausi ir švelniausio skonio svogūnai, beveik nedirginantys akių pjaustant, marinuojant tokius dedu daugiau prieskonių.

Šalotiniai. Turbūt neverti būti marinuojami dėl aukštos kainos. Toliau skaityti „Marinuoti svogūnai“

Paskelbta

Marinuotos cukinijos

Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.

Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.

Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.

Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos“

Paskelbta

Trupiniai trupiniuočiui

Trupiniuotį tūlas lietuvis žino nuo vaikystės, nors panašaus pyrago pusbrolio geografija yra ypatingai plati, radau panašų net Islandijoje!

ir šis pyragas yra dažno virtuvės naujoko kepinys. Išties, pagaminti šį pyragą , teisingiau trupinius, visai nesudėtinga.

Daug metų gamindavau trupinius su uogienėmis, džemais, obuolienėmis, bet kai paragavau rūgštelėjusio islandiško varianto su rabarbarais, ėmiau ieškoti alternatyvų saldiems pagardams. Ir atradau, kad trupiniais galima dengti tiesiog supjaustytus vaisius, o dar ir trupiniuose paslėpti kiek pavytusius obuolius ar slyvas, persimonus, kriaušes, tamsėjančius bananus ar šaldiklyje liūdinčias pernykštes uogas!

Trupinių gerumas dar ir tame, kad juos šaldytuve galima laikyti iki mėnesio. Paskambino draugė, kad netikėtai planuoja užsukti – griebiu vaisių iš vazos, pripjaustau į kepimo formelę, užberiu trupiniais, pašaunu orkaitėn ir po 15 minučių pyragas jau ant stalo. Kaštas, kvepiantis, sušildantis…

Mano trupiniai – atidirbtas ir garantuotai geras receptas, be viso to dar ir lengvai prisimenamas, o dar ir praktiškas, nes vienas produktas laisvai gali būti keičiamas kitais, turiu omeny avižinius dribsnius. Juos gali pavaduoti įvairiausi riešutai ar valgomos sėklos, džiovintos uogos, pvz. spanguolės ar razinos.

Be visų gerų žinių yra dar ta, kad trupinius galima gaminti su alternatyviais riebalais ar miltais, o iškepti ir patogiai transportuoti… stiklainyje. Apie visa tai su LRT susukome video, galite žvilgtelti štai ČIA. Toliau skaityti „Trupiniai trupiniuočiui“

Paskelbta

Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys

Nežinau kodėl, bet greitpuodis šiltuoju metų laiku tūno giliai giliai spintoje, bet su pirmomis šalnomis ir rudenine dargana būna prisimenamas ir traukiamas darbui virtuvėje.

Ir visada pirmiausiai gaminu mūsų šeimos firminį troškinį – vištą su bulvėmis ir grietinėle. Šį derinį atradau tuomet, kai dovanų gavau pirmą greitpuodį, tuo metu labai modernų, medicininio plieno indą, kuriame net šaldyta višta išsitroškindavo per 45 minutes. Labai daug metų mėgavomės šiuo troškiniu, kol ėmė ir sugedo greitpuodžio įrenginys dangtyje… Su kiekviena diena jaučiau vis didėjantį spaudimą kada gi vėl bus pagaminta vištaitė su bulvėmis?

Kadangi daiktų šiaip sau nemėtau, o įrenginio suremontuoti nebuvo kaip, ėmiau ir tyliai, kol nieko nebuvo namie, pagaminau troškinį tame pačiame puode be greitpuodžio funkcijos, su elementariu dangčiu nuo kito puodo, tik virti, žinoma, teko gerokai ilgiau. Tačiau! Skonis beveik niekuo nesiskyrė, todėl galiu nuraminti, kad tobuląjį troškinį galima pagaminti ir neturint jokių įmantrių rakandų.

O kadangi manasis greitpuodis visgi buvo sutvarkytas, aprašysiu kaip gaminu jame. Jei gaminsite paprastame puode, turėkite minty, kad vištaitę reikės virti vandenyje, t.y. pilnai panardintą, o grietpuodyje ją galima ištroškinti garuose. Toliau skaityti „Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys“

Paskelbta

Raugintos arbūzų žievelės

Rodosi, ką dar galima atrasti fermentacijos pasaulyje? Malyg esu užraugusi jau visas daržoves ir vaisius, tačiau Alfo idėja verta 100 balų.

Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.

Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.

Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypatingai skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabliuoti padažus ar pagardus.

Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.

Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip: Toliau skaityti „Raugintos arbūzų žievelės“

Paskelbta

Apverstas rudens pyragas

Kodėl rudens? Nes ruduo yra obuoliai, slyvos ir pyragai, ane?

Šio pyrago receptas gimė eksperimentuojant. Kadangi dievinu slyvas, jomis gardinu viską, ne išimtis ir pyragai.  Daugumoje jų slyvos nardinamos ar įvyniojamos į tešlą dėl vienos aiškios priežasties – kepdamos jos išleidžia sultis, sutyžta, tad visada stengiamasi sultis sulaikyti kepinio viduje.

O pjaustydama obuolius eiliniam pyragui pagalvojau – o kodėl gi nepanaudojus tų sulčių pyrago sulaistymui? Iškepus ir iškarto apvertus pyragą, sultys išties lėtai susigėrė į biskvito sluoksnį, maloniai parūgštino saldžius obuolių gabaliukus. Geriausia šio pyrago dalis yra ta, kad jis, paliktas tiesiog ant stalo, išlieka drėgnas ir šviežias net 4 dienas.

Tešlos receptas – vienas lengviausių, gamybai nė nebūtina buitinė technika, tačiau ji itin palengvina ir pagreitina procesus. Toliau skaityti „Apverstas rudens pyragas“