Paskelbta

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Paskelbta

Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai

Šiemet mano agurkus užpuolė ligos, derliui amba… Tad su malonumu priimu bet kiek ir bet kokių agurkų, kokius tik dovanoja kaimynės ar draugės. Turiu drąsos svajoti, kad pirkti nereikės 🙂

O kai dovanoja, į dydį nežiūriu, pasitaiko ir liaunų, ir vidutiniškai nuaugusių, ir paršelių. Tokius dičkius dažniausiai gamindavau rudenį, radusi prisislėpusių savame šiltnamyje, esu aprašiusi galybę marinavimo receptų, tačiau pernai sugalvojau apjungti kelis į vieną, išbandžiau, žiemą išragavom ir per savaitę suvalgėme visus konservus, taip skanu buvo.

Šie griežinėliai be saulę menančios spalvos turi malonaus aštrumo ir yra saldžiarūgščiai, produktų sąraše rasite klasikinio marinato ingredientus. Valgėme vienus, kabliuodami iš stiklainio, dėjau į lėkštes garnyrui, buvau netgi silkę užklojusi. Tiko picoms, sumuštiniams, o makaronus šie agurkai dar ir nudažė skaičiai geltona spalva.

Taigi, jeigu rasite darže ar gausite dovanų didelių peraugusių agurkų, nemeskite lauk, jokiu būdu, pasigaminkite šių griežinėlių.

Keli svarbūs momentai geram rezultatui – agurkus būtinai reikia lupti ir nenaudoti minkštų, suvytusių daržovių. Taipogi reikia imti domėn, kad ciberžolė stipriai dažo, tiek indus ar įrankius, tiek rankšluosčius ir netgi rankas. Todėl naudoju plieno indus, jokio plastiko, ir popierinius rankšluosčius.

Receptas patogus ir tuo, kad nereikia nieko kaitinti, nupylinėti, viską pagaminu viename dideliame puode. Toliau skaityti „Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai

Kuo žavus šis konservavimo būdas? Ogi tuo, kad nereikia virti marinato, viską pagaminu viename puode ir be sterilizacijos. Tai vienas lengviausių man žinomų agurkų marinavimo būdų ir jis tobulas todėl, kad supjaustyti griežinėliais agurkai labai greitai perkaista,  t.y. tampa pasiruošę žiemoti stiklainyje, darbo nedaug, o rezultatas džiuginantis.

Labai pamėgome šiuos konservus važiuodami paturistauti ar kai reikia greito garnyro. Bet labiausiai šie griežinėliai dera ant karštų sumuštinių – ir žavūs, ir labai gardžiai papildantys skonį.

Naudoju ne peraugusius agurkus, vidutinio dydžio ir kuo kietesne žieve, tik tuomet griežinėliai būna traškūs. Pjaustau aštriu peiliu, esu bandžiusi ir virtuvinio kombaino pjaustyklės peilius, tačiau griežinėlių forma nedžiugino.

Kadangi marinavimo procese nedalyvauja vanduo, agurkų prieš gaminant konservus nemirkau, tačiau visgi renkuosi kuo šviežesnius agurkus, nes bus reikalingos jų sultys. Toliau skaityti „Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai

Gana dažnai sulaukiu klausimo kodėl gaminu konservus. Kam tiek triūso? Atsakymas labai paprastas – žinau kas yra stiklainyje, kad nėra pridėtinio cukraus ar kitokių cheminių medžiagų, kad naudojau tik kokybiškas daržoves. Ypač, jeigu kalba sukasi apie pomidorus.

Turbūt ir jūs mėgstate natūraliai sunokusius, kvepiančius ir sultingus raudonskruosčius iš savo ar ūkininkų šiltnamių.  Šaltuoju sezonu prekybos centruose parduodami pomidorai į tikrus panašūs tik spalva ir forma, todėl atsinešti iš rūsio vasara kvepiančių konservų ir jais pagardinti sriubą, troškinį, picą ar makaronus yra absoliutus gėris.

Prisipažinsiu, kartais įsipilu šio ruošinio į stiklinę, įmaišau šaukštelį grietinės ir gaunu ypatingo skonio gėrimą, primenantį skystį, likusį nuo pomidorų ir grietinės salotų.

Darbo nėra daug, jei turite virtuvinį kombainą. Daržoves galima malti ir mėsmale, svarbiausia, kad būtų galimybė pamatuoti tūrį.

Šis ruošinys yra tobulas ir tuo, kad konservuojant nenaudojamas nei cukrus, nei actas. Pomidorai savyje turi pakankamai daug rūgšties ir natūralaus saldumo, todėl tereikia druskos. Toliau skaityti „Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai”

Paskelbta

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Paskelbta

Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)

Kai valgiau šį patiekalą Sakartvele, negalėjau suprasti kuo vištienos troškinys gardintas, aromatas buvo tiesiog nuostabus, skonis irgi sužavėjo nuo pirmo šaukšto. Pavalgius pakalbinau padavėją, kuris, pasirodo, buvo ir restorano šeimininkas ir jis pasakė kas buvo tas aromatizatorius ir skonio gerintojas.  „Kindza”.

Nustėrau, nes iki to momento kalendros lapų (o ir sėklų) vengdavau, nes maniau, kad tai blakinė kalendra ir žodis blakinė reiškia prakąstą blakę. Jei kada nors teko tai patirti, turbūt pamenate kokio nemalonumo pojūtis ilgai lieka burnoje 🙂

Ir ką jūs galvojate, nuo tos dienos į kalendrą žiūriu su didele pagarba, o gamindama sakartveliškus patiekalus, dedu jos gausiai, kad būtų „tas” skonis.

Čachobilis skaniausias ruoštas kazane, tuomet troškinys pakvimpa ir laužu. Tačiau galima gaminti ir elementariame puode.

Troškinio sudedamos dalys gali atrodyti labai neįmantriai, tačiau visi ragavę sutartinai gyrė neįtikėtinai minkštą vištieną. Ji tokia tampa dėl didelio pomidorų ir svogūnų kiekio.

Vasarą čachochbilį gaminu iš šviežių naminių podidorų, tačiau žiemą, kai sunokusio ir kvepiančio pomidoro nė su žiburiu nesurasi, naudoju konservuotus naminius pomidorus, jie puikiai pavaduoja šviežius. Tiks net ir pirktiniai konservuoti pomidorai!

Troškinti galima ir visą vištaitę, sukarpius dalimis, kartais troškinu blauzdeles, bet skaniausiai suskambėjo peteliai. Jei nedideli, troškinasi greitai, daug skaniai aplaižomų kauliukų, vienžo tobuli. Toliau skaityti „Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)”

Paskelbta

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai”

Paskelbta

Bemielė kvietinė duona

Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.

Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.

Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.

Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.

Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.

Toliau skaityti „Bemielė kvietinė duona”

Paskelbta

Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė

Kadangi druska vėl nebe deficitinė, noriu pasidalinti idėja kaip iškepti sultingą ir ypatingai kvapnią vištaitę.

Kaip ir žuvį, vištaitę buvau įpratusi kepti druskoje, t.y. pilnai apdėtą druskos kristalais. Pirmus kartus buvo neramu, kad patiekalai bus smarkiai persūdyti, bet tiesa yra ta, kad tiek žuvis, tiek paukštiena įgeria tiek druskos, kiek reikia. Nėkart nepavedė. Tik visada buvo gaila išmesti panaudotą druską, todėl šiuos patiekalus kepdavau tik žiemą, kai druską buvo galima panaudoti – išberti ant slidžių kiemo takų.

O taupesnį ir praktiškesnį būdą atradau visai neseniai, po viešnagės Izraelyje, kur buvau mielos Liudos pavaišinta būtent taip ruošta paukštiena.

Druskos tereikia tiek, kad ji padengtų kepimo indo dugną, visą skonio subtilumą suteikia prieskoniai, o garuodama druska saikingai pasūdo paukštį bei sugeria riebalus. Toliau skaityti „Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė”

Paskelbta

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”