Pušų spyglių ir spanguolių gira

edfGyvenimo grožis man tame, ko aš dar nežinau ir vieną dieną imu ir atrandu. Pastaruoju metu esu begaliniai lepinama, nes vėl turiu marias laiko savo pomėgiams, atsivėrė durys į tokias aukštumas, iš kurių jau galima pajausti skrydžio greitį. Bet šaukti “Pasauli, sustok, aš noriu išlipti“ nė nekyla mintis. Na, apie emocijas kada nors, vėliau. Dabar noriu pasidalinti su jumis vienu smagiausių atradimų fermentacijos pasaulyje.

Buvau girdėjusi apie pušų spyglių arbatą, apie tai, kad spyglius mala ir miltelius naudoja tiek kulinarijoje, tiek sveikatinimui ar aromaterapijai. Tačiau kai perskaičiau, kad žiemą spygliai yra vertingiausi, po to akis užkliuvo už recepto apie fermentuotą spyglių ir aviečių gėrimą, iškarto susisuko mintis ką gaminsiu aš.

Raudonai nudažyti gėrimą įgaliojau spanguoles, miške, šaltukui kandant žandus, Toliau skaityti “Pušų spyglių ir spanguolių gira“

Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai

gerimai

Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.

Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.

Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Toliau skaityti “Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai“

Imbierinė gira

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tiesą sakant, imbieras mano virtuvėje būdavo itin retas svečias. Tol, kol sukirbėjo mintis, kad labai noriu ko nors gazuoto, bet ne pirktinio, natūraliai fermentuoto. Burokėlių, duonos gira buvo jau nebe lepinančio skonio, veikiau įprasto lietuviškam gomuriui. Todėl vieną pilką dieną prisėdau pašniukštinėti kitokių girų receptų ir aptikau tokį gėrį… Imbierinę girą su medumi ir citrinomis. Išbandžiau gaminti ne kartą, ir vis keisdama citrusinius vaisius – apelsinus, laimus, greipfrutus. Ir visgi likau prie citrinos, geltonos klasikos.  Mano namuose gyvena pasiutusi mielė, gira įrūgsta per kelias dienas, anot kitų šaltinių, fermentacijai reikia 4-5 dienų.

Skonis užburs nuo pirmo gurkšnio, įpilkite stiklinaitę vaikams – tikrai nustebsite su kokiu malonumu jie išgers šį limonadą. Nors limonadu giros vadinti gal ir nedera…

Gaminu trilitriame stiklainyje, girai pasiruošiu: Toliau skaityti “Imbierinė gira“

Aviečių actas ir ką su juo veikti

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti “Aviečių actas ir ką su juo veikti“

Jonažolių midus

Midus2

Papildyta: Ieva, tikroji fermentacijos fėja iš Slėnio, perspėja – mielės šaldytuve gali ir nenurimti, todėl sandariai uždarytas butelis midaus gali sprogti. Ji taipogi rekomenduoja dėti mažiau medaus ir fermentuoti ilgiau. Ištiesų, dabar jau žinome, kad mielė nelygi mielei, manoji yra labai aktyvi, todėl taip greitai pagaminu giras ir midų, jei jūsiškė lėtesnė, būtinai paklausykite Ievos patarimo.

Apie naminį midų ir jo gamybą jau esu rašiusi, bet šis, jonažolių, midus tapo tikru vaistu. Šią vasarą sergu nemiga, ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai.  Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus. Toliau skaityti “Jonažolių midus“

Fermentuota arbata

Ferment

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele :)

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių. Toliau skaityti “Fermentuota arbata“

Beržų sula ir ką su ja veikti

Sula1

Įdomiausia, kad “ką su ja veikti“ sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių “aparatų“ gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.

Iki valio atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu :) Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir gaiviai rūgštaus gėrimo ir juo atsigaivinti.

Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu. Toliau skaityti “Beržų sula ir ką su ja veikti“