Kadangi jau ne kartą klausėte, tai atsakau – kartais sau leidžiu kulinarinius atradimus pavadinti Kūmos firminiais patiekalais ar gėrimais todėl, kad tai yra mano kūrybos patiekalas ra tiesiog idėja. Kadangi su patentų biuru reikalų neturiu, tai žodžiai “firminis“ ar “Kūmos“ ir yra mano patentas 🙂
O ir žodis “limonadas“ nėra tikslus apibūdinant gazuotus įvarių skonių gėrimus, angl. lemonade verčiamas kaip citrinų gėrimas, bet kadangi kitokio pavadinimo šiam gėrimui nesumąsčiau, tai ir likau prie to bendrinio, apibūdinančio gazuotą gaivų gėrimą.
Šio gėrimo idėja kilo eilinę vasarą dūstant nuo man nepakeliamo karščio, gaminau užsakytą gimtadienio tortą su vyšniomis. Nei turguje, nei ant medžių jų dar nebuvo, tad pirkau šaldytas, iškaulintas uogas. Visų nesunaudojau, tad likutį grąžinau į šaldiklį “kam nors“ vėliau, bet akis užkliuvo už gazuoto stalo vandens butelio. Ir tuomet kilo mintis užpilti šaldytas uogas vandeniu, prisodrintu angliarūgšte. Vyšnios dar ir pavadavo ledukus, tad gėrimas tiesiog iš karto buvo šaltas. Ir štai jau gerus metus gardžiuojamės ne tik sodrios spalvos gaiviu gėrimu, bet ir vandeny atšilusiomis ir ypatingai gardžiomis vyšniomis. Ragavę neleis pameluoti – gėrimas tobulas. Toliau skaityti “Kūmos vyšnių limonadas be cukraus“
Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš 
Besikiškiakopūsteliaujant…
Keista ta žmogiška būtis – ankstyvą pavasarį baisingai norisi arbūzo, bet rudenį, kai jais kvepia turgus ir parduotuvės, kažkodėl jo… nesinori. Ir taip vyksta su dažnu mūsų. Todėl prasimanau vis įvairesnių šios gardžios uogos perdirbimo ir tiekimo būdų. Vienas skaniai pavykusių – gira.