Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai“.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius“

Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)

Kaip gera tokiomis, kaip šiandien, dienomis jau basomis išeiti į mišką, pakramtyti pumpurų, pasidairyti uoliai dirbančių voverių ir pasirinkti po saują šviežių žalumynų.

Mūsų miško paklotė, kaip sakė viena, kaimynė, „užsikrėtė“ zuikio kopūstais. O man atrodo, kad Gamta tvarkosi išmintingai ir tai joks užkratas, o kvietimas ragauti vitaminingų ir rūgštelėjusių pavasario dovanų.
Jei jau šiemet samanos baltuoja nuo zuikio kopūsto žiedų, skinu ir dedu jų į tradicinius pavasario kokteilius. Kad būtų gardžiau ir maistingiau, kokteilius plaku su graikišku jogurtu, t.y. darau garsųjį airaną, tik papildau jį žalia spalva ir keliais skoniais.
Žalumynų svarbu nepadauginti, čia galioja taisyklė, kad mažiau yra geriau. Nuotraukoje matote kiek ko naudoju 2 litrams airano.

Toliau skaityti „Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)“

Limonadas

Limonadais esame įpratę vadinti visus saldžius ir gazuotus gėrimus, tačiau tikrasis limonadas turi būti gaminamas iš citrinų.  Geltonų, gerai sunokusių, plona žieve.

Tačiau man labai patinka žalioji citrina ar kitaip laimas, jis turi žymiai intensyvesnį žievelės skonį, todėl kai tik prekybcentry užtinku akciją, griebiu kilogramą ir labai nesudėtingai paruošiu ruošinio būsimam limonadui. Jo gamybai papildomai reikės gazuoto stalo vandens. Dažnas klausia manęs kas tai, o tai dažniausiai apatinėje lentynoje tūnantys buteliai, ir beje, šis vanduo yra pats pigiausias.

Vienintelis mineralinis vanduo, kurio lengvas sūrumas ir saikingas angliarūgštės kiekis tinka limonadui, yra „Birutė“, būtinai pabandykite.

1 litrui ruošinio pasiruošiu: Toliau skaityti „Limonadas“

Sušalus ar susirgus

Betepdama lydytą sviestą ant juodos duonos ir bedėliodama česnakų griežinėlius pamaniau – juk tai irgi receptas. O gal kažkas dar nėra bandęs šio puikaus skonio sumuštinio per brūkšnelį gydytojo? O gal ir kitų mūsų namuose naudojamų receptų sušalus ar susirgus.

Mielai dalinuosi, gal atrasite kažką naujo ar prisiminsite ką pamiršę.

Sumuštiniai su česnaku

Vienam valgytojui reikės:

1/2 riekės juodos duonos

Toliau skaityti „Sušalus ar susirgus“

Mandarinų žievelės ir lapai

NEmaistas.

Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai“.

O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau „Labas Rytas, Lietuva“ reportaže.

Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.

Toliau skaityti „Mandarinų žievelės ir lapai“

Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai

Apie moliūgų tyrę galima kalbėti ištisomis valandomis, tad pabandysiu susisteminti ir sudėti į vieną įrašą viską, ką sužinojau, perskaičiau, pabandžiau ir rekomenduočiau. Kaip visad, eksperimentavau ir pabandžiau iš moliūgo išspausti viską, kad į kompostą keliautų tik kotelis, pavyko! O labiausiai džiaugiuosi savo atradimu kaip kepti moliūgą orkaitėje, būdas superinis dėl to, kad vienu ypu pagaminama bazė tyrei ir ypatingo aromato ir skonio sultinys.

Taigi, pirmiausiai apie pačius moliūgus. Jų veislių yra gyva galybė, kadaise mylimiausiu buvo muskatinis, vėliau tas paprastasis „kaimietiškas“, bet kai užsiauginau pirmą Uchiki Kuri veislės moliūgą, likau sužavėta ne tik spalva, sėklų skoniu, bet ir mintimis, kad jis valgomas su visa žieve. Tuo metu prekybcentriuose šių moliūgų nebuvo, todėl netgi nuomavausi kaimynės daržo dalį, kurioje augindavau šiuos kompaktiškus moliūgus. O kai pas mylimą ūkininką prieš 5 metus pamačiau panašios formos ir spalvos vaisius, sužinojau, kad jis ėmėsi auginti Hokaido moliūgus. Jų dabar galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose, labai rekomenduoju tyrės gamybai naudoti būtent šiuos, japonų salos garbei pavadintus gražuolius.

Vienu metu gaminu daug tyrės, yra keli būdai ją paruošti ilgesniam laikymui, todėl verta tuo pačiu elektros kiekiu pasinaudoti kepant 2 skardose 2 aukštais. Nelygu moliūgų dydžiui, į 2 skardas telpa 4-5 vaisiai.

Toliau skaityti „Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai“

Salyklinė gira

 

Šiemet mane vis pakalbina apie giros gaminimo ypatumus („Vartotojų kontrolė“ įrašas čia bei radio laida „Geriausi dalykai namie“ su Beata įrašas čia). Ir po laidų nekart sulaukiau klausimo – kas gi tas salyklas, kuriuo gardinu rauginamas giras?

Salyklas yra daiginti ir sumalti grūdai, procesas ne iš trumpųjų: pirmiausiai grūdai pilnai išdžiovinami, tuomet trimis fazėmis mirkomi ir sudaiginami. Vėliau kaitinami arba net deginami, kad įgautų specifinį skonį, kvapą ir spalvą. Salyklo namuose vargu ar pasigamintume, tad pėdinu jo pirkti. Ir ne bet kur, o į labai jaukią, spalvingą ir kvapnią parduotuvę „Delona“

Pirmą kartą salyklo koncentratą pirkau, pasikalbėjusi su pardavėja apie juodos duonos kepimą, bet parsinešusi butelaitį peržvelgiau aprašą etiketėje, pašniukštinėjau naudojimo galimybes internete ir supratau, kad alaus gamybai dar nepribrendau, bet giros jau tikrai taip! Įpyliau kelis salyklo lašus į rauginamą duonos girą ir net aiktelėjau nuo per kelias sekundes nusidažiusio skysčio ir atsiradusio kvapo, primenančio kadaise vasaros sezonu Vilniaus ir Palangos gatvėse iš bačkų į sunkius bokaliukus pilstytą girą… Toliau skaityti „Salyklinė gira“

Kmynų gira

FB puslapyje keliskart įkėliau video, kuriame matosi pasiutę kmynų rūgstančioje giroje šokiai. Ir sulaukiau daug žinučių su prašymu aprašyti šį stebuklingą gėrimą, mielai prašom.

Apie giros ir midaus gamybos ypatumus jau rašiau (receptai čia), kmynų gira lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų, bet yra vienas „bet„. Ji yra tarpinis variantas tarp giros ir midaus, „nei šis nei tas“ – taip sakė vienas ragavusių. Ir nepamanykite, kad jam nepatiko skonis, patiko net labai, tik buvo sunku suprasti ką gėrimo skonis labiau primena. O vienas mažiausių degustatorių pasakė labai aiškiai – „limonadas“ 🙂

Kadangi mano namuose ištisai kažkas rūgsta, turiu taip vadinamus starterius – giros ir midaus mieles, kurios užaugo pirmuose rauginių stiklainiuose ir dabar man tarnauja kaip spartintojas. Jei įprastai gira be pridėtinių mielių įrūgsta per 5-8 dienas, tai su starteriu girą pagaminu per 2-4 dienas. Jei ir jūs norėtumėte turėti tokį gyvą stebuklą, pagaminę pirmą girą neišpilkite visos į taures, ant dugno likęs tirštokas drumstas skystis ir bus toji mielė. Aš jau sugebėjau užsiauginti ir giros bei acto grybus, bet apie tai kada nors vėliau.

Aprašysiu pirmo karto gamybą, viskas labai greita ir paprasta. Toliau skaityti „Kmynų gira“

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti „Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)“

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena“