Garšvų ir kiškiakopūstlapių kokteilis

Besikiškiakopūsteliaujant…
Šios dvi žolelės sudygsta panašiu metu, tik kiškio kopūstai dar ir sužydi. Žaliems kokteiliams tinka jauni garšvos lapeliai be kotų, tuo tarpu kiškio kopūstai vartojami su stiebu ir žiedu. Šis kokteilis patiks vertinantiems natūralius skonius, ir jei viena garšva yra prėska, duete su rūgščiu kiškio kopūstu taps labai gardžia.
Labai svarbu šio kokteilio negerti kaip gėrimo, specialistai rekomenduoja tokius vitaminų užtaisus gurkšnoti po gurkšnį, išskaidant 200 ml į 10 porcijų per 12 valandų.
Taip pat rekomenduojama negaminti didelio kokteilio kiekio, arba gaminti tai dienai, ar, pagaminus daugiau, užšaldyti šaldiklyje.
1 kokteiliui reikės:

Toliau skaityti „Garšvų ir kiškiakopūstlapių kokteilis”

Arbūzų gira

Keista ta žmogiška būtis – ankstyvą pavasarį baisingai norisi arbūzo, bet rudenį, kai jais kvepia turgus ir parduotuvės, kažkodėl jo… nesinori. Ir taip vyksta su dažnu mūsų. Todėl prasimanau vis įvairesnių šios gardžios uogos perdirbimo ir tiekimo būdų. Vienas skaniai pavykusių – gira.
Rudeniniai arbūzai pasižymi labai intensyviu skoniu, saldumu ir spalva, todėl nenaudojant pridėtinio cukraus galima pasigaminti saldaus ir kvapnaus fermentuoto gėrimo – arbūzų giros.
5 litrams giros pasiruošti reikės:

Toliau skaityti „Arbūzų gira”

Fermentuota mėtų arbata

 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti „Fermentuota mėtų arbata”

Kapučino puta namų sąlygomis

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas „Capuchino maker”, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti „Kapučino puta namų sąlygomis”

Pušų spyglių ir spanguolių gira

Gyvenimo grožis man tame, ko aš dar nežinau ir vieną dieną imu ir atrandu. Pastaruoju metu esu begaliniai lepinama, nes vėl turiu marias laiko savo pomėgiams, atsivėrė durys į tokias aukštumas, iš kurių jau galima pajausti skrydžio greitį. Bet šaukti „Pasauli, sustok, aš noriu išlipti” nė nekyla mintis. Na, apie emocijas kada nors, vėliau. Dabar noriu pasidalinti su jumis vienu smagiausių atradimų fermentacijos pasaulyje.

Buvau girdėjusi apie pušų spyglių arbatą, apie tai, kad spyglius mala ir miltelius naudoja tiek kulinarijoje, tiek sveikatinimui ar aromaterapijai. Tačiau kai perskaičiau, kad žiemą spygliai yra vertingiausi, o po to akis užkliuvo už recepto apie fermentuotą spyglių ir aviečių gėrimą, iškarto kilo mintis ką gaminsiu aš.

Raudonai nudažyti gėrimą įgaliojau spanguoles.  Miške, šaltukui kandant žandus, Toliau skaityti „Pušų spyglių ir spanguolių gira”

Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai

Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.

Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.

Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Toliau skaityti „Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai”

Imbierinė gira

Tiesą sakant, imbieras mano virtuvėje būdavo itin retas svečias. Tol, kol sukirbėjo mintis, kad labai noriu ko nors gazuoto, bet ne pirktinio, natūraliai fermentuoto. Burokėlių, duonos gira buvo jau nebe lepinančio skonio, veikiau įprasto lietuviškam gomuriui. Todėl vieną pilką dieną prisėdau pašniukštinėti kitokių girų receptų ir aptikau tokį gėrį… Imbierinę girą su medumi ir citrinomis. Išbandžiau gaminti ne kartą, ir vis keisdama citrusinius vaisius – apelsinus, laimus, greipfrutus. Ir visgi likau prie citrinos, geltonos klasikos.  Mano namuose gyvena pasiutusi mielė, gira įrūgsta per kelias dienas, anot kitų šaltinių, fermentacijai reikia 4-5 dienų.

Skonis užburs nuo pirmo gurkšnio, įpilkite stiklinaitę vaikams – tikrai nustebsite su kokiu malonumu jie išgers šį limonadą. Nors limonadu giros vadinti gal ir nedera…

Gaminu trilitriame stiklainyje, girai pasiruošiu: Toliau skaityti „Imbierinė gira”

Aviečių actas ir ką su juo veikti

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”

Jonažolių midus

Apie naminį midų ir jo gamybą jau esu rašiusi, bet šis, jonažolių, midus tapo tikru vaistu. Šią vasarą sergu nemiga, ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai.  Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus. Toliau skaityti „Jonažolių midus”

Fermentuota arbata

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele 🙂

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių. Toliau skaityti „Fermentuota arbata”