Imbierinė gira

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tiesą sakant, imbieras mano virtuvėje būdavo itin retas svečias. Tol, kol sukirbėjo mintis, kad labai noriu ko nors gazuoto, bet ne pirktinio, natūraliai fermentuoto. Burokėlių, duonos gira buvo jau nebe lepinančio skonio, veikiau įprasto lietuviškam gomuriui. Todėl vieną pilką dieną prisėdau pašniukštinėti kitokių girų receptų ir aptikau tokį gėrį… Imbierinę girą su medumi ir citrinomis. Išbandžiau gaminti ne kartą, ir vis keisdama citrusinius vaisius – apelsinus, laimus, greipfrutus. Ir visgi likau prie citrinos, geltonos klasikos.  Mano namuose gyvena pasiutusi mielė, gira įrūgsta per kelias dienas, anot kitų šaltinių, fermentacijai reikia 4-5 dienų.

Skonis užburs nuo pirmo gurkšnio, įpilkite stiklinaitę vaikams – tikrai nustebsite su kokiu malonumu jie išgers šį limonadą. Nors limonadu giros vadinti gal ir nedera…

Gaminu trilitriame stiklainyje, girai pasiruošiu: Toliau skaityti “Imbierinė gira“

Aviečių actas ir ką su juo veikti

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti “Aviečių actas ir ką su juo veikti“

Fermentuota arbata

Ferment

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele 🙂

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių. Toliau skaityti “Fermentuota arbata“

Beržų sula ir ką su ja veikti

Sula1

Įdomiausia, kad “ką su ja veikti“ sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių “aparatų“ gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, o tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.

Iki valios atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu 🙂 Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir rūgštelėjusio gėrimo ir juo atsigaivinti.

Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu. Toliau skaityti “Beržų sula ir ką su ja veikti“

Dienos pietūs: Burokai

Tiesą sakant ruošiau šiuos receptus per Adventą, prieš Kalėdas, norėjosi pasidalinti su jumis idėja, ką pasigaminti tam laikotarpiui, kai rekomenduojama nevartoti mėsos. O štai ir Gavėnia ant nosies ir dienos pietų iš daržovių receptai vėl aktualūs 🙂 Aktualūs visus metus, išties, nes mėsos kokybė prekybcentriuose vis labiau liūdina, o pradėjus valgyti daugiau daržovių patiekalų, mėsa lieka antrame plane. Kol nesusitinku su patikimais ūkininkais ir iš jų neprisiperku puikios kokybės mėsyčių…

Taigi, šiandien apie jo didenybę Buroką. Gal skambės neįtikėtinai, bet iš burokų ruošiami ne tik garnyrai ar sriubos, bet ir gardūs gėrimai ir netgi desertai. Dar labiau neįtikėtina, bet burokai puikiai dera su įvairiausiomis kruopomis. Esu aprašiusi fermentuotų (raugintų burokėlių) gamybą, keletą gardžių saldžių kepinių , o šios dienos pietums siūlau:

burokėlių girą,

burokėlių ir varškės sūrio užkandį,

grikių ir burokėlių troškinį.

burokėlių ir uogų desertą su plakta grietinėle.

Toliau skaityti “Dienos pietūs: Burokai“

Avižų “pienas“

avizupienas1

Kartais vienas pokalbis su nepažįstamu žmogumi būna vertesnis už perskaitytą knygą. Taip nutiko man šį rudenį, nuobodžiai besižvalgant sėklų ir grūdų skyriuje Kalvarijų turguje. Šalia stovėjęs senolis staiga prakalbo apie avižas. Išties, susimąsčiau. Pirkdavau tik avižinius dribsnius ir visad maniau, kad tai pakankamai sveikas maistas. Senolis papasakojo apie avižų “pieną“, kuris anot kai kurių šaltinių yra toks pats vertingas, kaip ir motinos pienas.

Pradžioje gėrėme jį mažais gurkšneliais, jaukinome skonį. O dabar jau net ir kavą gardinu, šaltą kavą, žinoma.

Dalinuosi p. Vytauto atsiųsta informacija apie šio gėrimo vertę ir paruošimo būdą.  Toliau skaityti “Avižų “pienas““

Midus

dsc_2555

Prasidėjus žiemai, prasideda ir slogučiai, peršalimai ar neduokdie gripas… Labai džiaugiausi atradusi senovinio lietuviško midaus, tikro vaisto, gamybos aprašymą, jau esu pagaminusi net 6 rūšis midaus, bet aprašysiu patį pačiausią.

Ir kalba eis ne apie tą midų, kurį perkame parduotuvėse lauktuvėms. Fermentacijos būdu paruoštas gėrimas tiks pasimėgavimui, žiemą vartojimui profilaktiškai, o susirgus reikės padidinti vartojimo dozę ir dažnumą. Gal ir placebo, bet visi žinome vaistažolių arbatų ir medaus galią. Pasigaminti bus tikrai nesudėtinga, tik reikės įdarbinti laiką. Toliau skaityti “Midus“

Kokosų “pienas“

DSC_0125

Įkvėpta vienos maisto rašytojų diskusijos, irgi pabandžiau pasigaminti kokosų “pieno“ iš kokosų drožlių. O ir proga buvo – jau seniai buvau sumaniusi savaitgalį palepinti šeimyną trupučiu egzotikos (kokosinę žuvienę aprašysiu netrukus). Todėl perverčiau kelis maisto rašytojų blogus ir supratau, kad pasigaminti kokosų “pieno“ yra neįtikėtinai paprasta. Tereikia turėti kokosų drožlių, vandens ir kokteilinę/smulkintuvą/virtuvinį kombainą.

Proporcija visada 1:2, pvz. Toliau skaityti “Kokosų “pienas““

Kokosinė kava

DSC_0924

Ačiū Vidai už idėją dėti kokosinio aliejaus į kavą, paragavom – labai skanu. Mėgstu balintą kavą, karvutės pienas su kokosu man “nesuskambėjo“, todėl prisiminiau apie kokosinio pieno skardinę šaldytuve, pabandžiau šliūkštelti šalto – neįtiko, bet va pašildytas suderėjo taip skaniai, kad dabar kiekvieną rytą pradedame tik su šia kava.  Toliau skaityti “Kokosinė kava“

Bananų ir špinatų kokteilis

 

DSC_0171

Ne ne, žaliavalge netapau, tiesiog gavau dovanų baisiai madingą plaktuvą (ačiū!). Prisiminiau, kad plakdavome plombyro ledus su pienu ir braškių uogiene, bet taip saldžiai, kaip vaikystėje, nebesinori, todėl atsidariau šaldytuvą ir truputį pasidairius po lentynas, išsitraukiau viską, kas patraukė akį. Beplakdama prisiminiau, kad žaliavalgiai šiuos kokteilius vadina glotnučiais – maniškis toks nesigavo dėl kivių ir aguonų, bet buvo tikrai gardu. Vienai porcijai suplakiau Toliau skaityti “Bananų ir špinatų kokteilis“