Agurkų konservavimo ypatumai

Šiandien norėčiau pasidalinti įžvalgomis apie agurkų rauginimą ir marinavimą. Dažnai sulaukiu klausimų apie tarą, vandenį, druską, pjaustymo būdus, pasterizavimą ir pan. tad surašysiu viską papunkčiui.

Agurkų rūšys – daržuose/šiltnamiuose ir prekybos taškuose dabar randame galybes veislių, išskirčiau tris rūšis: kauburėtieji, lygiažieviai ir salotiniai.

Pirmieji turi storą žievę ir daug kauburėlių ir labiausiai tinka ilgo proceso konservavimui, t.y. rauginimui.

Lygiažieviai yra švelnūs priliesti, neturi kauburėlių, dažniausiai yra tamsiai žalios spalvos. Dėl plonos žievės labiausiai tinkami marinavimui. Toliau skaityti „Agurkų konservavimo ypatumai”

Širdelės ant žarijų

Atidarome grilinimo sezoną, o kadangi kompanijoje yra nevalgančių kiaulienos, paruošiau kelis iešmus vištienos širdelių.
Itin greitai ir itin paprastai, palyginti su kadaise mūsų labai mėgtomis kalakutų širdimis, jas labai ilgai marinuodavau, verdavau per iešmą ir į vidų pildavau sauso raudono vyno. Taip ruoštos kalakutų širdys būdavo stipriai apskrudę, o viduje ypatingai minkštos, tačiau kai reikia greitai ir paprastai, visgi renkuosi vištų širdeles.

Toliau skaityti „Širdelės ant žarijų”

Blynai

Antradienį švęsime Užgavėnes, tad, žinoma, reikia sugalvoti kokius blynus kepsime tądien.

Surinkau blynų receptus į vieną vietą, kad būtų lengviau išsirinkti, tad kviečiu paskaityti ir antradienį prikepti kalną gardėsių.

Mano favoritai – blynai su žiediniais kopūstais, lietiniai, bulviniai su varškės padažu ir paskutinėje nuotraukoje matomas bulvių arba cukinijų blynų tortas. Toliau skaityti „Blynai”

Žieminių pomidorų reanimacija

Esu iš tų retai sutinkamų žmonių, kurie nepasiilgsta vasaros. Išskyrus kelis vasarinius dalykus, vienas iš kurių – naminiai pomidorai. Joks žiemą prekybos centre pirktas raudonskruostis nei kvapu, nei skoniu neprilygs tam šiltnamyje išaugintam. Bet vasara ganėtinai trumpa, o pomidorų norisi ir žiemą, tad vis ieškau būdų kaip juos reanimuoti.

Labiausiai pasiteisino sausas pomidorų rauginimas (receptas čia), tik vasarą reikia prisiskinti ir prisišaldyti juodųjų serbentų lapų ir krapų žiedynų.

Antras būdas reanimuoti pomidorus yra moliūgų sėklų aliejus ir išspaudos.  Apie moliūginę silkę irgi jau rašiau (receptas čia).

O trečias būdas yra gaminti sakartveliškas pomidorų salotas. Kai valgiau tokias viename Sakartvelo kaime, maniau, kad nieko skaniau nesu ragavusi. Šias salotas tiekė su šašlykais, bet aš jų mėgstu pagaminti ne tik kaip garnyrą, kartais, ypač vasarą, kai yra savų pomidorų, gaminu salotas lengviems pietums ir tiekiu su skrudinta duona.

Vienas svarbiausių salotų ingredientų yra graikiniai riešutai, tad visad renkuosi kokybiškus, perku kuo šviesesnius, tai yra šviežumo garantas. Melsvieji svogūnai irgi yra būtini, esu bandžiusi įmaišyti geltonuosius ir baltuosius, deja, jie visiškai netiko. Toliau skaityti „Žieminių pomidorų reanimacija”

Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais

Vitaminų užtaisas!

Šis derinys šovė į galvą eilinį kartą, kai radau vysti pradedantį burokėlį ir kelis rudeninius obuolius iš sodo, o šaldytuve liūdėjo peržiem pabodę rauginti kopūstai.

Žalius, nevirtus burokėlius valgo retas, tačiau dauguma žino, kad geriausios daržovių savybės yra būtent termiškai neapdorotose. Keli kalbinti žmonės žinojo burokėlių karpačą, dar keli buvo girdėję, kad galima rauginti žalius burokėlius. Tik tiek.

Šiuo mano atradimu labai džiaugiasi kelių vaikų mamos, joms pagaliau pavyko saugiai „užmaskuoti” žalius burokėlius, vaikai išties su malonumu valgo šias salotas su pieniškomis dešrelėmis ar virtomis bulvėmis.

Mūsų namuose šios salotos labiausiai gerbiamos poroje su kepta šonine (receptas ČIA), antimi ir rytiniu omletu, nors puikiai dera ir su vištiena, kalakutiena ar kepenėlėmis. Toliau skaityti „Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais”

Jogurto sūris

Nauji metai priminė ir naujausią idėją – sūrį iš jogurto.

Naminius sūrius gaminu nuo seno, tiek varškinius, tiek lydytus, fermentinius, džiovintus, bet tokio elementaraus ir paprasto dar neteko.

Daugeliu atveju varškės sūrio gamyba yra kaitinamo pieno sutraukimas rūgštimi – citrinų sultimis, actu, rūgpieniu ar kefyru. O kadangi jogurte yra rūgšties, sūrio gamybai tereikia… jogurto 🙂

Kaip ir gaminant klasikinius varškės sūrius, juos galima gardinti pačiais įvairiausiais priedais. Man gardžiausias Latvijoje ragautas sūris su riešutų mišiniu, su ciberžole ir kmynais, tiesiog kmynais, džiovintais pomidorais, džiovintais baravykais, įvairiomis sėklomis, kapotais krapais ar kalendros lapeliais. Žodžiu variacijų begalė.

Bandysiu gaminti sūrį ir iš naminio jogurto, kol kas gaminau tik iš pirktinio. Būtinai graikiško tipo, 10% riebumo, perku kibirėliais po 1 kg. Toliau skaityti „Jogurto sūris”

Silkės silkutės

Šiemet kaip niekad jaučiu Kalėdinę dvasią, vos prieš kelias dienas dar dūsavau nuo laimės Rygos Kalėdinėje mugėje. Čiuožinėjau su vaikais, uosčiau ypatingus aromatus, pirkau medinius auskarus, lapnojau kraujinius vėdarus ir keptą silkę.

Kepta silkė nesužavėjo, tačiau prisiminiau, kad jau tuoj tuoj metinės šventės, kurių stalo be silkutės neįsivaizduoju.

Jei ir jūs taip pat, siūlau paskaityti receptus su silke.
Sukėliau juos į vieną vietą, bus lengviau skaityti ir išsirinkti patinkantį 😉
Kūčioms ypatingai rekomenduoju silkę su baltuoju ridiku, o visas kitas Kalėdoms. Toliau skaityti „Silkės silkutės”

Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais

Apie gazuotame vandenyje raugintus kopūstus esu rašiusi, o štai suporuoti kopūstus su burokėliais idėja kilo palygint neseniai. Rudenį, kai jau gamta nebedovanojo spalvų, o prošal važiuojanti draugė atvežė maišą burokėlių. Konservuoti tingėjosi, o ir ne itin valgome marinuotus burokėlius, iki šaltibarščių sezono dar toli. Tad sumaniau pabandyti raugintą burokėlių variantą drauge su kopūstu.

Pavyko taip puikiai, kad dabar visada turiu spalvingų, kvapnių daržovių, bent vienas trilitris visada rūgsta, o kitas laukia valgymo šaldytuve.  Dažniausiai valgome kaip garnyrą karštiems patiekalams.

Šis duetas puikiai tinka troškinimui ir tiekimui su dešrelėmis ar kepta mėsa, raugintomis daržovėmis iškloju skardos dugną ir ant jų tupdau kepamą paukštį, ypatingai skani buvo taip kepta antis. Na, o sveikiausias atradimas yra sunka, geriame ryškiai raudoną skystį ryte po kelis šaukštus, nepadauginant, norėtųsi daugiau, tačiau tuomet gali sutrikti virškinimas.

Gamyba tikrai labai paprasta, daržovės įrūgsta per 5-7 dienas, o šaldytuve išlieka traškios ir gardžios net iki 3 mėnesių. Galima gaminti ir mažesnės talpos stiklainiuose, maisto induose ar tiesiog puode, tik puode daržoves reikia paslėgti, kad skystis visada būtų pilnai apsėmęs.

Toliau skaityti „Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais”

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Čiaudulys ir varvanti nosis man visada primena česnakus. Tiek šviežius, tiek sumaltus su druska ar aitriąja paprika, tiek lėtai aliejuje virtus, dar kitaip vadinamus confit.

Eilę metų confit gaminau puode, užpylusi česnakų skilteles aliejumi, įjungdama termometrą, nes labai svarbu gaminio neperkaitinti. Sudėjus česnakus į stiklainius, dažnai likdavo aliejaus, reikėjo plauti puodą ir termometrą. Kol vieną dieną nepamačiau video, kuriame česnakus gamino orkaitėje. Geniali mintis! Juk ir temperatūra reguliuojama, yra ir laikmatis, o ir viskas gaminama iškarto stiklainiuose be jokių papildomų indų.

Išbandžiau, paragavau ir galiu patvirtinti, kad nei skoniu, nei tekstūra orkaitėje ruošti česnakai niekuo nesiskiria nuo lėtai virtų puode, jie yra tokie pat lengvai tepami, kvapnūs, saldūs.

Priminsiu kur toks česnakas naudojamas: Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”