Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru

edf

Apie mano santykį su Italija artimesni draugai žino, o jums pasakysiu tiek – kadaise ši šalis man tapo startu į tai, kuo esu dabar. Ir štai jau daugel metų apsilankau joje, paragauju naujų skonių, susipažįstu su naujais žmonėmis. Ir visada atrandu kažko nematyto, neragauto. Paskutinė kelionė nebuvo išimtis, besikeliant keltu į Siciliją, paragavome vieno populiariausių gatvės maisto atstovų – netikrais (falšyvais) apelsinais pravardžiuojamų arančinų. Tais, ragautais, sužavėta nelikau, tačiau iškarto sumojau, kad grįžus namo pirmiausiai ieškosiu jų recepto ir gruzdinsiu prieš pat kelionę išspaustame saulėgrąžų aliejuje.

Beskaitant receptus, aptikau kelias gudrybes. Viena jų – ryžių rūšis, iš birių laukinių sulipdyti kukulį niekaip nepavytų, o štai kibūs, sušių gamybai skirti ryžiai tam itin tinka, tik būtinai atkreipkite dėmesį į virimo būdą – jie turi virti lėtai, nedidelėje kaitroje ir ilgiau nei įprasta, kad susidarytų kleisteris. Antroji – tam, kad arančinai būtų kuo panašesni į apelsinus, į džiūvėsėlius, kuriuose voliojami prieš gruzdinant, įberkite raudonosios paprikos miltelių, tai suteiks ne tik ypatingą spalvą, bet dar ir poskonį.

Terlionės ir indų daug, todėl verta pasigaminti didesnį kiekį vienu sykiu ir dalį užšaldyti.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminau 12 arančinų:  Toliau skaityti “Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru“

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

kepenu

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? :)

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti “Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų“

Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais

edf

Šiemet pavasaris su saule žeme ridinėjasi, tokio greito sprogimo ir augimo nepamenu. Rodosi ką tik gulėjau su fotoaparatu žibučių pievoje, o jau ir šalpusniai šiepiasi, ir net laukinė vynuogė, visada flegmatiškai pasitinkanti pavasarį, ėmė ir atvėrė pumpurus. Norisi atsivalgyti tos žalumos, todėl vienas dažniausių patiekalų ar garnyrų ant mūsų stalo pavasarį – salotos. Daržovių skonis kol kas ne itin primenantis vasarinį iš šiltnamio, todėl stengiuosi naudoti rudeninio derliaus skanumynus – ridikus, ropes, burokėlius, morkas.  O šiandien – su pomidoru, atsivežtu iš Italijos pietų. Taip taip, lagamine visada randu vietos tikriems skoniams :)

Laukinių augalų lapus dažnai rekomenduoja nuplikyti karštu vandeniu, man visgi priimtinesnis šviežias, kad ir karstelėjęs skonis ar kietesnis lapelis. Apdoroju vieninteliu būdu – sumaigau juos, kad išsiskirtų sultys.  Toliau skaityti “Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais“

Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire

Labai svarbu išmokti kantriai laukti. Ir nesvarbu ko, ir kad ir pusę metų – susitikimo su mylimu žmogum ar švenčių. Tik tuomet įvertini susitikimo ar tam tikros dienos atėjimo prasmę, emocijos išsigrynina ir mintys tampa skaidrios. Vienas laukimas ką tik išsipildė, o kito su dideliu malonumu laukiu sekantį Sekmadienį, esu iš tos mažumos, kuriems Velykos yra svarbesnė šventė nei Kalėdos. Mane artimiau pažįstantys žino kodėl, o jums paatvirausiu tiek, kad prisikėlimo pasaka man gražesnė, nei gimimo.

Velykas repetuoju, visada. Visada ieškau kokių nors įdomesnių marginimo ar dekoravimo idėjų, kiekvienais metais išbandau tuziną naujovių ir dažnai atrandu vieną ypatingą. Šiemet tas ypatingas – mėlynasis, išgautas mėlynių uogų dažo. Neįtikėtinai intensyvių atspalvių išgavimui tereikia vandens ir uogų. Fantastika.

Toliau skaityti “Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire“

Vanilinės barankos

 

edf
edf

Apvalūs daiktai pasąmoniniam lygyje asocijuojasi su begalybe, tai sužinojau labai seniai, bet praktiškai pradėjau pastebėti tuomet, kai ypatingo nuobodumo susirinkimuose ar kursuose pripiešdavau darbo knygas apvalių ratų ar aštuoniukių, tirštai ir gausiai. Ir jei jau tuomet būčiau atkreipusi į tai dėmesį, turbūt žymiai anksčiau būčiau metusi ofiso stiliaus gyvenimą ir atsidūrusi gamtos glėby, kuriame dabar tikra ta žodžio prasme gyvenu. Ir gaminu.

O neseniai praūžusio Kaziuko jomarkui gavau užsakymą iškepti apvalių barankų. Na, kol turiu laisvę rašyti taip, kaip matau pasaulį, riestainiais barankų nevadinsiu, neskamba nors tu ką :) O barankų kepusi nebuvau, todėl buvo įdomu nerti į receptų lobynus internete ir surasti įdomiausią, kurį dar galėčiau paįvairinti savo fantazija.

Didysis atradimas buvo tame, kad ruginiai miltai dera su vanile. Barankos gavosi sluoksniuotos, tamsios, kvapnios ir ne itin panašios į tas jormarkines kvietines. Bet tame ir žavesys. Toliau skaityti “Vanilinės barankos“

Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

namjonezasTaip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą :) O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti “Naminio majonezo gaminimo ypatumai“

Ruginiai duoniukai

edf

Ir vėl su didele padėkai Ievai iš Slėnio sodybos – nuostabiai pavykęs idėjos įgyvendinimas ir naujas produktas mūsų ir mano valgytojų namuose. Tiems, kas renkasi naminį maistą ir jo gamybą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa ar neiškepa kepsnys ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikėdavo garantuoto rezultato, kepdavau duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai Ieva parašė, kad ji šiuos gardumynus gamina su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys. Ir po kelių kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą naujokams, nes jie turi malonios rūgštelės, labiau porėti ir žymiai skalsesni. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepiau duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jie tokie minkšti ir porėti.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“