Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis

bursal

“Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?“,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.

Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.

Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą “brinza“. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti “Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis“

Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)

 

piccBūna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.

Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.

Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.

Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.

1 picai: Toliau skaityti “Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)“

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

OLYMPUS DIGITAL CAMERAApie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti “Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę“

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

rabarbcoll

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti “Rabarbarai (ir ką su jais veikti)“

Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

varskapke

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti “Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais“

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

OLYMPUS DIGITAL CAMERATaip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti “Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke“

Keptų pomidorų padažas žiemai

IMG_20190903_182743.jpgKepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti “Keptų pomidorų padažas žiemai“

Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta

edf

Vienakąsnius man tenka gaminti retokai, bet jei jau būna kokia proga, išnaudoju ją kūrybiškai, kad būtų ne tik skanu, bet ir patrauklu akiai. Skonis, be abejo, irgi nebūna pamirštas, todėl kuriu tik naujas formas. Šįkart pirma atėjusi mintis buvo silkės, burokėlių ir pupelių salotos, jas ir transformavau į vienakąsnius, nušluotus nuo lėkščių per kelias minutes.

Silkę marinuoju pati. Ne tik dėl to, kad galiu į marinatą dėti mažiau cukraus ir kitų parduotuvinės žuvies etiketėse perskaitomų priedų. Marinuoti verta ir dėl to, kad bus tikrai šviežios žuvies skonis, o ir “surūdijusių“ silkės šonų išvengiama, o jie man kažkodėl nuo pat vaikystės buvo kažkoks baubas.

Kaip marinuoju žuvį esu aprašiusi ČIA.

Ir dar viena sena naujiena mano virtuvėje – burokėlius įpratau kepti orkaitėje. Virtus kartais nusiperka vyras, kai pats meistrauja šaltibarščius, bet kai jų imuosi aš, ten irgi keliauja kepti ir turbūt todėl vis sulaukiu klausimo – “o kodėl tavo šaltibarščiai skanesni?“ 🙂 Kad kaskart nejunginėti orkaitės, vienu metu kepu didelę skardą ilgųjų burokėlių ir atvėsusius sandėliuoju šaldiklyje. Kaip kepti burokėlius esu parašiusi ČIA.

O vienakąsniams (didesniam būriui valgytojų) pasiruošiu: Toliau skaityti “Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta“

Vytintos slyvos aliejuje

slyv+.jpg

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas “slyvinis“ rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas “vengerkas“, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti “Vytintos slyvos aliejuje“

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti “Krapai aliejuje“