Balta kvietinė Kūmos duona

IMG_20190429_150739.jpg

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti “Balta kvietinė Kūmos duona“

Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais

kalaksal
Valgomų gėlių ir jūs, tikiu, žinote ne vieną rūšį. Nasturtų žiedais gardinamos vasaros salotos, moliūgų žiedai gruzdinami česnakiniame aliejuje, apie kiaulpienių ir bijūnų žiedus esu parašiusi ne vieną įrašą. Bet ir apie serenčius, mūsų dažnai vadinamus gvazdikėliais, jau rašiau, po viešnagės Gruzijoje, man prieskonis iš serenčių žiedlapių buvo labai gardus. Ir kaip gera, kad Gruzijos prieskoniai jau nebe egzotika, turime jų Vilniuje parduotuvėje Gruzijos prieskoniai, būtinai apsilankykite.
O šias salotas rekomenduoju gaminti iš sezoninių žalumynų, daržovių ir kalakutų kepenėlių, derinant su mėgstamiausiais padažais. Šiandien siūlau jums labai paprastą, bet su kepenėlėmis labai derantį padažo receptą.
2 porcijoms paruošti reikės:

Toliau skaityti “Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais“

Fermentuoti apynių ūgliai

apynfermentApyniai – drėgmę mėgstantys augalai, tad daugiausiai jų rasite paupiuose ar paežerėse. Ūgliai fermentacijai (dar kitaip rauginimui) tinkamiausi jauni, ne aukštesni, nei 10 centimetrų. Tai nuostabaus skonio užkandis, ragaujamas jau įpusėjus vasarai, bet dažniausiai išlaikomas iki žiemos, kai trūksta žalios spalvos ir probiotikų.
Nupjautus ūglius perplaunu po šalto vandens srove, jie kimba prie pirštų, bet taip turi būtu, kibimas fermentacijos metu dings.
Patogiausia fermentuoti stikliniuose induose, kuriuos galima uždengti orui laidžiais dangteliais, oras yra būtina fermentacijos proceso dalis.
Ūglius sudedu į indą, šį sklidinai užpilu vandeniu, kuris išpilamas į matavimo indą. Tokiu būdu paskaičiuoju kiek reikės druskos.
1 litrui vandens reikia
1 valg. š. rupios, nejoduotos druskos
Druską, lėtai maišant, ištirpinu vandenyje ir gautu tirpalu užpilu apynių ūglius stiklainyje. Dengiu (neužsukant hermetiškai) dangteliu ir stiklainį dedu į tamsią, vėsią namų vietą. Labiausiai tinka rūsys, bet jei tokio neturite, tiks ir tamsiausia spintelė.
Įrūgę ūgliai valgomi kaip savarankiškas užkandis, jai kabinamos užtepėlės, gardinamos sriubos ir salotos.

Salotos su šprotais

IMG_20190419_221442.jpg

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti “Salotos su šprotais“

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

margumm.jpg

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti “Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Iraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“