Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai“

Omletas lavaše su morkų lapais

Morkų lapai.

Naudojate ar visgi išmetate?

Jau pasirodė pirmos šviežios morkos, parduodamos su visa lapija. Ne kartą pastebėjau, kad žmonės prekybcentriuose nusuka lapus ir palieka dėžėse. Visad pasinaudoju tokia proga lapus susirinkti ir parsinešus namo sudėti į dėžutę šaldytuve ir vėliau kepu apkepus, pyragus ar omletus su neįtikėtino gardumo prieskoniu.

Svarbi detalė – kepiniams naudojami tik smulkūs lapeliai, kuriuos reikia nuskabyti nuo stiebų, o šiuos galima supjaustyti ir naudoti kaip prieskonius sriubai ar troškiniui.

Būtinai pabandykite, gal nauji skoniai bent kiek pakels ūpą, o ir maisto nešvaistymo tema kaip niekad aktuali… Toliau skaityti „Omletas lavaše su morkų lapais“

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.

Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.

Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)“

Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata“ uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis“

Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru

Nors ruduo šiemet šiltas, apsipylęs auksu ir nubučiuotas saulės, atsibodo tos vasarinės salotos, šalti užkandžiai ir vaisiai. Norisi šilto ir sotaus maisto. Jau ir sriubas tirštesnes verdu, ir vištą nebe orkaitėje kepu, bet tadžine troškinu, kad būtų sodresnio, sunkesnio skonio.

Ir, žinoma, atidariau rauginimo sezoną. Jau pukši kopūstai su krapų sėklomis ir morkos su serbentų lapais. Bepjaustant ar betarkuojant šias daržoves neišvengiamai lieka nepanaudotų dalių, tad įsigudrinau maksimaliai jas panaudoti pyragėlių įdarui.

Vienintelė nenaudojama dalis kopūste yra kotas, tačiau pjaustant riekėmis dažnai lieka daug nenupjautos dalies aplink šerdį, ji puikiausiai tinka įdaro gamybai. Kaip ir labai ploni viršutiniai kopūstlapiai. Nežinau kaip jums, bet man nepavyksta sutarkuoti morkos iki paskutinio milimetro, net jei pasitelkiu virtuvinio kombaino tarkos pagalbą, tad sunaudoju ir jos likučius.

Tačiau visiškai nebūtina derinti rauginimo ir pyragėlių kepimo 🙂 Galima tiesiog pasigaminti (ar netgi nusipirkti paruoštos) tešlos, paruošti įdaro iš turimų daržovių ir labai greitai mėgautis karštais, rudens aromatais kvepiančiais pyragėliais. Toliau skaityti „Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru“

Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)

O gal net ne pyragas, o visas tortas?

Šį pyragą kadaise paragavau pas Ingą ir kelis kartus, išsiklausinėjusi gamybos ypatumų, pagaminau namie ir … pamiršau. Turbūt todėl, kad cukinijos man asmeniškai – labai sezoniška daržovė, prekybcentriai jų siūlo beveik ištisus metus, tačiau man gardi tik ta iš daržo, su žemės ir lietaus kvapais. O šiemet vėl užgriuvę į svečius pas Ingą gavome po gabalėlį gardaus, gaivaus ir sotaus pyrago, tad grįžusi namolio pagaminau ir netgi spėjau nufotografuoti gabaliuką. Ir tą tik gudriai paslėpusi šaldytuve, labai jau šis patiekalas greitai dingsta iš lėkščių.

Pyragas skaniausiais šaltas, tad ilgiausia gamybos dalis ir yra laikas, kuomet atvėsta iškepti blynai ir jie susiporuoja su varškės pertepimu. Užtrunka ir cukinijos bei druskos chemija, labai svarbu, kad būtų nusunkta kiek įmanoma daugiau sulčių, kitaip kepami blynai plyš ir gadins nuotaiką.

Kepant daugumą saldžių pyragų visada rekomenduoju vadovautis nurodytomis proporcijomis, tačiau miltų ar druskos kiekį cukinijos blynams numatyti sudėtinga, viskas priklauso nuo tarkių drėgmės.  O ir palikti atpjautos cukinijos nevertėtų, geriau sunaudoti visą, iškepant daugiau blynų.

Pertepimui varškė yra maišoma su grietine arba majonezu, ar jų mišiniu. Man kilo mintis, kad graikiškas jogurtas irgi yra pakankamai tirštas, turi grietinės rūgštumo ir yra ne toks riebus, tad gaminu su juo.

Šiam pyragui naudojau 1,300g cukiniją, kurią svėriau prieš išimant sėklas ir nulupant žievę. Toliau skaityti „Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)“

Naminis sūris iš 2 produktų

Eilę metų bandžiau gaminti naminius sūrius su fermentais ir raugais, tačiau galiausiai palikau tai profesionalams.  Neturiu tam reikalingų įgūdžių, šaldytuvų ir… kantrybės 🙂

Išskyrus vieną sūrį, kuris gaminamas iš dvejų produktų (neskaitant prieskonių), jam nereikia jokių fermentų ar papildomos rūgšties, todėl jei tik gaunu naminio riebaus pieno, gaminu šį nuostabų gaminį.

Skoniu šis sūris primena varškinį, tačiau turi savitą, kiek kitokį skonį. Šildymo sezono metu dalį sūrio masės formuoju kamuoliukais ir džiovinu šilčiausioje namų vietoje, šie, debesėliais vadinami, sūriai, po mėnesio kito tampa puikia užkanda ar salotų priedu.

Bet šiandien norėčiau pasidalinti šviežio sūrio idėja, net ir neturinčiam jokios patirties žmogui sūris pavyks iš pirmo karto, tad bandom! Toliau skaityti „Naminis sūris iš 2 produktų“

Morkos korėjietiškai

Ar žinojote, kad tai ne korėjiečių receptas? Taip morkų salotos buvo pavadintos sovietiniais laikais, kai valgyklose reikėjo pamaitinti kuo pigiau ir sočiau. Tiesiog tarkuotos morkos netiko, majonezas tuomet buvo deficitas, tad kažkam šovė į galvą pasiskolinti iš korėjiečių ridikų salotų receptūrą morkoms ir taip atsirado šis daugelio labai pamėgtas receptas.

Esu išbandžiusi ne vieną receptą iš interneto platybių, man labiausiai patikusį derinį šiandien ir aprašysiu. Labiausiai patiko svogūno apkepimas aliejuje, tai išties suteikia nepakartojamą poskonį.

Labai svarbus momentas – morkų pjaustymas, jos turėtų būti supjaustytos šiaudeliais (yra specialios pjaustyklės) ar sutarkuotos labai stambia tarka (tokias turi virtuviniai kombainai), tiesiog sutarkuotos „burokine“ tarka neturės salotoms būdingo traškumo, tačiau iš bėdos tiks ir ji. Patys kantriausi gali morkas paversti šiaudeliais ir tiesiog peiliu.

Tokiu pačiu būdu galima ruošti ir burokėlius, tik siūlyčiau pradžioje pasigaminti pusę normos, ne visiems patinka žalio burokėlio skonis, juk išties retai šią daržovę valgome termiškai neapdorotą.

Morkas irgi derėtų rinktis sultingas, dideles,  bukas, tokiomis prekiauja ūkininkai. Kaina didesnė, kartais gerokai, bet skonis, patikėkite, visiškai kitas.

Ir galiausiai apie prieskonius. Aš perku jau paruoštą prieskonių mišinį, tad nereikia turėti penkių maišelių su reikalingais ingredientais. Eiliniuose prekybos centruose tokių matyti neteko, perku specializuotoje parduotuvėje Delona, taip pat netikėtai atradau jų vienoje sėklų ir augalų parduotuvėje. Toliau skaityti „Morkos korėjietiškai“

Rūkytos žuvies mišrainė

Ši mišrainė man asocijuojasi su mūsų pajūriu, dar vaikystėje su tėvais važiuojant į Šventąją, būtinai pirkdavome rūkytą jūros ešerį, mama ruošdavo jį su svogūnais ir majonezu ir tepdavo ant šviežios kvietinės duonos. Pajūry būdavo gardu viskas, matyt didesnė jodo koncentracija ore keldavo apetitą, bet ši mišrainė buvo top 10-uke.

Dabar į Šventąją sukame retai, pamilome Karklę ir naujai atrastą Melnragę, dažnai, važiuodami namolio, užsukame į naująjį Klaipėdos turgų ir nusiperkame rūkytos žuvies. To pačio jūros ešerio, karšio ar mano mėgstamiausio kapitono.  Būtent su šia žuvimi gaminu gardžiąją mišrainę.

Ingredientus galima keisti, pvz žirnelius konservuotais kukurūzais, galima visai nedėti kiaušinių, gaminti paprasčiausią mano mamos receptą. Ir netgi svogūnai nebūtini, jei nemėgstate, tiesiog žuvis su tiesiog majonezu irgi yra nuostabiai skanu, tokį variantą gardinu didesniu kiekiu prieskonių ir tiekiu su šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis.

Gaminu didesnį indą, mišrainė šaldytuve išlieka šviežia 4-5 dienas.

Proporcijos nėra griežtos, labiau rekomenduojamos. Toliau skaityti „Rūkytos žuvies mišrainė“

Keptos paprikos, konservuotos savo sultyse

Saldžiosios paprikos mūsų namuose ilgą laiką buvo jaukinamos, nuo vaikystės jų nemėgau pati, tad ir namiškiams ar svečiams retai pasiūlydavau šios daržovės patiekalų ar konservų.

Viskas apsivertė tuomet, kai smalsumo vedina pagaminau kelis stiklainius su medumi marinuotų paprikų, skonis labai patiko, tik, kaip visada, kliuvo didelis cukraus ir acto kiekis.

Ir štai šią vasarą su Estera susirašinėjome apie agurkų konservavimą, lyg tarp kitko ji paklausė ar gaminu keptas paprikas žiemai. Kadangi panašiu būdu gaminu pomidorus žiemai, nėriau į interneto platybes ieškoti ar tai toks pats būdas. Ir dideliam mano džiaugsmui atradau galybę aprašymų, patarimų, kuriuos iškarto išbandžiau. Degustuojant labai patiko tai, kad paprikos neturėjo ryškaus saldaus ar rūgštaus skonio, buvo kvapnios ir labai švelnios.

Ačiū dideliausias Esterai už idėją!

Kaip šie konservai laikysis per žiemą dar nežinia, tačiau lygiai tokiu pačiu būdu gaminami pomidorai laikosi puikiai.

Toliau skaityti „Keptos paprikos, konservuotos savo sultyse“