Paskelbta

Marinuotos cukinijos

Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.

Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.

Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.

Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos“

Paskelbta

Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas

Tai bus odė česnakui. Jo didenybei Česnakui, kuris, kaip nė viena kita daržovė, neturi savyje tiek galios padėti peršalusiam, sloguojančiam ar kokią zarazą viruso pavidalu pasigavusiam žmogui.

Nėra ir kitos tokios daržovės, paliekančios tokį ryškų kvapą, tiek pjaustant, tiek malant, gardinant troškinius, sriubas, padažus, keptą juodos duonos riekę ar verdant skilteles aliejuje.  Ir nors kartais česnakas dėl skoninių ir kvapiųjų savybių yra lyginamas su svogūnu, mano galva jis, nors ir pravirkdantis net vyrus, yra Nr.  2.

Ir dabar, kai aplink tiek sergančių ar sloguojančių žmonių, sumaniau priminti lyg ir elementarius, bet dažno tiesiog pamirštus česnakų patiekalus ar gaminius, kurie padeda sveikti.

Pirmiausia, ką prisimenu suslogavus – tiesiog nulupti česnako skiltelę ir ją įdėti į kiek įmanoma išpūstą šnervę. Kitą užspaudus kvėpuoti česnako eteriu bent kelias minutes. Svarbu skiltelės neįpjauti, tuomet yra grėsmė labai stipriai suerzinti gleivinę.

Bet kadangi aš nesu medikė, o kulinarė, labiau norėčiau pasidalinti „skanių vaistų“ receptais. Toliau skaityti „Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas“

Paskelbta

Raugintos arbūzų žievelės

Rodosi, ką dar galima atrasti fermentacijos pasaulyje? Malyg esu užraugusi jau visas daržoves ir vaisius, tačiau Alfo idėja verta 100 balų.

Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.

Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.

Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypatingai skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabliuoti padažus ar pagardus.

Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.

Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip: Toliau skaityti „Raugintos arbūzų žievelės“

Paskelbta

Marinuoti žali pomidorai

Šiemet  pomidorus labai anksti kirto maras, daugelis šiltnamių jau ištuštėję ir augintojai turi galybę žalių  pomidorų.

Juos galima nokinti dėžėse, mano bobutė netgi turėjo etatinį lagaminą, kurį išklodavo laikraščiais, sudėdavo pomidorus ir lagaminą pastumdavo po lova. Kas kelias dienas traukdavau jį į dienos šviesą, išrinkdavau paraudusius gražuolius, o dar nesunokusius vėl, kaip kokį bagažą, užrakindavau tame rudos odos lagamine.

Ir tik palygint neseniai sužinojau, kad į tokį lagaminą ar į tamsią dėžę su žaliais pomidorais įdėjus sunokusį obuolį ar bananą, pomidorai žymiai sparčiau noksta.

Bet. Aš pomidorų jau senokai nebenokinu, labai patinka iš jų gaminami produktai žiemai – džiovintų pomidorų milteliai, džemas, rauginti ir, žinoma, marinuoti žaliūkai.

Šiam būdui tinka tiek neprinokę, tiek jau truputį nokti pradėję pomidorai. Toliau skaityti „Marinuoti žali pomidorai“

Paskelbta

Mėtiniai česnakai

Turbūt skamba keistai? Ir man taip skambėjo, kai tokiu mišiniu kimšau slyvas ir viriau stiprų marinatą įdomiam receptui. Tokias marinuotas slyvas nuo seno gamina Armėnijoje ir keliose kaimyninėse šalyse, buvo smalsu pabandyti, juolab šiemet slyvų derlius ohoho.

Kadangi slyvas ragausime tik lapkritį ar gruodį, receptą pasaugosiu kitų metų slyvų sezonui, mėgstu pirmiausiai išbandyti skonius, patikrinti kaip ilgai konservuotos gėrybės negenda ir tik tuomet receptu pasidalinti su jumis. O tuo tarpu pasidalinsiu mėtinių česnakų idėja, man jų liko po marinavimo, na nejau mesiu lauk?

Pirmiausiai patepiau orkaitėje apkeptos juodos duonos riekę, duetas puikiai suderėjo ir nuo mėtų kepta duona tapo kvapnesnė. Aromatas tikrai neįkyrus, veikiau suteikiantis šarmo.

Ruošiausi kepti vištaitę, tad šiuo mišiniu patepiau pilvo vidų. Valgiusieji jau iškeptą paukštį kilnojo antakius ir įnirtingai klausinėjo kodėl taip skanu?

O kai ruošėme mėsą šašlykams, į marinatą tyliai įdėjau dosnų šaukštą mišinio. Ir vėlgi sulaukiau galybės komplimentų skoniui. Toliau skaityti „Mėtiniai česnakai“

Paskelbta

Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)

Varškės apkepus (iki pieno produktų kainoms pasiekus Mėnulį) kepdavau dažnai. Dabar, kaskart užsukus prekybcentrin, žvilgteliu į varškės kainas ir dažniausiai vyrui pasakau „dar ne“.

Dar negaliu priprasti prie keturiskart didesnių kainų, tačiau retais atvejais tenka rasti akcijų, tai dažniausiai būna po kilogramą ar kiek daugiau fasuota varškė.

Nusipirkus tokį poką nekyla abejonių, kad lipdysiu varškėčius ir kepsiu apkepą. Paprastą, be miltų, tinkantį valgyti tiek karštą, tiek šaltą kaip užkandį, gaivų, vasarišką, tausų, gardų, netikėtą, žiauriai skanų… Štai kiek epitetų. Ir dauguma jų surinkti iš valgytojų lūpų.

Ir man labai patinka sūrus apkepo variantas. Kadaise sumanyta idėja varškę maišyti su šalto ar karšto rūkymo šonine pasiteisino su kaupu, o štai įmaišyti šparagų sumaniau tuomet, kai šaldytuve radau pundelį vysti ketinančių ūglių.

Tokį apkepą esu kepusi ir su špinatų lapais, ir su brokolio gabaliukais, tiks ir žiedinis kopūstas, morkų juostelės, švieži žirneliai, apvirtos šparaginės pupelės. Pagrindinis duetas čia – varškė ir šoninė.

Kepu 28Ø silikoninėje formoje, bet tiks bet kokia kita. Toliau skaityti „Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)“

Paskelbta

Arbūzų ir fetos salotos

Yra viena labai garsi pora, tai Arbūzas ir Feta. Pietų šalyse, kur auga saldžiausi arbūzai ir gaminami patys sūriausi fetos tipo sūriai, ši pora neatsiejama tradicinių virtuvių dalis.

Man irgi patinka tas sūru – saldu skonis, bet kaip visad, ieškau daugiau derinių, tokiu būdu gimė ir šios įdomios, gaivios, vasariškos salotos.  Jose yra visi skoniai – truputį karčios gražgarstės, saldus arbūzas, sūri feta, rūgštus padažas bei alyvuogės ir aliejus, surišantys viską į vieną puikų skonį.

Šias salotas tiekiu atšaldytas, be jokių kitų priedų, bet baigiant valgyti visad pasiūlau kvietinės duonos riekę, ją mirkome į lėkštėje likusį padaža. Tai ne tik taupumas, tai dar ir paskutinis gardus pietų akcentas. Galbūt ten, kur protokolas reikalauja aukščiausio lygio etiketo taip daryti būtų nemandagu, tačiau valgyti rankomis namuose dar niekas neuždraudė, o mokslininkai dar ir patvirtino, kad rankomis valgomas maistas yra… skanesnis. Turbūt todėl žmonėms taip patinka greitas ar gatvės maistas.

Arbūzo turbūt niekas nevalgo šakute ar peiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jis, kaip šiose salotose, yra smulkiai supjaustytas ir tiekiamas kartu su kitais ingredientais. Jei yra galimybė, arbūzą salotoms renkuosi besėklį arba su baltomis sėklomis, kurios yra sukramtomos. Toliau skaityti „Arbūzų ir fetos salotos“

Paskelbta

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai“.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius“

Paskelbta

Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške

Och kaip laiku prisiminiau kadaise Lenkijoje ragautą patiekalą. Mintimis nuklydau į tą kavinukę, prisiminusi, kad tuomet labai sužavėjęs patiekalas buvo pilnas pavasarinių žalumynų ir ridikėlių.

Turbūt dažnam nutinka pavasarinė krizė, kai labai lauktos daržovės ir žolelės ima ir atsibosta ir tuomet prasideda šaltsriubių, konservų gamyba, džiovinimas ir pan. Tad štai prašom dar vieną idėją kur išradingai ir labai gardžiai panaudoti net ir nekondicinius ridikėlius, svogūnų laiškus, krapus.

Šis tradicinis lenkų patiekalas puikus ne tik lėkštėje, bet ir rankoje, kaip vienakąsnis, tereikia virti mažąsias bulves ir tiekti bendroje lėkštėje.

Gaminimas tiesiog elementarus, sunkiausia dalis – nuplauti ir išvirti bulves, bet net ir čia yra išeitis, galima pirkti jau plautas bulves.

Kadangi tai labiau užkandis, nei pagrindinis patiekalas, nelygu bulvių dydžiui vienai porcijai skaičiuoju 1,5-2 bulves. Toliau skaityti „Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške“

Paskelbta

Rabarbarų pagardas

Vienas laukiamiausių sezonų – rabarbarų metas – prasidėjo. Stiebai jau pakankamai stori, tad pjaunu juos ir pirmiausiai gausiai dedu į salotas ar vaisių desertus, o vėliau pradedu virti gardžiuosius pagardus.

Gaminu saldųjį su braškėmis, o sūrųjį su svogūnais ir aitriais prieskoniais. Šį pagardą ir gaminau šiandien, kasmet jo verdu vis daugiau, nes atradau jį ne tik kaip padažą kepsniams ar žuviai arba gardų sūrių/traškučių pagardą, tačiau pernai, ruošdama mėsą kepimui ant žarijų, įmaišiau kelis šaukštus į marinatą. Rezultatas pranoko visus lūkesčius, bet viską galima paaiškinti logiškai – pagarde esanti rabarbarų rūgštis minkština mėsą, aliejus aptraukia plėvele, kuri neleidžia mėsai kepant džiūti, svogūnų prieskonis visad puikiai tinka, o dar rudasis cukrus, obuolių actas…

Darbo yra, tačiau pasitelkus buitinę techniką viskas pavyksta pakankamai greitai. Svarbūs keli momentai – kruopščiai nulupti rabarbarai ir rudasis cukrus. Likę plaušai nesusimals ir gadins tekstūrą, o baltasis cukrus nesuteiks pikantiško skonio. Taip pat netiks mėlynieji svogūnai, jie nudažo pagardą nemalonia akiai spalva. Toliau skaityti „Rabarbarų pagardas“