Vytintos slyvos aliejuje

slyv+.jpg

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas “slyvinis“ rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas “vengerkas“, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti “Vytintos slyvos aliejuje“

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti “Krapai aliejuje“

Susuktinis (wrapper)

susukti

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu “wrapper“. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į “suktinis“, “įvyniotinis“, “įsuktinis“, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos “susuktinis“. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti “Susuktinis (wrapper)“

Balta kvietinė Kūmos duona

IMG_20190429_150739.jpg

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti “Balta kvietinė Kūmos duona“

Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais

kalaksal
Valgomų gėlių ir jūs, tikiu, žinote ne vieną rūšį. Nasturtų žiedais gardinamos vasaros salotos, moliūgų žiedai gruzdinami česnakiniame aliejuje, apie kiaulpienių ir bijūnų žiedus esu parašiusi ne vieną įrašą. Bet ir apie serenčius, mūsų dažnai vadinamus gvazdikėliais, jau rašiau, po viešnagės Gruzijoje, man prieskonis iš serenčių žiedlapių buvo labai gardus. Ir kaip gera, kad Gruzijos prieskoniai jau nebe egzotika, turime jų Vilniuje parduotuvėje Gruzijos prieskoniai, būtinai apsilankykite.
O šias salotas rekomenduoju gaminti iš sezoninių žalumynų, daržovių ir kalakutų kepenėlių, derinant su mėgstamiausiais padažais. Šiandien siūlau jums labai paprastą, bet su kepenėlėmis labai derantį padažo receptą.
2 porcijoms paruošti reikės:

Toliau skaityti “Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais“

Fermentuoti apynių ūgliai

apynfermentApyniai – drėgmę mėgstantys augalai, tad daugiausiai jų rasite paupiuose ar paežerėse. Ūgliai fermentacijai (dar kitaip rauginimui) tinkamiausi jauni, ne aukštesni, nei 10 centimetrų. Tai nuostabaus skonio užkandis, ragaujamas jau įpusėjus vasarai, bet dažniausiai išlaikomas iki žiemos, kai trūksta žalios spalvos ir probiotikų.
Nupjautus ūglius perplaunu po šalto vandens srove, jie kimba prie pirštų, bet taip turi būtu, kibimas fermentacijos metu dings.
Patogiausia fermentuoti stikliniuose induose, kuriuos galima uždengti orui laidžiais dangteliais, oras yra būtina fermentacijos proceso dalis.
Ūglius sudedu į indą, šį sklidinai užpilu vandeniu, kuris išpilamas į matavimo indą. Tokiu būdu paskaičiuoju kiek reikės druskos.
1 litrui vandens reikia
1 valg. š. rupios, nejoduotos druskos
Druską, lėtai maišant, ištirpinu vandenyje ir gautu tirpalu užpilu apynių ūglius stiklainyje. Dengiu (neužsukant hermetiškai) dangteliu ir stiklainį dedu į tamsią, vėsią namų vietą. Labiausiai tinka rūsys, bet jei tokio neturite, tiks ir tamsiausia spintelė.
Įrūgę ūgliai valgomi kaip savarankiškas užkandis, jai kabinamos užtepėlės, gardinamos sriubos ir salotos.

Salotos su šprotais

IMG_20190419_221442.jpg

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti “Salotos su šprotais“

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

margumm.jpg

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti “Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Izraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“