Paskelbta

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Paskelbta

Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai

Šiemet mano agurkus užpuolė ligos, derliui amba… Tad su malonumu priimu bet kiek ir bet kokių agurkų, kokius tik dovanoja kaimynės ar draugės. Turiu drąsos svajoti, kad pirkti nereikės 🙂

O kai dovanoja, į dydį nežiūriu, pasitaiko ir liaunų, ir vidutiniškai nuaugusių, ir paršelių. Tokius dičkius dažniausiai gamindavau rudenį, radusi prisislėpusių savame šiltnamyje, esu aprašiusi galybę marinavimo receptų, tačiau pernai sugalvojau apjungti kelis į vieną, išbandžiau, žiemą išragavom ir per savaitę suvalgėme visus konservus, taip skanu buvo.

Šie griežinėliai be saulę menančios spalvos turi malonaus aštrumo ir yra saldžiarūgščiai, produktų sąraše rasite klasikinio marinato ingredientus. Valgėme vienus, kabliuodami iš stiklainio, dėjau į lėkštes garnyrui, buvau netgi silkę užklojusi. Tiko picoms, sumuštiniams, o makaronus šie agurkai dar ir nudažė skaičiai geltona spalva.

Taigi, jeigu rasite darže ar gausite dovanų didelių peraugusių agurkų, nemeskite lauk, jokiu būdu, pasigaminkite šių griežinėlių.

Keli svarbūs momentai geram rezultatui – agurkus būtinai reikia lupti ir nenaudoti minkštų, suvytusių daržovių. Taipogi reikia imti domėn, kad ciberžolė stipriai dažo, tiek indus ar įrankius, tiek rankšluosčius ir netgi rankas. Todėl naudoju plieno indus, jokio plastiko, ir popierinius rankšluosčius.

Receptas patogus ir tuo, kad nereikia nieko kaitinti, nupylinėti, viską pagaminu viename dideliame puode. Toliau skaityti „Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai

Kuo žavus šis konservavimo būdas? Ogi tuo, kad nereikia virti marinato, viską pagaminu viename puode ir be sterilizacijos. Tai vienas lengviausių man žinomų agurkų marinavimo būdų ir jis tobulas todėl, kad supjaustyti griežinėliais agurkai labai greitai perkaista,  t.y. tampa pasiruošę žiemoti stiklainyje, darbo nedaug, o rezultatas džiuginantis.

Labai pamėgome šiuos konservus važiuodami paturistauti ar kai reikia greito garnyro. Bet labiausiai šie griežinėliai dera ant karštų sumuštinių – ir žavūs, ir labai gardžiai papildantys skonį.

Naudoju ne peraugusius agurkus, vidutinio dydžio ir kuo kietesne žieve, tik tuomet griežinėliai būna traškūs. Pjaustau aštriu peiliu, esu bandžiusi ir virtuvinio kombaino pjaustyklės peilius, tačiau griežinėlių forma nedžiugino.

Kadangi marinavimo procese nedalyvauja vanduo, agurkų prieš gaminant konservus nemirkau, tačiau visgi renkuosi kuo šviežesnius agurkus, nes bus reikalingos jų sultys. Toliau skaityti „Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Marinuotos cukinijų juostos

Šiemet agurkai šiltnamyje nedžiugina. Reiškinys masinis, tad įtariu, kad kaina turgavietėse ir pas ūkininkus nekris, pirkti marinavimui neapsimokės…

Tačiau cukinijos auga kaip pasiutusios, skinu kuo jaunesnes ir marinuoju naujai atrastu būdu.

Cukinijų juostas gamindavau šaltuoju būdu su aliejumi (receptą rasite ČIA), tačiau pernai rudenį konservuojant agurkus liko marinato, išpilti nevalia, o ilgiau pastovėjęs jis praranda skonį.  Akis užkliuvo už cukinijos, greitai pripjausčiau juostų, jas blanširavau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau karštu marinatu.

Juostos puikiausiai išsilaikė rūsyje iki pat birželio, gal būtų ir ilgiau laikęsi, bet… suvalgėm 🙂 Labai tiko kaip garnyras, juostomis gardinau ir puošiau vienakąsnius, sumuštinius, silkutes, kartais tiesiog pakabliuodavome iš stiklainio, nes gaivu, trašku, su rūgštele.

Gaminu sekančiai: cukinijas nuplaunu ir supjaustau juostomis. Pjaustau plačiu daržovių skustuku kartu su visa žieve, taip ne tik spalvingiau, bet ir gardžiau. Naudoju tik minkštimą, sėklas atiduodu vištaitėms, bet galima ir kompostuoti. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijų juostos”

Paskelbta

Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Paskelbta

Bemielė kvietinė duona

Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.

Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.

Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.

Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.

Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.

Toliau skaityti „Bemielė kvietinė duona”

Paskelbta

Žuvies pagardas

Šį pagardą turbūt žinome visi, tiesiog klasikų klasika, todėl prieš šventes norėčiau apie jį priminti ir aprašyti mūsų namų receptą. Kalbinant kitus ne kartą girdėjau, kad šį pagardą gamina „iš akies”, tačiau vadovaujantis teisingomis proporcijomis galima gauti tobulą skonį. Juolab proporcijos itin paprastos ir aiškios.

Šiuo pagardu apkloju keptą žuvį arba marinuotos silkės gabaliukus, tačiau ne kartą, pašildžiusi jį keptuvėje, naudojau ir kaip garnyrą keptai mėsai.

Kadangi sudėtyje yra nemažai konservantų, pagardas, sandėliuojamas stiklainyje ar maisto dėžutėje, šaldytuve išlaiko skonines savybes net tris mėnesius, tad kartais gaminu ir dvigubą porciją. Toliau skaityti „Žuvies pagardas”

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”

Paskelbta

Įdarytas batonas

Niekad nebūčiau sumaniusi kuo nors kimšti batoną, jei ne draugė, atvežusi mūsų vištaitėms maišą besibaigiančių galioti duonos gaminių.

Vienas batonas buvo nei supelijęs, nei įpjautas, paspaudus dar vis minkštas viduje, todėl atidėjau jį šonan ir, pasikuitusi atminties stalčiukuose, prisiminiau kadaise matytą vaizdą. Tokį, kokį dabar matote nuotraukoje.  Kaip tik turėjau silkės, šviežių daržovių ir sviesto, juos, išlydėjusi draugę, supjausčiau, sumaišiau ir sukimšau į išskaptuotą batoną.

Sekančią dieną, prapjovus, aiktelėjom nuo grožio, o paragavę ir nuo skonio. Ir nuo tada, kai tik leidžiamės į kokią pažintinę kelionę po Lietuvą, gaminu šį neįmantrų užkandį. Gardų, gaivų, sotų ir itin patogų transportuoti.  O ir tepti nieko nebereikia, tik atsipjauti.

Gamyba visiškai nesudėtinga, vienintelis nepatogumas yra tas, kad sviestas turi būti kambario temperatūros. Esu bandžiusi paspartinti procesą sviestą ištirpindama, tačiau tuomet įdaro tekstūra gavosi kitokia, šiltas sviestas susigėrė į batono minkštimą, produktai „nesusirišo” tarpusavy.  Taip pat atradau, kad įdarui labiausiai tinka silkė, nemirkusi marinate ar aliejuje, tokios dabar galima rasti visuose prekybos centruose, ant pakuotės būna užrašas „be aliejaus”. Arba dar geriau – pasigaminti sausai sūdytos silkės patiems (receptą rasite ČIA).  Toliau skaityti „Įdarytas batonas”

Paskelbta

Varškės apkepas su plėšytu lavašu

Nors varškės šiame apkepe nedaug, visgi jos skonis yra dominuojantis, todėl kartu su ragavusiais nusprendėme jį pavadinti būtent taip.

Nors apkepus esame pratę valgyti karštus ir su lengvais padažais ar uogomis, dėl kiek kitokių ingredientų šį valgome kiek kitaip. Netgi labiau pamėgome šaltą, supjaustytą riekelėmis ir pavyzdžiui apteptą paštetu. Ar su lašišos gabaliukais ir fermentuotomis daržovėmis. Sūrio riekele. Svieste pačirškintais pievagrybiais. Tinka viskas, kuo dengiame duoną.

Paruošti tešlą labai paprasta, tad kai tik turiu kiek kietėti pradedančio lavašo, iškart imuosi šio apkepo. Tiks, žinoma, ir šviežiai nupirktas.

Visą gaminimo eigą nufilmavome su LRT, įrašą rasite ČIA.

O jei labiau mėgstate skaityti receptus, skaitykite toliau.

Toliau skaityti „Varškės apkepas su plėšytu lavašu”