Fermentuoti apynių ūgliai

apynfermentApyniai – drėgmę mėgstantys augalai, tad daugiausiai jų rasite paupiuose ar paežerėse. Ūgliai fermentacijai (dar kitaip rauginimui) tinkamiausi jauni, ne aukštesni, nei 10 centimetrų. Tai nuostabaus skonio užkandis, ragaujamas jau įpusėjus vasarai, bet dažniausiai išlaikomas iki žiemos, kai trūksta žalios spalvos ir probiotikų.
Nupjautus ūglius perplaunu po šalto vandens srove, jie kimba prie pirštų, bet taip turi būtu, kibimas fermentacijos metu dings.
Patogiausia fermentuoti stikliniuose induose, kuriuos galima uždengti orui laidžiais dangteliais, oras yra būtina fermentacijos proceso dalis.
Ūglius sudedu į indą, šį sklidinai užpilu vandeniu, kuris išpilamas į matavimo indą. Tokiu būdu paskaičiuoju kiek reikės druskos.
1 litrui vandens reikia
1 valg. š. rupios, nejoduotos druskos
Druską, lėtai maišant, ištirpinu vandenyje ir gautu tirpalu užpilu apynių ūglius stiklainyje. Dengiu (neužsukant hermetiškai) dangteliu ir stiklainį dedu į tamsią, vėsią namų vietą. Labiausiai tinka rūsys, bet jei tokio neturite, tiks ir tamsiausia spintelė.
Įrūgę ūgliai valgomi kaip savarankiškas užkandis, jai kabinamos užtepėlės, gardinamos sriubos ir salotos.

Salotos su šprotais

IMG_20190419_221442.jpg

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti “Salotos su šprotais“

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

margumm.jpg

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti “Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Iraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“

Sūdytos citrinos

edf

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti “Sūdytos citrinos“

Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)

edf

Rudeniui įsiridenus į antrą pusę dažnas skundžiasi per gausiu moliūgų derliumi, mat atsiranda poreikis juos sandėliuoti. Tačiau sandėliuoti moliūgus galima ne tik sandėliukuose ar po virtuvės stalu, tačiau ir į stiklainius ar netgi bačkutes. Rauginti moliūgai yra tobulas garnyras ar tiesiog užkandis, sumuštinių puošmenos ir skonio gerintojai.
Moliūgai nužievinami ir supjaustomi kuo didesniais kvadratais. Jie dedami į stiklainį ar kitą rauginimo indą, ten pat dedamos mėgstamos prieskoninės žolės. Šaltuoju metų laiku, kai šviežių prieskonių nebeturime, galima naudoti sausus mišinius, kurių galima rasti prekybos centruose. Arba gardinti tiesiog lauro lapais ir pipirais.

Toliau skaityti “Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)“