Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis

edf
Kepti karveliai į burną patys neskrenda, sako tautosaka. Ir karvelių dabar retai sutiksi ant eilinio lietuvio stalo, nors ką jau čia karveliai, net ir putpelių mėsos neaptikau jokioje prekybcentrio vitrinoje ar šaldiklyje. O ieškojau smarkiai, po pirmos “dozės“, kurią Dovilė man parvežė iš Penkauskų ūkio.  Labiausiai putpeliena man patiko tuo, kad iškarto ruošiama porcija paukštienos, kurios nereikia pjaustyti ir visi gauna po du sparnelius ar dvi šlauneles, dėl ko vištoje kildavo dažnas karas :)
Jau užsisakiau dailiai supakuotų gardumynų, o kol sulauksiu – ėmiausi istorijų receptūrų. Ir jei tik jums įdomu – pasidalinsiu keliomis.
Itin gurmaniškai paruoštos putpelės yra valgomos su visai kauliukais, kurie, ilgėlesnį laiką troškinti tampa tikrai sukramtomais.
Dvaro virėjai mane bartų už bulvinį garnyrą, anuomet, kai buvo madinga valgyti paukščiukus, jie buvo tiekiami su kruopomis ir pastarnokais, morkomis ar ropėmis.
Ir dar linksmesnis reikalas – padykusių dvarininkų išmislas valgyti putpeles po marška, kiekvieną valgytoją su lėkšte putpelienos dengdavo dideliu audiniu, kad jis galėtų nevaržomai čespėti, apčiulpti kaulus ir kvėpuoti nuostabiais aromatais, kurie po marška iškvėpindavo valgytoją ne mažiau, nei prabangiausias fragransas. Argi ne prabanga kvepėti keptais karveliais? :)
Na, o mano patiekalas –  su gurmaniškomis bulvėmis, tokių vargu ar esate ragavę.

Toliau skaityti “Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis“

Du viename – blauzdelės, batatai, pupuolės, žirneliai ir šparagai

Karštis vėl parginė mane į namus, uždaryti langai, burzgia kondicionierius. Netoleruoti karščio yra bėda, tiek dienų iškrenta iš konteksto, bet kai apsidairai aplink, supranti, kad tai nedidelė, išgyvenama, bėda… Visiems jums, apturintiems prastus laikus, siunčiu ramybės gabaliuką. *

O negatyvą verčiant pozityvu? Būti namie lygu sėsti prie rašymo, prisikaupė galybė receptų, senokai besidalinau atradimais ir skoniais. Taigi.

Tęsiant naują temą “Du viename“ – du patiekalai iš tų pačių produktų. Šparagų sezonas pabaigos link, todėl ir kaina nebekandžioja, galima jais paįvairinti ir kasdienį stalą. O ir batatų – saldžiųjų bulvių – kaina šiemet nedidelė, labai mėgstame jų tyrę garnyrui, ypač paukštienos.

! Sriuba gali būti labai skani, net jei joje nėra bulvių ir morkų !

4 asmenų pietums pasiruošiu: Toliau skaityti “Du viename – blauzdelės, batatai, pupuolės, žirneliai ir šparagai“

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

edf

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti “Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“

Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ilgokai nesirodžiau etery, viskam savos priežastys, gaila, kad jos ne itin džiugios. Siunčiu visiems, ypač Tau, stiprybės. Labai norėčiau išmokti ją užkonservuoti ir padovanoti jums visiems, dabar išgyvenantiems netektis, ligas, akistatą su negalia, depresija… Ir sau nepamaišytų indelis, liūdnas ruduo radosi šiemet…

Bet.

Viso to akivaizdoje, visgi labai noriu pasidžiaugti nauju atradimu – plikyta kefyrine koldūnų tešla. Tai vienas iš sėkmingiausių šiųmečių eksperimentų, apjungiantis kelis receptus į vieną. Plikytą tešlą jau bandėte daugelis, sprendžiu iš komentarų ir laiškų su padėkomis atradus tobulą tešlą. Bet… atradau dar geresnę, elastingesnę, mažiau suverdančią, standesnę ir net skalsesnę tešlą koldūnams, virtiniams ar net sausoje keptuvėje kepamiems pyragėliams ir mini čeburekams.  Toliau skaityti “Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams“

Firminė kepeninė

OLYMPUS DIGITAL CAMERAKarts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą Aliejaus presai aparatą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.  Toliau skaityti “Firminė kepeninė“

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

DSC_0142

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto “iliuminatorius“  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti “Virtų daržovių paruošimo ypatumai“

Gardžiosios blauzdelės

Blauzdeles

Vakar su viena maisto tinklaraštininke diskutavome apie vištieną prekybos centruose, dėliojome mums žinomus jų auginimo ir lesinimo pliusus ir minusus ir abejotiną kokybę. Ir abipusiai sutarėme, kad nuo jos… nepabėgsime :) Broilerių mėsa yra skanesnė, nei ūkyje augusios laimingos vištos. Minkštesnė. Lengviau paruošiama. Gardesnė.

O su jumis pasidalinsiu keliomis firminėmis paslaptimis kaip kepti blauzdeles, kad jos būtų ypatingai minkštos.

Toliau skaityti “Gardžiosios blauzdelės“