Susuktinis (wrapper)

susukti

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu “wrapper“. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į “suktinis“, “įvyniotinis“, “įsuktinis“, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos “susuktinis“. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti “Susuktinis (wrapper)“

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

surelis.jpg

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu :)

Toliau skaityti “Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)“

Naminis lavašas

img_20180817_1041384504441685694215679.jpgPažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti “Naminis lavašas“

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

kepenu

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? :)

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti “Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų“

Ruginiai duoniukai

edf

Ir vėl su didele padėkai Ievai iš Slėnio sodybos – nuostabiai pavykęs idėjos įgyvendinimas ir naujas produktas mūsų ir mano valgytojų namuose. Tiems, kas renkasi naminį maistą ir jo gamybą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa ar neiškepa kepsnys ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikėdavo garantuoto rezultato, kepdavau duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai Ieva parašė, kad ji šiuos gardumynus gamina su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys. Ir po kelių kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą naujokams, nes jie turi malonios rūgštelės, labiau porėti ir žymiai skalsesni. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepiau duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jie tokie minkšti ir porėti.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

edf

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti “Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“

Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai

raugin1

Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.

Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti “Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai“