Paskelbta

Kvietinė raugo duona

Ar bandėte kepti raugo duoną? Nepavyko? Arba pavyko šiaip sau? Ir aš neturiu ką slėpti, patį raugą pasigamindavau puikiausiai, net per kelias dienas, bet tokio iškeptos duonos rezultato, kokį esu mačiusi kepėjų forumuose ar insta paskyrose, nė karto pasiekti nepavyko.

Ir pastaruoju metu, kai atradau tobulas proporcijas kvietinei mielinei duonai, raugą visiškai apleidau. Į geras rankas pavasarį atidaviau penkias paskutines raugo porcijas ir… atsisveikinau. Ir maniau, kad amžiams.

Bet kaip dažnai būna, ima gyvenimas ir atveda atgal, tuomet, kai mažiausiai lauki ir tikiesi.

Taip ir nutiko, kai gavau pakvietimą sudalyvauti Malsena organizuotame renginyje, kuriame gyvai pamačiau raugo duonos virtuozų darbą. Ir taip skausmingai dilgtelėjo, kad viskas juk paprasta, kai tikri meistrai pasidalina pačiomis mažiausiomis, bet pačiomis svarbiausiomis smulkmenomis.

Iš renginio parsinešiau ir dovanų – puikiųjų Malsenos pilno grūdo miltų bei kepyklos Druska.Miltai.Vanduo raugo. Namuose, atsidariusi stiklainį, užuodžiau tą seniai nebeuostą kvapą ir pamaniau sau – bandysiu. Ir valio – namai jau kvepia duona, gal ne tokia porėta, gal dar ne tokia išjausta, bet tikiuosi tą praktiką užsiauginti bent kartą per savaitę užmaišydama tešlą ir iškepdama kepaliuką laimės.

Receptūra mielai pasidalino minėto kepyklos steigėjos, kopijuoju jį ir jums, bet po juo norėčiau jums aprašyti įdomiausius atradimus, kuriuos išgirdau ir išbandžiau praktiškai. Tai ir buvo tos mažos smulkmenos, kurios lėmė sėkmę.

Ko reikia duonos tešlai? (2 kepalai):

Toliau skaityti „Kvietinė raugo duona“
Paskelbta

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

Taip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti „Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke“

Paskelbta

Susuktinis (wrapper)

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu „wrapper“. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į „suktinis“, „įvyniotinis“, „įsuktinis“, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos „susuktinis“. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti „Susuktinis (wrapper)“

Paskelbta

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)“

Paskelbta

Naminis lavašas

Pažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti „Naminis lavašas“

Paskelbta

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? 🙂

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti „Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų“

Paskelbta

Ruginiai duoniukai

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti „su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti „Ruginiai duoniukai“

Paskelbta

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“

Paskelbta

Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai

Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.

Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti „Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai“

Paskelbta

Firminė kepeninė

Karts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą aliejaus spaudimo presą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.

Toliau skaityti „Firminė kepeninė“