Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti „Karamelizuotų svogūnų pagardas”

Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais

Kad jau grįžau prie raugo duonos kepimo, tai ją norisi valgyti ne kaip priedą prie sriubos, naminė kvietinė duona tiesiog prašosi būti puošiama įdomesniais gardumynais. 

Visą grybų sezoną su lengvu kartėliu stebėjau kaip visi kepė baravykus ir raudonikius, iš kai kurių nuotraukų netgi sklido tas miško ir grybienos aromatas, bet…  Miško grybų valgyti, deja, negaliu, tad pagalvojau apie didžiuosius pievagrybius ir ant šviežutėlės duonos riekės vakar surenčiau pirmą testą. O šiandien jau pirkau daug grybų ir gaminau daug sumuštinių, sukėlusių tikrą furorą. Kvapai, skoniai ir estetika – trys pagrindinės sudedamosios, o ir dabar, kai kažkodėl nebesinori mėsiškų patiekalų, labai savo laiku atsiradęs derinukas.

Įtariu, kad ir su pirktine duona bus visai neblogas varinatas, tad receptas jau laukia pirmo vienakąsnių vakarėlio. 

Viskas itin greita ir paprasta, ilgėlesnis tik grybų paruošimas ir atvėsinimas.

8 sumuštiniams reikės:

Toliau skaityti „Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais”

Kvietinė raugo duona

Ar bandėte kepti raugo duoną? Nepavyko? Arba pavyko šiaip sau? Ir aš neturiu ką slėpti, patį raugą pasigamindavau puikiausiai, net per kelias dienas, bet tokio iškeptos duonos rezultato, kokį esu mačiusi kepėjų forumuose ar insta paskyrose, nė karto pasiekti nepavyko.

Ir pastaruoju metu, kai atradau tobulas proporcijas kvietinei mielinei duonai, raugą visiškai apleidau. Į geras rankas pavasarį atidaviau penkias paskutines raugo porcijas ir… atsisveikinau. Ir maniau, kad amžiams.

Bet kaip dažnai būna, ima gyvenimas ir atveda atgal, tuomet, kai mažiausiai lauki ir tikiesi.

Taip ir nutiko, kai gavau pakvietimą sudalyvauti Malsena organizuotame renginyje, kuriame gyvai pamačiau raugo duonos virtuozų darbą. Ir taip skausmingai dilgtelėjo, kad viskas juk paprasta, kai tikri meistrai pasidalina pačiomis mažiausiomis, bet pačiomis svarbiausiomis smulkmenomis.

Iš renginio parsinešiau ir dovanų – puikiųjų Malsenos pilno grūdo miltų bei kepyklos Druska.Miltai.Vanduo raugo. Namuose, atsidariusi stiklainį, užuodžiau tą seniai nebeuostą kvapą ir pamaniau sau – bandysiu. Ir valio – namai jau kvepia duona, gal ne tokia porėta, gal dar ne tokia išjausta, bet tikiuosi tą praktiką užsiauginti bent kartą per savaitę užmaišydama tešlą ir iškepdama kepaliuką laimės.

Receptūra mielai pasidalino minėto kepyklos steigėjos, kopijuoju jį ir jums, bet po juo norėčiau jums aprašyti įdomiausius atradimus, kuriuos išgirdau ir išbandžiau praktiškai. Tai ir buvo tos mažos smulkmenos, kurios lėmė sėkmę.

Ko reikia duonos tešlai? (2 kepalai):

Toliau skaityti „Kvietinė raugo duona”

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

Taip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti „Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke”

Susuktinis (wrapper)

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu „wrapper”. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į „suktinis”, „įvyniotinis”, „įsuktinis”, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos „susuktinis”. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti „Susuktinis (wrapper)”

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)”

Naminis lavašas

Pažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti „Naminis lavašas”

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? 🙂

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti „Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų”

Ruginiai duoniukai

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti „su savim”, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti „Ruginiai duoniukai”

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova”