Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys

Lėto kepimo gaminiai puikiai tinka ne tik savaitgaliui. Jei dirbate nuotoliniu būdu, kepsnį galima pasiruošti ir dienos pietums. Didžiausią darbą atliks orkaitė.

Tokie kepsniai pasižymi ypatingu sultingumu ir minkštumu ir nepalieka abejingų. Ovacijos garantuotos 👏

Paruošimas nesudėtingas, svarbi tik viena proporcija – mėsos ir druskos santykis, optimaliausias 1kg mėsos skaičiuojant 1 šaukštelį druskos (15g).

Taip pat ruošiu ir kumpį ar mentę. 

Mėsą (optimaliausias 2-3 kg gabalas) dedu į kepimo indą, naudoju akmens masės skardą. Mėsos viršų įpjaunu tinkleliu, apie 2cm gyliu. Į įpjovas prikaišau česnako riekelių, rūkytos šoninės juostelių, beriu džiovintų žolelių (dašio, čiobrelio, raudonėlio), palaistau trupučiu aliejaus. Kartu kepu ilguosius burokėlius, juos nulupu, supjaustau 4-5cm storio griežinėliais, dedu šalia kepsnio, pabarstau kmynais ir druska.

Toliau skaityti „Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys“

Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai

Pirmojo karantino metu, kai buvo uždarytos visos viešo maitinimo įstaigos, sėdėjome kieme, mataravome kojomis ir galvojome – kogi iš kavinių meniu mes negalime pagaminti namuose? Žinia, lankymasis kavinėse ir restoranuose nėra tik maistas, tai ir bendravimo forma, ir emocija, ir laukimo laimė.

Kadangi esu naminio maisto entuziastė, pamaniau, kad viską, išskyrus bendravimą ir žmones, galiu atkurti namuose. Ir, o varge, supratau, kad ne! Nebuvau kepusi… picos. Tos tikros, iš brandintos tešlos, su galybe sūrio ir daržovių, su traškiais kraščiukais, žodžiu tokios, kokią karts nuo karto valgydavome vienoje picerijų.

Buvo labai smagu mokytis, ieškojau informacijos ir lietuviškuose, ir itališkuose receptų puslapiuose, konsultavausi su tais, kurie turi tikras picų krosnis, maisto technologais. Bandžiau įvairias tešlas ir kepimo technikas, kol galiausiai po tiekos eksperimentų suradau tai, kas gali kompensuoti vėl uždarytų picerijų skonius.

Dabar jau galiu drąsiai pasidalinti savo atradimais, ideali tešla ir šaltas brandinimo būdas pasiskolintas iš mielo Arno (IG profilis Skanus žmogus), truputį padidinau mielių kiekį, o ruošimo būdai ir kepimo ypatumai atrasti mano pačios.

Tešla 4-ioms 30cm skersmens picoms:

700 g pilno grūdo miltų

425 ml šilto vandens

3 šaukštai tyro bekvapio aliejaus

1 šaukštelis rupios druskos

4 g sausų mielių (arba 16 g presuotų)

Miltus įsijoju į gilų dubenį, supilu aliejų, beriu druską ir lengvai sumaišau. Į stiklinę su reikalingu kiekiu šilto vandens (ne daugiau 40C) suberiu ar sudedu presuotas mieles ir ilgu šaukštu lėtai maišau, kol mielės pilnai ištirpsta ir aktyvuojasi. Gautą balzganą skystį supilu į miltus, pradžioje maišau mentele ir galiausiai imuosi minkymo. Minkau kuo ilgiau, bent 10 minučių, jei turite kokį virtuvinį robotą, kuris gali padėti šiuo klausimu, naudokitės jo paslaugomis.

Išminkytą tešlą pridengiu lininiu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje kilti. Nelygu temperatūrai namuose tai gali užtrukti nuo pusvalandžio iki kelių valandų.

Pakilusią tešlą dedu ant darbastalio ir stalo peiliu padalinu į 4 lygias dalis. Kiekvieną jų, tempiant tešlą žemyn į delną, suformuoju į rutulį. Kadangi tešla yra brandinama, jai yra būtinas hermetinis įpakavimas, kitaip dalis tešlos sukietėja ir tampa nebevartojama. Daugelyje receptų yra patariama tešlą vynioti į maistinę plėvelę. Aš jos, kaip trumpalaikio pagalbininko ir būsimos ilgaamžės šiukšlės nemėgstu, tad šiam reikalui turiu 3 etatinius plastikinius maišelius. Ištraukus tešlą, maišelį išverčiu, nuplaunu, išdžiovinu ir dedu į tam skirtą vietą iki kito tešlos gaminimo.

O kodėl tris? Nes gaminant tešlą tiesiog neįmanoma atsispirti pagundai iškarto išsikepti picą. Mat brandinimas, kaip ir mano mylimoje naktinėje duonoje (receptas čia), vyksta šaldytuve ir ne šiaip truputį, o visas 3 paras. Šaltasis kildinimo ir brandinimo būdas yra vienas įdomiausių ir sėkmingiausių.

Taigi, jeigu picas planuoju kepti šeštadienį, tešlą suminkau trečiadienį. Bet jei tešla pastovi šaltai ir keliomis dienomis ilgiau, jai nieko blogo nenutinka.

Kai jau kyla mintis apie picą, iš šaldytuvo traukiu vieną tešlos kamuolį, ant stalo kloju silikoninį kilimėlį (jis skirtas ne tik kočiojimui, bet ir kepimui, patogu ir tvaru). Ant kilimėlio yra diametrai, tad labai patogu padaryti apvalią formą.

Toliau skaityti „Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Kotletai su kopūstais

Vasarinės kopūstų gūžės šiemet labai dailiai susisukę, traškios ir sultingos. Tik kartais būna taip, kad salotoms sunaudoju ne visą galvą ir tada reikia sukti savąją ką su likučiu veikti. Dėti į šaldytuvą – ne išeitis, ten kopūstas labai greitai suvysta, praranda traškumą, todėl skubu jį pvz. užraugti (receptas čia), bet jei ruošiuosi gaminti maltinius ar kotletus, visada smulkiai papjaustau saujelę ir įmaišau į maltą prieskoniuotą mėsą ar paukštieną.

O pats svarbiausias tokių kotletų skonio garantas – ožragė. Mano pirma pažintis su ja buvo labai keista – prieš gerą dvidešimtį metų vienoje Karibų salų, vietiniame turguje, pirkau visus iš eilės egzotiškiau kvepiančius ir atrodančius prieskonius. Parsivežti rusvi grūdeliai kvepėjo įdomiai, bet tuo metu dar niekas nerašė maisto tinklaraščių, o jeigu ką, ir interneto nebuvo. Tad taip ir nesužinojau kas jie ir galiausiai, po kelių metų, atsisveikinau. Karts nuo karto jausdavau tą kvapą valgydama vietinį maistą pietų šalyse. O kai mano draugė, prekiavusi gruziniškais prieskoniais, davė pauostyti geltonų miltelių, kvapas priminė tuos egzotiškuosius grūdelius. Ant indelio puikavosi užrašas „ožragė“.

Dabar ožragės mano prieskonių spintelėje yra visada, o jei baigiu, pėdinu į prieskonių rojų – parduotuvę Delona.

Tuo pačiu šiandien dar ir pasidalinsiu idėja kaip formuoti vienodos formos kotletus. Ilgą laiką naudojau falafelių gaminimo aparačiuką, bet norėjosi truputį didesnių, ne vieno kąsnio kepinių. Kaip matosi nuotraukoje, tam naudoju ledų šaukštą. Taip formuoti kotletai būna puresni, bet vertėtų nepamiršti, kad dedant paruoštą masę į šaukštą, reikėtų paspausti.

Skonis niekada nėra pavedęs, Toliau skaityti „Kotletai su kopūstais“

Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)

 

Būna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.

Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.

Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.

Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.

1 picai: Toliau skaityti „Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)“

Kukuliai pekino kopūsto pataluose

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją „pigiai ir tvariai“, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti „Kukuliai pekino kopūsto pataluose“

Firminiai Kūmos šašlykai

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

1 kg kiaulienos mentės Toliau skaityti „Firminiai Kūmos šašlykai“

Tobulų tinginių balandėliai

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog „dešrelė kopūsto lapuose“. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti „Tobulų tinginių balandėliai“

Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti „paprastus“. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru“

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“