Vasarinės kopūstų gūžės šiemet labai dailiai susisukę, traškios ir sultingos. Tik kartais būna taip, kad salotoms sunaudoju ne visą galvą ir tada reikia sukti savąją ką su likučiu veikti. Dėti į šaldytuvą – ne išeitis, ten kopūstas labai greitai suvysta, praranda traškumą, todėl skubu jį pvz. užraugti (receptas čia), bet jei ruošiuosi gaminti maltinius ar kotletus, visada smulkiai papjaustau saujelę ir įmaišau į maltą prieskoniuotą mėsą ar paukštieną.
O pats svarbiausias tokių kotletų skonio garantas – ožragė. Mano pirma pažintis su ja buvo labai keista – prieš gerą dvidešimtį metų vienoje Karibų salų, vietiniame turguje, pirkau visus iš eilės egzotiškiau kvepiančius ir atrodančius prieskonius. Parsivežti rusvi grūdeliai kvepėjo įdomiai, bet tuo metu dar niekas nerašė maisto tinklaraščių, o jeigu ką, ir interneto nebuvo. Tad taip ir nesužinojau kas jie ir galiausiai, po kelių metų, atsisveikinau. Karts nuo karto jausdavau tą kvapą valgydama vietinį maistą pietų šalyse. O kai mano draugė, prekiavusi gruziniškais prieskoniais, davė pauostyti geltonų miltelių, kvapas priminė tuos egzotiškuosius grūdelius. Ant indelio puikavosi užrašas „ožragė“.
Dabar ožragės mano prieskonių spintelėje yra visada, o jei baigiu, pėdinu į prieskonių rojų – parduotuvę Delona.
Tuo pačiu šiandien dar ir pasidalinsiu idėja kaip formuoti vienodos formos kotletus. Ilgą laiką naudojau falafelių gaminimo aparačiuką, bet norėjosi truputį didesnių, ne vieno kąsnio kepinių. Kaip matosi nuotraukoje, tam naudoju ledų šaukštą. Taip formuoti kotletai būna puresni, bet vertėtų nepamiršti, kad dedant paruoštą masę į šaukštą, reikėtų paspausti.
Skonis niekada nėra pavedęs, Toliau skaityti „Kotletai su kopūstais“
