Kukuliai pekino kopūsto pataluose

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją „pigiai ir tvariai“, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti „Kukuliai pekino kopūsto pataluose“

Firminiai Kūmos šašlykai

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

Toliau skaityti „Firminiai Kūmos šašlykai“

Tobulų tinginių balandėliai

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog „dešrelė kopūsto lapuose“. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti „Tobulų tinginių balandėliai“

Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti „paprastus“. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru“

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova“

Kepsnys Šiška (Kankorėžis)

Šiška lietuvių kalboje reiškia guzą. Arba vadą, įtakingą, svarbų, aukštas pareigas einantį asmenį – „Koks šiška“, sakom tuomet 🙂 O šiška, išvertus iš slavų kalbų, tai ir mūsiškis guzas, ir kankorėžis. O kodėl kepsnį pavadinau ne lietuviškai? Ogi tam, kad būtų linksmiau! Kiek galima gedėti blogą orą, darbdavį, troleibusą ar maksimos pardavėją?

Miške rytais jau sučiulba vis daugiau paukščių, vakar malyg girdėjau tą pavasarinį (daugumos paukščių vardų nežinau…), kėkštai krapštė kelmus, ieškodami rudeninių slaptaviečių, o genys tiek kalė pušį, kad skraidė ne tik skiedros, bet ir kankorėžiai. Štai tuomet ir prisiminiau, kad neaprašiau mano mylimo kepsnio. O ir nuo fermentavimo receptų jus pailsinsiu (ir pailsėsiu pati).

Šį kepsnį kepu iš kiaulienos kumpio arba mentės. Pasikartosiu, kad kokybišką mėsą randu tik pas patikimą ūkininką, ir tik tuomet išsikepu tiek mėsos, kiek pirkau,  be to ji kepant neplaukioja skysčiuose. Panašų kepsnį kartą gaminau iš stirnos kumpio, smaigsčiau lašinukus, tačiau mėsa buvo kietoka… Kai tik gausiu geros jautienos, kepsiu jaučio šišką, būtinai. O šiandien apie kiaulaitę.  Toliau skaityti „Kepsnys Šiška (Kankorėžis)“

Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams

Ilgokai nesirodžiau etery, viskam savos priežastys, gaila, kad jos ne itin džiugios. Siunčiu visiems, ypač Tau, stiprybės. Labai norėčiau išmokti ją užkonservuoti ir padovanoti jums visiems, dabar išgyvenantiems netektis, ligas, akistatą su negalia, depresija… Ir sau nepamaišytų indelis, liūdnas ruduo radosi šiemet…

Bet.

Viso to akivaizdoje, visgi labai noriu pasidžiaugti nauju atradimu – plikyta kefyrine koldūnų tešla. Tai vienas iš sėkmingiausių šiųmečių eksperimentų, apjungiantis kelis receptus į vieną. Plikytą tešlą jau bandėte daugelis, sprendžiu iš komentarų ir laiškų su padėkomis atradus tobulą tešlą. Bet… atradau dar geresnę, elastingesnę, mažiau suverdančią, standesnę ir net skalsesnę tešlą koldūnams, virtiniams ar net sausoje keptuvėje kepamiems pyragėliams ir mini čeburekams.  Toliau skaityti „Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams“

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto „iliuminatorius“  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti „Virtų daržovių paruošimo ypatumai“

Šoninės kepimo ypatumai

Receptas TIK mėsavalgiams (ne mėsėdžiams, mieli vegetarai).

Pagaliau… Pagaliau pavyko nufotografuoti tą mano garsiąją keptą šoninę. Jokie maldavimai palaukti kelias minutes, kol paruošiu aplinką fotosesijai, nepadėdavo. Kepsnys tokio grožio ir tokio gardumo, kad pjaustančiojo peilį galima vadinti žongliravimu, o absoliučią tylą valgant (išskyrus šakučių ir peilių džyrius) visada įvertinu 10 balų. Tai yra aukščiausio skonių pilotažo kepsnys. Ir tik dėl labai elementarių dalykų, kuriuos kai kurie žmonės vadina paslaptimis.

Šio kepsnio paslaptys yra net trys. Viena tai paruošimo būdas, antra – lėtas kepimo būdas, ir, kaip jau ne kartą minėjau, mėsos kokybė. Kuo aukštesnės kokybės mėsa, tuo didesnį kepsnį turėsite. Nejuokauju, nuotraukose, kad ir ne itin kokybiškose, galite matyti, kad skardoje, kurioje kepė mėsa, visiškai nėra skysčio. Tai, kas matosi Toliau skaityti „Šoninės kepimo ypatumai“

Anglyje brandinta jautiena

Mane visada traukė Sibiras, esu skaičiusi galybę knygų, klausiusi beprotiškai įdomių pasakojimų, lig šiol virtuvėje pats mylimiausias Sabinos dovanotas šaukštas yra pagamintas iš kedro medienos. Ir taip jau nutiko, kad neseniai darbo reikalais teko susipažinti su chemijos mokslų daktaru iš Novosibirsko. Per trumpą pažinties dieną spėjome pakalbėti ir apie istoriją, ir apie Sibiro ypatumus. Sužinojęs, kad rašau apie maistą, jis nusprendė man padovanoti savo šeimos receptą. Va čia tai dovana! Receptas nuskambėjo taip neįtikėtinai, kad jau tą patį vakarą nuostabiojoj Nemenčinės turgaus mėsos parduotuvėje nusipirkau šmotą jautienos ir su nekantrumu telefonu instruktavau vyrą, kad ištrauktų iš vakaro kurto kubilo pečiaus anglis.

Ir štai, po kelių savaičių laukimo galiu pasakyti, kad dovana buvo išties neišpasakyto gėrio. Negaliu nepasidalinti su jumis.

Toliau skaityti „Anglyje brandinta jautiena“