Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata“ uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis“

Bulvinukai su šonine

 

Įtariu, kad šilkinių kukulių esate ragavę visi, tad skonio prasme bulvinukai bus panašūs. Tik su daugiau priedų, ryškesniu padažu, traškesniu skoniu ir labai dailiu pateikimu.

Gaminu juos kartą per 3-4 mėnesius, vienu ypu daug, dalį sudedu į šaldiklį ir kai tik užsimanome ko bulvinio, gardžiuojamės šiuo neįmantriu patiekalu. Gaminimo lyg ir daug,  iki galutinio skonio lėkštėje yra du virimo ir vienas kepimo orkaitėje procesas, tačiau visad raminu, kad dirbame ne mes patys, o buitinė technika.

Tad be ilgų įžangų, imam ir gaminam.  Ir mėgaujamės, nes skonis tikrai tobulas. Jei nevalgote mėsos, šoninę galite keisti pievagrybiais ar miško grybais,  pasūdyta varške, rūkyta raudonąja žuvimi.

Dažniausiai gaminu iš trijų kilogramų bulvių, tačiau paprastumo vardan proporcijas surašysiu vienam. Toliau skaityti „Bulvinukai su šonine“

Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru

Nors ruduo šiemet šiltas, apsipylęs auksu ir nubučiuotas saulės, atsibodo tos vasarinės salotos, šalti užkandžiai ir vaisiai. Norisi šilto ir sotaus maisto. Jau ir sriubas tirštesnes verdu, ir vištą nebe orkaitėje kepu, bet tadžine troškinu, kad būtų sodresnio, sunkesnio skonio.

Ir, žinoma, atidariau rauginimo sezoną. Jau pukši kopūstai su krapų sėklomis ir morkos su serbentų lapais. Bepjaustant ar betarkuojant šias daržoves neišvengiamai lieka nepanaudotų dalių, tad įsigudrinau maksimaliai jas panaudoti pyragėlių įdarui.

Vienintelė nenaudojama dalis kopūste yra kotas, tačiau pjaustant riekėmis dažnai lieka daug nenupjautos dalies aplink šerdį, ji puikiausiai tinka įdaro gamybai. Kaip ir labai ploni viršutiniai kopūstlapiai. Nežinau kaip jums, bet man nepavyksta sutarkuoti morkos iki paskutinio milimetro, net jei pasitelkiu virtuvinio kombaino tarkos pagalbą, tad sunaudoju ir jos likučius.

Tačiau visiškai nebūtina derinti rauginimo ir pyragėlių kepimo 🙂 Galima tiesiog pasigaminti (ar netgi nusipirkti paruoštos) tešlos, paruošti įdaro iš turimų daržovių ir labai greitai mėgautis karštais, rudens aromatais kvepiančiais pyragėliais. Toliau skaityti „Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru“

Rudeniškas karštas vaisių desertas

Meduoliais kvepiantis vaisių desertas. Su ožkų sūriu. Karštas, šildantis, iškvėpinantis namus jaukumu ir nenumaldomu rudeniu…

Šį desertą sumąsčiau kepdama eilinį neatsivalgomų figų gardumyną, vaisių vazoje su priekaištu į mane žiūrėjo apvytęs sodo obuolys, draugės dovanota kriaušė, kelios slyvos. O dar ir šiltnamyje smulkiuosius pomidorus nurinkau, o jie juk uogos!

Tad tiesiog sudėjau viską į keptuvą, įdėjau 15-kai minučių į iki 200C įkaitintą orkaitę, ištraukusi subėriau ožkų sūrio gabalėlius, palaisčiau medumi ir prieskonių dėžutėje akis užkliuvo už meduolių prieskonių. Užbarsčiau dosnų žiupsnį ir namai pakvipo Kalėdomis…

Kombinacija gavosi tiesiog ideali.

Tad jei mėgstate keptus vaisius ir karštus desertus, kviečiu pabandyti. Galima valgyti ir su ledų kaušeliu ar plakta grietinėle, jei norisi saldžiau ir kontrastingiau. Ir sezoninius ar egzotiškus vaisius naudoti, tinka absoliučiai viskas.

 

Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)

O gal net ne pyragas, o visas tortas?

Šį pyragą kadaise paragavau pas Ingą ir kelis kartus, išsiklausinėjusi gamybos ypatumų, pagaminau namie ir … pamiršau. Turbūt todėl, kad cukinijos man asmeniškai – labai sezoniška daržovė, prekybcentriai jų siūlo beveik ištisus metus, tačiau man gardi tik ta iš daržo, su žemės ir lietaus kvapais. O šiemet vėl užgriuvę į svečius pas Ingą gavome po gabalėlį gardaus, gaivaus ir sotaus pyrago, tad grįžusi namolio pagaminau ir netgi spėjau nufotografuoti gabaliuką. Ir tą tik gudriai paslėpusi šaldytuve, labai jau šis patiekalas greitai dingsta iš lėkščių.

Pyragas skaniausiais šaltas, tad ilgiausia gamybos dalis ir yra laikas, kuomet atvėsta iškepti blynai ir jie susiporuoja su varškės pertepimu. Užtrunka ir cukinijos bei druskos chemija, labai svarbu, kad būtų nusunkta kiek įmanoma daugiau sulčių, kitaip kepami blynai plyš ir gadins nuotaiką.

Kepant daugumą saldžių pyragų visada rekomenduoju vadovautis nurodytomis proporcijomis, tačiau miltų ar druskos kiekį cukinijos blynams numatyti sudėtinga, viskas priklauso nuo tarkių drėgmės.  O ir palikti atpjautos cukinijos nevertėtų, geriau sunaudoti visą, iškepant daugiau blynų.

Pertepimui varškė yra maišoma su grietine arba majonezu, ar jų mišiniu. Man kilo mintis, kad graikiškas jogurtas irgi yra pakankamai tirštas, turi grietinės rūgštumo ir yra ne toks riebus, tad gaminu su juo.

Šiam pyragui naudojau 1,300g cukiniją, kurią svėriau prieš išimant sėklas ir nulupant žievę. Toliau skaityti „Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)“

Varškės apkepas „Klasika“

Varškės apkepų variacijų gyva galybė, tačiau šis, kurį mena vaikystėje valgę net garbingiausio amžiaus senjorai, yra absoliutus favoritas. Ypatingai dėl to, kad ruošai nereikalinga jokia buitinė technika,  viską galima sumakaluoti tiesiog šakute. Produktų dažniausiai yra šaldytuve ir spintelėse. O ir receptūrą supaprastinau iki lengvai įsimenamos, tad prieš gaminant nebereikės naršyti kulinariniuose puslapiuose.

Atsiminti tereikia, kad matuojant standartiniais varškės pakeliais po 180g, pagrindinių ingredientų reikės po 1. Jei 1 pakelis varškės, tai 1 kiaušinis, 1 šaukštas manų kruopų ir jei mėgstate saldžiai – 1 šaukštas cukraus. Ir, beje, tikrai galima kepti vieną porciją mažoje kepimo formoje.  

Šį apkepą tradiciškai tiekiame su grietine, tačiau puikiai tinka ir graikiškas jogurtas, ir grietinės-sviesto padažas ir net bešamelis, jei jo netyčia liko gaminant lazaniją.

Aš dažniausiai gaminu 4 porcijas, jei dalis ir lieka nesuvalgyta, laikau šaldytuve ir valgome net nepašildytą.

Taigi, 4 porcijoms reikia:
Toliau skaityti „Varškės apkepas „Klasika““

Šparagų ūgliai šoninės juostose

Kad jau prasidėjo didysis šparagų (smidrų) sezonas, brūkštelsiu apie patį elementariausią, bet tuo pačiu ir gardžiausią jų paruošimo būdą.

Receptas puikus ir tuo, kad tinka kepimui tiek orkaitėje, tiek ant žarijų. Žarijų kaitra, žinoma, prideda ir dūmo aromato, tad patiekalas gaunasi kvapnesnis. Vienintelė bėda kepant tokiu būdu, jei neturite dvipusių užspaudžiamų grotelių, yra vartymas, net ir stipriausiomis žnyplėmis suimtas ir verčiamas gaminys dažnai užsispyrusiai sukasi atgal, kartais atsivynioja šoninės kraštas, todėl parašysiu ir veiksmingą būdą išvengti nesėkmių.

Jei didesniame prekybos centre ar turgavietėje užmatysite blyškius, beveik baltus (taip ir vadinamus baltaisiais) šparagų ūglius, drąsiai pirkite ir skanaukite, blankumas yra specifinio auginimo būdas, kai augalas auga po žeme, apkauptas. Jų skonis yra švelnesnis, ūgliai stambesni, o šiame patiekale puikiai suderantys su stipriu rūkytos šoninės skoniu.

Šoninę perku jau pjaustytą plonomis juostomis, namuose net ir aštriausiu virtuviniu peiliu taip plonai atriekti nepavyksta.

2 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šparagų ūgliai šoninės juostose“

Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais

Kai tik iš žemės pradeda lįsti rabarbarų kotai, iš atminties stalčiukų krenta pyragai, keksiukai, sausainiai, kompotai… Bet šiemet kilusi idėja rabarbarus įkomponuoti į vieno indo orkaitėje patiekalą nunešė į kulinarines aukštumas.

Rūgštus skonis išties puikiai dera su paukštiena ir saldžiomis morkomis bei apelsinais. Kadangi paukštieną visad kepu lėtai, buvo nuogastavimo, kad rabarbarų kotai smarkiai perkeps ir taps labai minkšti. Bet buvau parengusi ir atsarginį planą – sumalti iškeptas morkas su apelsinų minkštimu ir rabarbarų piurė ir tiekti kaip košę. To neprireikė, rabarbarai buvo minkšti, bet laikantys formą.

Na, o skonis buvo stulbinantis. Gal dėl sūru-saldu-rūgštu-aštru derinio, jis visada pamalonina skonio receptorius. O pats receptas niekuo neypatingas, taip gaminu kone kasdien. Teisingiau gamina orkaitė, nes mano indėlis tebūna sudėti produktus į skardą.

2 porcijoms pasiruošiu:

Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais“

Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys

Lėto kepimo gaminiai puikiai tinka ne tik savaitgaliui. Jei dirbate nuotoliniu būdu, kepsnį galima pasiruošti ir dienos pietums. Didžiausią darbą atliks orkaitė.

Tokie kepsniai pasižymi ypatingu sultingumu ir minkštumu ir nepalieka abejingų. Ovacijos garantuotos 👏

Paruošimas nesudėtingas, svarbi tik viena proporcija – mėsos ir druskos santykis, optimaliausias 1kg mėsos skaičiuojant 1 šaukštelį druskos (15g).

Taip pat ruošiu ir kumpį ar mentę. 

Mėsą (optimaliausias 2-3 kg gabalas) dedu į kepimo indą, naudoju akmens masės skardą. Mėsos viršų įpjaunu tinkleliu, apie 2cm gyliu. Į įpjovas prikaišau česnako riekelių, rūkytos šoninės juostelių, beriu džiovintų žolelių (dašio, čiobrelio, raudonėlio), palaistau trupučiu aliejaus. Kartu kepu ilguosius burokėlius, juos nulupu, supjaustau 4-5cm storio griežinėliais, dedu šalia kepsnio, pabarstau kmynais ir druska.

Toliau skaityti „Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys“

Plikytos tešlos spurgos

Plikytos tešlos spurgos gaminamos pačių įvairiausių formų, kadangi tešla yra ganėtinai skysta, formuoti kamuoliukų nėra kaip, tad tešla leidžiama į verdantį aliejų nuo šaukšto, o man labiausiai patikęs variantas – spausti tešlą iš konditerinio maišelio ir žirklėmis nukirpti norimo ilgio spurgą.

Kepant jos labai pučiasi, viduje tampa beveik tuščiavidurėmis, tad valgant atrodo, kad kramtai debesėlį. Skaniausia dalis – traškūs apskrudę krašteliai.

Didieji šių spurgų privalumai – ketvirtadalį tešlos sudaro vanduo, tešloje naudojamas tik ketvirtadalis šaukštelio vanilinio cukraus, jokio kito, o saldumą kiekvienas gali reguliuoti pagal save, berdamas norimą kiekį miltelinio cukraus, aš asmeniškai jas valgau visiškai be jokio cukraus.

O didžiausias šių spurgų minusas, kad jos niekaip neužsibūna lėkštėje. Ir tai taipogi yra gerai, nes spurgos ir yra skaniausios ką tik iškeptos (ar išvirtos, nė nebežinau kaip čia teisingai). Jei žinau, kad valgytojų bus nedaug, gaminu iš pusės normos.

Toliau skaityti „Plikytos tešlos spurgos“