Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Bemielė kvietinė duona

Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.

Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.

Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.

Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.

Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.

Toliau skaityti „Bemielė kvietinė duona”

Varškės apkepas su plėšytu lavašu

Nors varškės šiame apkepe nedaug, visgi jos skonis yra dominuojantis, todėl kartu su ragavusiais nusprendėme jį pavadinti būtent taip.

Nors apkepus esame pratę valgyti karštus ir su lengvais padažais ar uogomis, dėl kiek kitokių ingredientų šį valgome kiek kitaip. Netgi labiau pamėgome šaltą, supjaustytą riekelėmis ir pavyzdžiui apteptą paštetu. Ar su lašišos gabaliukais ir fermentuotomis daržovėmis. Sūrio riekele. Svieste pačirškintais pievagrybiais. Tinka viskas, kuo dengiame duoną.

Paruošti tešlą labai paprasta, tad kai tik turiu kiek kietėti pradedančio lavašo, iškart imuosi šio apkepo. Tiks, žinoma, ir šviežiai nupirktas.

Visą gaminimo eigą nufilmavome su LRT, įrašą rasite ČIA.

O jei labiau mėgstate skaityti receptus, skaitykite toliau.

Toliau skaityti „Varškės apkepas su plėšytu lavašu”

p. Zdislavos kotletai

Sustoti ir atsisukti atgal – to pamokė Sidabrinės linijos pašnekovė p. Zdislava.  Vieno pašnekesio metu ji papasakojo kaip kepanti kotletus, o aš pažadėjau būtinai pagaminti ir aprašyti receptą. Nes dalintis gera. Tiek receptais, tiek pokalbiais.

Mano pašnekovė pasakojo apie gaminimą, ir jau beklausant nosį sukuteno prisiminimai apie vaikystėje mums su broliu bobutės ar mamos keptus kotletus, tiektus su virtomis bulvėmis ir vasarinių pomidorų salotomis. Och kokie skanūs jie būdavo!

Padėkojusi pašnekovei už receptą pagalvojau, kad jau daugel metų vis ieškojau naujų kotletų ingredientų, skonių, prieskonių, ypač todėl, kad tai mėgstamiausias vyro maistas, tačiau visai pamiršau tuos paprastus, bet neprastus kotletukus. Tad nieko nelaukusi, laikydamasi visų p. Zdislavos instrukcijų, pagaminau gardžius pietus.

Kotletai išties gavosi purūs, sultingi, su maloniu svogūno poskoniu, nebyrantys kepant. Nuostabūs, todėl dalinuosi receptu ir su jumis. Toliau skaityti „p. Zdislavos kotletai”

Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)

Varškės apkepus (iki pieno produktų kainoms pasiekus Mėnulį) kepdavau dažnai. Dabar, kaskart užsukus prekybcentrin, žvilgteliu į varškės kainas ir dažniausiai vyrui pasakau „dar ne”.

Dar negaliu priprasti prie keturiskart didesnių kainų, tačiau retais atvejais tenka rasti akcijų, tai dažniausiai būna po kilogramą ar kiek daugiau fasuota varškė.

Nusipirkus tokį poką nekyla abejonių, kad lipdysiu varškėčius ir kepsiu apkepą. Paprastą, be miltų, tinkantį valgyti tiek karštą, tiek šaltą kaip užkandį, gaivų, vasarišką, tausų, gardų, netikėtą, žiauriai skanų… Štai kiek epitetų. Ir dauguma jų surinkti iš valgytojų lūpų.

Ir man labai patinka sūrus apkepo variantas. Kadaise sumanyta idėja varškę maišyti su šalto ar karšto rūkymo šonine pasiteisino su kaupu, o štai įmaišyti šparagų sumaniau tuomet, kai šaldytuve radau pundelį vysti ketinančių ūglių.

Tokį apkepą esu kepusi ir su špinatų lapais, ir su brokolio gabaliukais, tiks ir žiedinis kopūstas, morkų juostelės, švieži žirneliai, apvirtos šparaginės pupelės. Pagrindinis duetas čia – varškė ir šoninė.

Kepu 28Ø silikoninėje formoje, bet tiks bet kokia kita. Toliau skaityti „Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)”

Bulvių ir varškės bandutės

Šio recepto ir patiekalo atsiradimas mūsų namų virtuvėje yra kiek kitoks, nei dauguma. Kaip ir pažinties su receptą papasakojusia pašnekove aplinkybės.

Savanorystė man visad buvo artima, daugel metų padėdavau vargstantiems maistu, kepdavau gerumo pyragus, pildydavau vaikų svajones. Tačiau kai tik išgirsdavau ar užmatydavau televizijoje Sidabrinės linijos senjorus, pasakojančius apie pasikalbėjimus su savanoriais, vis sukirbėdavo, kad pokalbiai vienišiems senoliams yra nuostabi dovana. Ir štai pernai, pagaliau pasiryžusi ir pradėjusi savanorystę Sidabrinėje linijoje, įsitikinau, kad pokalbio dovana yra abipusė.

Mano pašnekovė – šviesi, išsilavinusi, gyvenimą sūnums ir vaistinei mažame Lietuvos miestelyje atidavusi moteris. Jos pasakojimai apie vaikystę Suvalkijoje, karo ir pokario metus, kolchozus, laikmečių tradicijas ir tvarkas tokie vaizdingi, kad norisi klausti ir klausyti dar ir dar. Ši gyva, ne vadovėlinė, istorija atvedė ir prie pašnekesių apie tai, kaip anuomet maitinosi žmonės.

Vieno pokalbio metu pašnekovė pasakojo apie tai, kaip karo metu turėjo palikti namus, o po kelių mėnesių, grįžus į juos, terado sušalusias bulves. Tokias, salstelėjusias, mama virdavo su lupenomis, sugrūsdavo ir taukuose ar lajuje iškepdavo bulvių bandutes. Jei gaudavo varškės, įmaišydavo jos į bulvių masę ir štai tokios būdavo dar gardesnės ir skalsesnės.

Bulvių ir varškės duetas mūsų namuose labai mėgstamas, netgi cepelinus gaminu ar valgau tik su varškės įdaru, ką jau kalbėti apie nostalgiškas bulves su varškės padažu ir 3 dienų raugimo agurkais (receptą rasite čia). Todėl pašnekovės labai paprašiau recepto ir pasidalijimo patirtimi kaip pagaminti pačias skaniausias bulvių ir varškės bandutes, išbandžiau įvairias variacijas ir šiandien noriu pasidalinti receptu ir su jumis.

Toliau skaityti „Bulvių ir varškės bandutės”

Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata” uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis”

Bulvinukai su šonine

 

Įtariu, kad šilkinių kukulių esate ragavę visi, tad skonio prasme bulvinukai bus panašūs. Tik su daugiau priedų, ryškesniu padažu, traškesniu skoniu ir labai dailiu pateikimu.

Gaminu juos kartą per 3-4 mėnesius, vienu ypu daug, dalį sudedu į šaldiklį ir kai tik užsimanome ko bulvinio, gardžiuojamės šiuo neįmantriu patiekalu. Gaminimo lyg ir daug,  iki galutinio skonio lėkštėje yra du virimo ir vienas kepimo orkaitėje procesas, tačiau visad raminu, kad dirbame ne mes patys, o buitinė technika.

Tad be ilgų įžangų, imam ir gaminam.  Ir mėgaujamės, nes skonis tikrai tobulas. Jei nevalgote mėsos, šoninę galite keisti pievagrybiais ar miško grybais,  pasūdyta varške, rūkyta raudonąja žuvimi.

Dažniausiai gaminu iš trijų kilogramų bulvių, tačiau paprastumo vardan proporcijas surašysiu vienam. Toliau skaityti „Bulvinukai su šonine”

Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru

Nors ruduo šiemet šiltas, apsipylęs auksu ir nubučiuotas saulės, atsibodo tos vasarinės salotos, šalti užkandžiai ir vaisiai. Norisi šilto ir sotaus maisto. Jau ir sriubas tirštesnes verdu, ir vištą nebe orkaitėje kepu, bet tadžine troškinu, kad būtų sodresnio, sunkesnio skonio.

Ir, žinoma, atidariau rauginimo sezoną. Jau pukši kopūstai su krapų sėklomis ir morkos su serbentų lapais. Bepjaustant ar betarkuojant šias daržoves neišvengiamai lieka nepanaudotų dalių, tad įsigudrinau maksimaliai jas panaudoti pyragėlių įdarui.

Vienintelė nenaudojama dalis kopūste yra kotas, tačiau pjaustant riekėmis dažnai lieka daug nenupjautos dalies aplink šerdį, ji puikiausiai tinka įdaro gamybai. Kaip ir labai ploni viršutiniai kopūstlapiai. Nežinau kaip jums, bet man nepavyksta sutarkuoti morkos iki paskutinio milimetro, net jei pasitelkiu virtuvinio kombaino tarkos pagalbą, tad sunaudoju ir jos likučius.

Tačiau visiškai nebūtina derinti rauginimo ir pyragėlių kepimo 🙂 Galima tiesiog pasigaminti (ar netgi nusipirkti paruoštos) tešlos, paruošti įdaro iš turimų daržovių ir labai greitai mėgautis karštais, rudens aromatais kvepiančiais pyragėliais. Toliau skaityti „Mieliniai pyragėliai su kopūstų ir morkų įdaru”

Rudeniškas karštas vaisių desertas

Meduoliais kvepiantis vaisių desertas. Su ožkų sūriu. Karštas, šildantis, iškvėpinantis namus jaukumu ir nenumaldomu rudeniu…

Šį desertą sumąsčiau kepdama eilinį neatsivalgomų figų gardumyną, vaisių vazoje su priekaištu į mane žiūrėjo apvytęs sodo obuolys, draugės dovanota kriaušė, kelios slyvos. O dar ir šiltnamyje smulkiuosius pomidorus nurinkau, o jie juk uogos!

Tad tiesiog sudėjau viską į keptuvą, įdėjau 15-kai minučių į iki 200C įkaitintą orkaitę, ištraukusi subėriau ožkų sūrio gabalėlius, palaisčiau medumi ir prieskonių dėžutėje akis užkliuvo už meduolių prieskonių. Užbarsčiau dosnų žiupsnį ir namai pakvipo Kalėdomis…

Kombinacija gavosi tiesiog ideali.

Tad jei mėgstate keptus vaisius ir karštus desertus, kviečiu pabandyti. Galima valgyti ir su ledų kaušeliu ar plakta grietinėle, jei norisi saldžiau ir kontrastingiau. Ir sezoninius ar egzotiškus vaisius naudoti, tinka absoliučiai viskas.