Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)

 

piccBūna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.

Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.

Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.

Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.

1 picai: Toliau skaityti “Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)“

Balta kvietinė Kūmos duona

IMG_20190429_150739.jpg

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti “Balta kvietinė Kūmos duona“

Firminiai Kūmos šašlykai

Saslyk

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

1 kg kiaulienos mentės Toliau skaityti “Firminiai Kūmos šašlykai“

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti “Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje“

Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

img_20190128_1518398617395045447930310.jpg

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti “Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru“

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

edf

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

edfPirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti “Kininis bastutis ir ką su juo veikti“

Naminis lavašas

img_20180817_1041384504441685694215679.jpgPažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti “Naminis lavašas“

Kugelis

edf

Sako nebevartotinas toks šio patiekalo pavadinimas. Siūlo vadinti tarkainiu. Na, nežinau kaip jums, bet man šis pavadinimas neprilipo, o kadangi asmeninėje erdvėje dar galime rašyti ką beužsigeidžią, tebūnie tai klasikinis pavadinimas. Nes ir receptas, kurį aprašysiu, yra labiau klasikinis, nei modernus.

Būtent tokį kugelį kepdavo mano šeimos moterys ir jau N kartų. Plikyti tarkius karštu pienu man visad buvo norma, kol nepradėjome kalbėtis apie receptūras su didesnėmis auditorijomis. Pasirodo, šis būdas nėra plačiai paplitęs ir tuomet supratau, kodėl kitų namuose ar maitinimo įstaigose kugelis buvo kitoks, nei namie – tamsesnis, tvirtesnės struktūros, bet tuo pačiu ir ne toks skanus. Mielai dalinuosi mūsų šeimos receptu, jei nesate bandę pieno kugelyje, būtinai iškepkite tokį. Ir dabar pats skaniausias kugelio laikas, gaminant iš “senų“ rudeninio derliaus bulvių.

6-8 valgytojų kompanijai nuskutu ir smulkiai sutarkuoju Toliau skaityti “Kugelis“

Vanilinės barankos

 

edf
edf

Apvalūs daiktai pasąmoniniam lygyje asocijuojasi su begalybe, tai sužinojau labai seniai, bet praktiškai pradėjau pastebėti tuomet, kai ypatingo nuobodumo susirinkimuose ar kursuose pripiešdavau darbo knygas apvalių ratų ar aštuoniukių, tirštai ir gausiai. Ir jei jau tuomet būčiau atkreipusi į tai dėmesį, turbūt žymiai anksčiau būčiau metusi ofiso stiliaus gyvenimą ir atsidūrusi gamtos glėby, kuriame dabar tikra ta žodžio prasme gyvenu. Ir gaminu.

O neseniai praūžusio Kaziuko jomarkui gavau užsakymą iškepti apvalių barankų. Na, kol turiu laisvę rašyti taip, kaip matau pasaulį, riestainiais barankų nevadinsiu, neskamba nors tu ką 🙂 O barankų kepusi nebuvau, todėl buvo įdomu nerti į receptų lobynus internete ir surasti įdomiausią, kurį dar galėčiau paįvairinti savo fantazija.

Didysis atradimas buvo tame, kad ruginiai miltai dera su vanile. Barankos gavosi sluoksniuotos, tamsios, kvapnios ir ne itin panašios į tas jormarkines kvietines. Bet tame ir žavesys. Toliau skaityti “Vanilinės barankos“

Ruginiai duoniukai

edf

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“