Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

img_20190128_1518398617395045447930310.jpg

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti “Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru“

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

edf

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

edfPirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti “Kininis bastutis ir ką su juo veikti“

Naminis lavašas

img_20180817_1041384504441685694215679.jpgPažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti “Naminis lavašas“

Kugelis

edf

Sako nebevartotinas toks šio patiekalo pavadinimas. Siūlo vadinti tarkainiu. Na, nežinau kaip jums, bet man šis pavadinimas neprilipo, o kadangi asmeninėje erdvėje dar galime rašyti ką beužsigeidžią, tebūnie tai klasikinis pavadinimas. Nes ir receptas, kurį aprašysiu, yra labiau klasikinis, nei modernus.

Būtent tokį kugelį kepdavo mano šeimos moterys ir jau N kartų. Plikyti tarkius karštu pienu man visad buvo norma, kol nepradėjome kalbėtis apie receptūras su didesnėmis auditorijomis. Pasirodo, šis būdas nėra plačiai paplitęs ir tuomet supratau, kodėl kitų namuose ar maitinimo įstaigose kugelis buvo kitoks, nei namie – tamsesnis, tvirtesnės struktūros, bet tuo pačiu ir ne toks skanus. Mielai dalinuosi mūsų šeimos receptu, jei nesate bandę pieno kugelyje, būtinai iškepkite tokį. Ir dabar pats skaniausias kugelio laikas, gaminant iš “senų“ rudeninio derliaus bulvių.

6-8 valgytojų kompanijai nuskutu ir smulkiai sutarkuoju Toliau skaityti “Kugelis“

Vanilinės barankos

 

edf
edf

Apvalūs daiktai pasąmoniniam lygyje asocijuojasi su begalybe, tai sužinojau labai seniai, bet praktiškai pradėjau pastebėti tuomet, kai ypatingo nuobodumo susirinkimuose ar kursuose pripiešdavau darbo knygas apvalių ratų ar aštuoniukių, tirštai ir gausiai. Ir jei jau tuomet būčiau atkreipusi į tai dėmesį, turbūt žymiai anksčiau būčiau metusi ofiso stiliaus gyvenimą ir atsidūrusi gamtos glėby, kuriame dabar tikra ta žodžio prasme gyvenu. Ir gaminu.

O neseniai praūžusio Kaziuko jomarkui gavau užsakymą iškepti apvalių barankų. Na, kol turiu laisvę rašyti taip, kaip matau pasaulį, riestainiais barankų nevadinsiu, neskamba nors tu ką 🙂 O barankų kepusi nebuvau, todėl buvo įdomu nerti į receptų lobynus internete ir surasti įdomiausią, kurį dar galėčiau paįvairinti savo fantazija.

Didysis atradimas buvo tame, kad ruginiai miltai dera su vanile. Barankos gavosi sluoksniuotos, tamsios, kvapnios ir ne itin panašios į tas jormarkines kvietines. Bet tame ir žavesys. Toliau skaityti “Vanilinės barankos“

Ruginiai duoniukai

edf

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti “su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti “Ruginiai duoniukai“

Kefyrinis raugas ir salyklinė juoda duona

edf

Dar viena naujiena, netyčiom pakliuvusi į mano rankas, tai miežinis salyklo koncentratas. Viskas, kas koncentruota, man sukelia atstūmimo reakciją, pirma tokia ir buvo, pamačius juodą butelaitį vienoje prieskonių parduotuvėje, besidairant alaus mielių. Pamaniau, kad tai alaus gamybai skirtas produktas, bet perskaičius etiketės turinį ir paplepėjusi su pardavėja apie tai, kaip juodai jis nudažo duoną ir kokį nepakartojamą skonį suteikia jai, susigundžiau 🙂

O dar neseniai akis užkliuvo už raugo duonai recepto, kurį viena miela kulinarė patarė gaminti iš… kefyro. Genialu! Buvau girdėjusi, kad mūsų turguose žmonės perka raugintų kopūstų sultis ir į jas nardina virtus burokėlius, juk tai garantuotas rezultatas. O kefyras jau irgi rūgęs surūgęs, ir viskas jame turi greitai pasiduoti fermentacijos procesui.

Gaminau jau šešis raugus, su keturiais skirtingais miltais, ir visi šeši kartai jau sekančią dieną po paruošimo būdavo pasiruošę kelti duoną. Nei greičiau, nei rūgščiau mano patirty nėra buvę.

Paruošti labai lengva, nes viskas skaičiuojasi vienu puodeliu ar stikline. Kokios talpos ji bebūtų, laikantis vieno nesudėtingo skaičiavimo, visada gausite puikų rezultatą.

Raugui reikia:

1 puodelio riebesnio kefyro

Toliau skaityti “Kefyrinis raugas ir salyklinė juoda duona“

Spalvingas daržovių pyragas

DSC_0215 (2)

Tie, kas yra ragavę mano svogūnų pyrago, turbūt nesunkiai įsivaizduos kokio gardumo yra ir šis, mat ruošiu jį beveik taip pat, tik su kitokiomis, įvairesnėmis daržovėmis. Nieko naujo sakysite, pažįstamas receptas, matytas vaizdas. Tačiau. Kelis kartus, neiškepus morkų juostoms susimąsčiau kuo jas pakeisti, arba kaip paruošti morkas, kad jos būtų tokios pačios skanios, kaip ir sultingosios cukinijos ar grybus primenantis baklažanas. Ir kilo išganinga mintis, dalinuosi idėja 😉

Pyrago pagrindui reikės: Toliau skaityti “Spalvingas daržovių pyragas“

Plikytos tešlos ir dviejų sūrių pyragėliai

Chačiapu

Aušra atvežė brandinto sūrio, spintelėje radau Šlyninkų miltų, grojo puiki muzika, mintyse sukosi graži emocija apie vieną žmogų ir štai rezultatas 🙂

Jei mėgstate chačiapurius, šie mano kūrybos pyragėliai jums labai patiks. Skubantiems tiks greitas paruošimas, mėgstantiems vyną ar alų – puikus derinys, o nemėgstantiems, kaip aš , saldumynų – sūrus skonis. Tiesą sakant šie pyragėliai dera su viskuo – ir sriuba, ir kaip vienakąsnio pagrindas ir kai tiesiog kažko norisi. Ir labai smagus dalykas – jie kepami keptuvėje, bet be jokių riebalų.

Svarbus momentas – sūrių pasirinkimas. Vienas sūris turėtų būti švelnus, kaip Gouda, o kitas intensyvus kietasis, kaip Džiugas. Bandžiau įterpti ir fetą, bet ji šioje tešloje ištirpo ir nepaliko jokio skoninio pėdsako.  Toliau skaityti “Plikytos tešlos ir dviejų sūrių pyragėliai“

Pyragėliai su vištiena ir daržovėmis

PyragėliaiPyragėliai – nepamainomi švediško stalo, vakarėlių ir iškylų palydovai. Vienam tokiam stalui neseniai ruošiau mažus pyragėlius, lėkštės tapo tuščios greičiau nei per penkiolika minučių, ir tai labai paglostė širdį 🙂

Daugeliui pyragėliai asocijuojasi su mielinės tešlos bandele, tačiau yra galybė puikių tešlų, o ką jau kalbėti apie šimtus įdarų variantų ar formų. Mano favoritai – filo tešlos arba lavašo mažyliai su vištiena ir daržovėmis. Ir būtinai barstyti judra ir sezamu (kartais juoduoju).  Filo tešla tikrai nebe naujiena Lietuvoje, jau yra netgi špinatais dažytų lavašo lakštų. Čia jau ką rasite/nuspręsite. Ne mažiau svarbus įdaras.

24 pyragėliams pasiruošiu: Toliau skaityti “Pyragėliai su vištiena ir daržovėmis“