Silkės silkutės

Šiemet kaip niekad jaučiu Kalėdinę dvasią, vos prieš kelias dienas dar dūsavau nuo laimės Rygos Kalėdinėje mugėje. Čiuožinėjau su vaikais, uosčiau ypatingus aromatus, pirkau medinius auskarus, lapnojau kraujinius vėdarus ir keptą silkę.

Kepta silkė nesužavėjo, tačiau prisiminiau, kad jau tuoj tuoj metinės šventės, kurių stalo be silkutės neįsivaizduoju.

Jei ir jūs taip pat, siūlau paskaityti receptus su silke.
Sukėliau juos į vieną vietą, bus lengviau skaityti ir išsirinkti patinkantį 😉
Kūčioms ypatingai rekomenduoju silkę su baltuoju ridiku, o visas kitas Kalėdoms. Toliau skaityti „Silkės silkutės”

Silkės mišrainė su kiaušinių padažu

Vaje kokia diskusija apie silkių patiekalus užvirė po vakarykščio įrašo apie silkę su salierais!

Labai džiugu, kad klausiate, domitės ir svarbiausia – planuojate gaminti ir  pasimėgauti naujais skoniais. Išties, artėja Kalėdos, visada norisi kažko naujo ant stalo, tad prašome – dar vienas silkės receptas.

Niekada jo neaprašiau, nes maniau, kad jis yra elementarus ir daugeliui žinomas. Bet kadangi vakar sulaukiau daug prašymų aprašyti jį, pagaminau, nupaveikslavau ir sėdu prie aprašymo.

Šio patiekalo stebuklingumas yra padaže, dėl jo mišrainė gaunasi labai švelni, vienalytė, lengvai tepama ant duonos ar kabinama duoniuku.

Dar vienas mano atradimas ryškesniam skoniui – naudoju šviežiai maltus sičuano pipirus, malu paprasčiausiu malūnėliu, galima tiesiog sutraiškyti peilio briaunomis ir dar kiek pasmulkinti. Ir nors šie pipirai skirti Pekino ančiai ir kitiems Azijos šalių patiekalams gardinti, man jie ypatingai dera būtent su silke. Kai kurie šaltiniai rašo, kad šie pipirai turi ir gydomąjį poveikį:

  • antibakterinį, priešuždegiminį ir analgezinį poveikį, todėl jie gali padėti gydyti odos infekcijas, dantų skausmą, gerklės skausmą ir kitus uždegimus.
  • antispazminį ir karminatyvų poveikį, todėl jie gali padėti palengvinti virškinimo sutrikimus, pilvo pūtimą, vidurių pūtimą ir viduriavimą.

Toliau skaityti „Silkės mišrainė su kiaušinių padažu”

Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis

Turbūt nėra nieko pastovesnio nei silkė ant švenčių stalo. Jau nebesuskaičiuoju kiek receptų esu gaminusi ar sukūrusi pati, bet visada atsiranda kas dar nustebina. O nustebino lenkų kulinaras Tomasz , ne tik šiuo receptu, kiekvienas jo patiekalas yra vienu metu ir labai paprastas ir labai neprastas. Keliskart pagaminusi pagal jo receptą visgi įkišau savo trigrašį ir papildžiau skonius obuoliu.

Receptas sužavėjo tuo, kad jame naudojamas saliero gumbas. Turiu įprotį prekybos centruose stebėti ką perka kiti žmonės ir jei paklaustumėte ką matau rečiausiai, tai būtų salierai. Tiek gumbai, tiek lapkočiai. Ir pati tikrai retokai naudoju šią daržovę, kartais išvirdavau sriubą, kartais patarkuodavau ir maišydavau su morkomis garnyrui. Tačiau atradus šį nuostabų duetą su silke, įtariu, būsiu uoli salierų pirkėja.

Retai taip išsireiškiu, bet ši silkė beprotiškai skani. Tad kviečiu būtinai pasigaminti ir tikiu, kad ji taps tiek kasdienio, tiek šventinio stalo puošmena.

Silkę perku 500g pakuotėse be aliejaus. Jei pirksite aliejuje, būtinai nusausinkite. Toliau skaityti „Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis”

Pyragas su rabarbarais ir beze kepure

Šiemet, nepaisant užsitęsusių šalnų, puikiai dera pavasarinės gėrybės. Pilnais žandais valgome saldžius ridikėlius ir svogūnų laiškus, iš miško kasdien parnešu rūgštynių, jaunų garšvų ir kiaulpienių lapų. O sode vešliais lapais džiugina rabarbarai. Į juos vynioju sūrį, mėsos gaminius ar tuos pačius ridikėlius, tai neįtikėtinas atradimas, mat rabarbaruose esančios rūgštys saugo maistą nuo išdžiūvimo ar dehidratacijos.

O kotus dažniausiai naudoju pyragams, desertams ar verdu čatnį (receptas ČIA).

Jau senokai ieškojau įdomesnio pyrago recepto, akis vis užkliūdavo už beze puošto varianto ir galiausiai, apjungusi kelias idėjas ir gamybos būdus, įtariu būsiu atradusi tobulą pyrago versiją.

Derinys puikus ir tuo, kad galima sunaudoti pernykščio derliaus uogienes, tuo, kad skoniai ir tekstūros puikiai dera, o rabarbarų rūgštelė tiesiog tobulai papildo pyrago skonį.

Paplušėti reikia tik plakant baltymus, bet jei turite buitinę techniką, ji puikiai tai atliks už jus.

Pyragas formuojamas 3 sluoksniais. Toliau skaityti „Pyragas su rabarbarais ir beze kepure”

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi

Kadaise rašiau apie morkų pyragą ir netgi pavadinau jį tobulu. Tačiau taisyklė, kad tobulumui ribų nėra, visgi pasitvirtino.

Iškepusi morkų pyragą su sviestu tešloje atradau žymiai geresnį skonį. Žaliųjų citrinų glajus ir graikiniai riešutai sudėjo visus galutinius akcentus ir, jei sąžiningai, seniai mačiau taip stipriai iš malonumo užsimerkusius šio pyrago valgytojus. Nesu saldumynų mėgėja, tik kepėja, bet kaskart, iškepusi šį pyragą, suvalgau nemažą gabalioką. Nes jis pilnas razinų ir riešutų, nėra labai saldus, o tiek, kiek yra, jį atsveria žalių citrinų rūgštelė. Šlapias, prabangus ir visomis prasmėmis -iausias,

Žaliąsias citrinas galima keisti geltonosiomis, tačiau apelsinai ar mandarinai jau yra per saldūs glajuje, reikia stiprios rūgšties.

Kelis kartus šį morkų pyragą pjoviau perpus ir sutepiau maskarponės ir graikiško jogurto kremu, buvo labai gardu, tad jei patiks tiesiog pyragas, būtinai pabandykite variantą su mėgstamu kremu.

Proporcijas lengva prisiminti, gaminimui nereikalinga buitinė technika, viską puikiausiai sumaišo eilinis šaukštas.

Toliau skaityti „Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi”

Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu” graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos”

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”

Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)

Ar ir jūs jau grėbiate obuolius krituolius? Ar po savaitgalio kolegos atneša kibirioką vasarinių obuolių? Alyvinių, saldinių, avietinių?

Vienas kitas ir… nebesinori. Ir tuomet ima kirbėti ką iš jų pagaminti.

Vasariniai obuoliai labiausiai tinka košės, t.y. obuolienės, virimui. Obuolienę pagaminti nesudėtinga, esu aprašiusi receptus su apelsinais ir aguonomis (receptas čia), su bananais (receptas čia)  ir geltonosios, su ciberžole (receptas čia).

O štai rudeninius obuolius geriausia versti sultimis, cukatais ar džiovintais griežinėliais, o žieminius bandyti sandėliuoti ir valgyti peržiem.

Bet. Pirmiausiai iš vasarinių krituolių kepam pyragus arba renčiam desertus!

Štai kiek, pasirodo, receptų esu prirašiusi, rinkitės įdomiausią, kvėpinkite namus natūraliu obuolių ir cinamono duetu bei gardinkite artimųjų nuotaiką.

Toliau skaityti „Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)”

Morkų ir maskarponės sūrio tortas

Nė nežinau kas labiau – tortas ar pyragas, nes tai jungtinis dviejų receptų kūrinys, labai maloniai nudžiuginęs skoniu ir vaizdu.

Ir turbūt nėra svarbu kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai naujas, labai pamėgtas, ragavusių ypatingai girtas saldumynas, tiksiantis ir vasaros, ir žiemos savaitgaliams ar šventėms.

Morkų pyragą kepu dažnai, kai tik gauname gardžių šviežių morkų ir spaudžiame jų sultis, tarkiai dažnai virsta pyrago dalimi. Įprastai gaminu vieno sluoksnio kepinį su glazūra.

Bet vieną dieną nutiko taip, kad gaminant desertus liko daug nepanaudoto maskarponės kremo, tuomet ir kilo mintis ką tik iškeptą pyragą perpjauti pusiau ir pagardinti kremu.

Morkų juosteles dekorui pirmąkart dėjau šviežias, tai kiek gadino skonį, todėl sekantį kartą jau pasielgiau apdairiau – išmirkiau jas cukraus sirupe. Ir tai tapo gero, neįprasto, gardaus skonio garantu.  Toliau skaityti „Morkų ir maskarponės sūrio tortas”