Morkų ir maskarponės sūrio tortas

Nė nežinau kas labiau – tortas ar pyragas, nes tai jungtinis dviejų receptų kūrinys, labai maloniai nudžiuginęs skoniu ir vaizdu.

Ir turbūt nėra svarbu kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai naujas, labai pamėgtas, ragavusių ypatingai girtas saldumynas, tiksiantis ir vasaros, ir žiemos savaitgaliams ar šventėms.

Morkų pyragą kepu dažnai, kai tik gauname gardžių šviežių morkų ir spaudžiame jų sultis, tarkiai dažnai virsta pyrago dalimi. Įprastai gaminu vieno sluoksnio kepinį su glazūra.

Bet vieną dieną nutiko taip, kad gaminant desertus liko daug nepanaudoto maskarponės kremo, tuomet ir kilo mintis ką tik iškeptą pyragą perpjauti pusiau ir pagardinti kremu.

Morkų juosteles dekorui pirmąkart dėjau šviežias, tai kiek gadino skonį, todėl sekantį kartą jau pasielgiau apdairiau – išmirkiau jas cukraus sirupe. Ir tai tapo gero, neįprasto, gardaus skonio garantu.  Toliau skaityti „Morkų ir maskarponės sūrio tortas“

Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške

Och kaip laiku prisiminiau kadaise Lenkijoje ragautą patiekalą. Mintimis nuklydau į tą kavinukę, prisiminusi, kad tuomet labai sužavėjęs patiekalas buvo pilnas pavasarinių žalumynų ir ridikėlių.

Turbūt dažnam nutinka pavasarinė krizė, kai labai lauktos daržovės ir žolelės ima ir atsibosta ir tuomet prasideda šaltsriubių, konservų gamyba, džiovinimas ir pan. Tad štai prašom dar vieną idėją kur išradingai ir labai gardžiai panaudoti net ir nekondicinius ridikėlius, svogūnų laiškus, krapus.

Šis tradicinis lenkų patiekalas puikus ne tik lėkštėje, bet ir rankoje, kaip vienakąsnis, tereikia virti mažąsias bulves ir tiekti bendroje lėkštėje.

Gaminimas tiesiog elementarus, sunkiausia dalis – nuplauti ir išvirti bulves, bet net ir čia yra išeitis, galima pirkti jau plautas bulves.

Kadangi tai labiau užkandis, nei pagrindinis patiekalas, nelygu bulvių dydžiui vienai porcijai skaičiuoju 1,5-2 bulves. Toliau skaityti „Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške“

Mielinis pyragas su aguonomis

Tikrai taip, pyragas panašus į šimtalapį ir idėja taipogi kilo bevartant senovinių kepinių knygą, labai jau gardžiai atrodė pyrago pjūvis. O dar ir spintelių revizijos metu atradau nuo Kūčių beliūdinčių aguonų ir dovanų gauto rudojo cukraus, ką tik buvau išlydžiusi puodą sviesto, o šaldiklyje radau mano mylimos šaldytos mielinės tešlos.

Paskaičius kaip gaminamas tikrasis šimtalapis, supratau, kad iš šaldytos tešlos lapelių tokio nepagaminsiu, tad pasitelkiau fantaziją, pakviečiau pagalbon silikoninį kilimėlį ir kočėlą ir ėmiausi gamybos.

Rezultatas pranoko absoliučiai visus lūkesčius. Ir ne tik pjūvio. Apibūdinti skonį sunku, reikia būtinai paragauti tą sluoksnių, lydyto sviesto, cukraus ir traškančių aguonų kvartetą. Kad labai skanu, supratau tuomet, kai pirmą kartą iškepusi šį pyragą palikau jį atvėsti ir ruošiau fotoaparatą bei vietą fotosesijai. Po 20 minučių pyrago neberadau. Turėjau vilties, kad kažkas jį padėjo į kitą vietą, bet ne… Jis buvo suvalgytas iki trupinėlio.  Valgytojai labai atsiprašinėjo, bet sakė buvę tiesiog bejėgiai atsispirti pjauti gabalą po gabalo.

Nė kiek nepykau, veikiau supratau radusi gero skonio gaminį, tešlos ir kitų ingredientų galima nusipirkti, o didesnis bandymų skaičius atveda iki tobulumo.

Tokį tobulą, paprastą, greitą, elementarų pristatau ir jums. Toliau skaityti „Mielinis pyragas su aguonomis“

Nekeptas maskarponės pyragas su ananasais

Man šis pyragas panašus į saulėtą tikros žiemos dieną – įšalusi žemė, purus sniegas ir ananasai saulės vaidmeny. Nors idėja kilo iš kardinaliai kitokios versijos – tropinės pina colada skonio torto, kurį publikavo Lamaistas.

Senokai bebuvau gaminusi ką panašaus, žodis „nekeptas“ nuskambėjo labai gerai ir priminė, kad kadaise tik tokius ir gamindavome. Tik anuomet maišydavome maskarponę su grietinėle, gausiai saldindavome ir pyrago pagrindui naudodavome eilinius sausainius.

Dabar jau norisi mažiau cukraus ir riebalų bei įmantresnių pado skonių, todėl po kelių eksperimentų galiu drąsiai pristatyti puikaus skonio receptą.

<

p style=“text-align:center;“>Pyragą gaminu 26m skersmens torto formoje su nuimamais bortais.

Toliau skaityti „Nekeptas maskarponės pyragas su ananasais“

Pyragas su virtais apelsinais

Su dideliu malonumu savaitgaliais stebiu vieno jaunuolio kulinarines laidas, man labai artimos jo vystomos temos – kiek kitokie ingredientai klasikoje, kitokie gaminimo būdai, įdomūs prieskonių deriniai ir elementarūs virtuvės know how, t.y.  kaip kitaip ir gardžiau paruošti produktus.

Vienoje laidų ir nugirdau, kad apelsinai pyragams yra išverdami. Skambėjo kiek keistai, nors mintyse sukosi pačios gaminami džemai ir ilgai su visa žieve verdami citrusiniai. Prisiminiau ir sunkiai kramtomas žieveles keptuose pyraguose su šviežiais apelsinais, tad idėja labai patiko.

Ėmiau ir pabandžiau.

Skonis ir kvapai viršijo visus lūkesčius, ragavusieji laižėsi ir šypsojosi. Ir net aš, saldumynu NEmėgėja, sulapnojau nemažą gabalą, toks šlapias, aromatingas ir nunešantis kažkur į Kalėdas jis buvo. Būtinai kepsiu šį pyragą didžiosioms metų šventėms.

Pyrago gaminimui reikėtų pasitelkti virtuvinės technikos pagalbą – kombaino šluoteles, mikserį ar kokteilių plaktuvą, sėkmės garantas – idealiai su cukrumi išplakti kiaušiniai.  Toliau skaityti „Pyragas su virtais apelsinais“

Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė

Šį derinį sugalvojau taip seniai, kad buvau tikrai, kad jau esu surašiusi receptą, bet kai Jūratė kaip kasmet atlėkė su maišu burokų ir labai skubėdama paklausė „kur rasti TĄ receptą“, paieškojusi neradau… Ir iškarto puoliau taisyti situaciją. Teko ir mišrainę sumaišyt greituoju būdu, ir nupaveiksluoti, ir paraugauti.  Labai apsidžiaugiau tokiu priminimu.

Šį gal kiek keistai skambantį produktų derinį sudėliojau būtent rudenį ir būtent tuomet, kai turėjau dailių burokų, šviežių obuolių, puode kunkuliavo didelis šmotas jautienos kumpio, o šaldytuve liūdėjo fermentinis sūris.  Ir tada šis kvartetas ir tapo inspiracija ir naujo skonio atradimu.  Kelis kartus bandžiau įdėti dar kokių nors produktų, pvz. mišrainėse dažnai sutinkamų marinuotų ar raugintų agurkų, virtų morkų, žirnelių, tačiau nė vienas neįtiko.

Skonis labai neįprastas, turbūt retas yra valgęs burokėlių su fermentiniu sūriu, bet pabandyti verta, oi verta. Tad kviečiu pabandyti!

Aprašysiu apytikres proporcijas, tikslūs kiekiai nebūtini. Toliau skaityti „Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė“

Rudeniškas karštas vaisių desertas

Meduoliais kvepiantis vaisių desertas. Su ožkų sūriu. Karštas, šildantis, iškvėpinantis namus jaukumu ir nenumaldomu rudeniu…

Šį desertą sumąsčiau kepdama eilinį neatsivalgomų figų gardumyną, vaisių vazoje su priekaištu į mane žiūrėjo apvytęs sodo obuolys, draugės dovanota kriaušė, kelios slyvos. O dar ir šiltnamyje smulkiuosius pomidorus nurinkau, o jie juk uogos!

Tad tiesiog sudėjau viską į keptuvą, įdėjau 15-kai minučių į iki 200C įkaitintą orkaitę, ištraukusi subėriau ožkų sūrio gabalėlius, palaisčiau medumi ir prieskonių dėžutėje akis užkliuvo už meduolių prieskonių. Užbarsčiau dosnų žiupsnį ir namai pakvipo Kalėdomis…

Kombinacija gavosi tiesiog ideali.

Tad jei mėgstate keptus vaisius ir karštus desertus, kviečiu pabandyti. Galima valgyti ir su ledų kaušeliu ar plakta grietinėle, jei norisi saldžiau ir kontrastingiau. Ir sezoninius ar egzotiškus vaisius naudoti, tinka absoliučiai viskas.

 

Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)

O gal net ne pyragas, o visas tortas?

Šį pyragą kadaise paragavau pas Ingą ir kelis kartus, išsiklausinėjusi gamybos ypatumų, pagaminau namie ir … pamiršau. Turbūt todėl, kad cukinijos man asmeniškai – labai sezoniška daržovė, prekybcentriai jų siūlo beveik ištisus metus, tačiau man gardi tik ta iš daržo, su žemės ir lietaus kvapais. O šiemet vėl užgriuvę į svečius pas Ingą gavome po gabalėlį gardaus, gaivaus ir sotaus pyrago, tad grįžusi namolio pagaminau ir netgi spėjau nufotografuoti gabaliuką. Ir tą tik gudriai paslėpusi šaldytuve, labai jau šis patiekalas greitai dingsta iš lėkščių.

Pyragas skaniausiais šaltas, tad ilgiausia gamybos dalis ir yra laikas, kuomet atvėsta iškepti blynai ir jie susiporuoja su varškės pertepimu. Užtrunka ir cukinijos bei druskos chemija, labai svarbu, kad būtų nusunkta kiek įmanoma daugiau sulčių, kitaip kepami blynai plyš ir gadins nuotaiką.

Kepant daugumą saldžių pyragų visada rekomenduoju vadovautis nurodytomis proporcijomis, tačiau miltų ar druskos kiekį cukinijos blynams numatyti sudėtinga, viskas priklauso nuo tarkių drėgmės.  O ir palikti atpjautos cukinijos nevertėtų, geriau sunaudoti visą, iškepant daugiau blynų.

Pertepimui varškė yra maišoma su grietine arba majonezu, ar jų mišiniu. Man kilo mintis, kad graikiškas jogurtas irgi yra pakankamai tirštas, turi grietinės rūgštumo ir yra ne toks riebus, tad gaminu su juo.

Šiam pyragui naudojau 1,300g cukiniją, kurią svėriau prieš išimant sėklas ir nulupant žievę. Toliau skaityti „Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)“

Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu

Su rudens pradžia mūsų namuose prasideda salotų sezonas. Būtent dabar, kai daržovės pačios šviežiausios, skaniausios, užaugę čia pat. Naminių agurkų ir pomidorų, cukinijų, baklažanų, morkų, kopūstų, moliūgų, svogūnų derlių pjaustau į gilias lėkštes, paruošiu padažo ir tiekiu su kalakutienos ar vištienos filė kepsniais.

Šis patiekalas – tikra atgaiva šaldytuvui, mat visada pirmiausiai sunaudoju daržovių stalčiuje pradėjusias liūdėti ar vysti daržoves. Ir virtų kiaušinių kartais randu, sudedu ir juos.

Receptas būtų niekuo neypatingas, jei ne paukštienos kepimo būdas ir padažas. Jis irgi rudeninis, mano sumanytas pernai, kai mūsų kriaušė lūžo nuo vaisių. Šiemet kriaušei atostogos, bet tobulų vaisių visad randu turguje.

Tad nuo padažo ir pradėsiu, jį verta pasigaminti iš anksto, sandariame inde jis puikiai laikysis iki 2 savaičių.

Proporcijos apytikrės, gaminant ragauju, nes skiriasi kriaušių ir apelsinų saldumas, kartais cukraus nededu visai.  Toliau skaityti „Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu“

Nugarinės kepsniai su svogūnų ir pomidorų pastos garnyru

Vieną gūdžią žiemos dieną į namus atkeliavo smarkiai per didelis kiekis svogūnų. Dovanų, tad atsisakyti buvo tiesiog nemandagu.

Dalį jų užraugiau (receptas čia), dalį paverčiau karamelizuotais (receptas čia).  Ir tuomet prisiminiau apie žuvį su svogūnų garnyru,  turėdama daugiau daržovių ne kartą gaminau ruošinį, pagreitinantį keptos žuvies ar silkės paruošimą (receptas čia). Ir kilo išganinga mintis, kad tai, kas tinka su kepta žuvimi, greičiausiai dera ir su kepta mėsa.

Kaip tik ruošiausi gaminti kiaulienos nugarinės kepsnius didesnei kompanijai. Ir tuomet jau mintys sukosi apie gamybos būdus. Kad nereikėtų ilgai stovėti prie viryklės ir kad mėsa liktų sultinga, apjungiau kepimą keptuvėje ir orkaitėje, o tai dar ir sutaupė labai daug laiko.

Dar vienas tąkart sumanytas atradimas – mėsos apkepimas pomidorų pastoje, nugarinė spalviškai atrodė tarsi apkepta ant žarijų, o salstelėjęs pastos skonis puikiai suderėjo su aštriais prieskoniais.

Dabar svogūnų pataluose kepu ir paukštieną, ir žuvį ir vegetarišką variantą su Portobello grybais ar didesniais pievagrybiais. Svogūnai išties dera su viskuo.

Šiandien aprašysiu mėsišką variantą, tačiau proporcijos galioja ir paukštienai, ir žuviai. Grybų variantui reikia kiek mažiau druskos. Toliau skaityti „Nugarinės kepsniai su svogūnų ir pomidorų pastos garnyru“