Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

OLYMPUS DIGITAL CAMERAApie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti “Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę“

Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Aš įsimylėjau, nes atradau tą šalį, kurioje man (kaip turistei) patinka absoliučiai viskas. Tai – Islandija. Ir nors buvau joje jau tris kart, ir vieną tų kartų beveik ką tik, šių metų pradžioje, jau mintyse dėlioju planą grįžti rudenį, kai tenykštė gamta apsipils spalvomis.

Man Islandijoje tinka viskas – klimatas, tykūs ir širdingi žmonės, mažaaukštės statybos, galybė vandens ir kalnų bei ta karščiu alsuojanti žemė prie pat amžino įšalo. O labiausiai Islandijoje man patinka pasijausti visišku mikrobu, paskęsti toje Gamtos didybėje, pabūti civilizacijos beveik nepaliestuose užkampiuose ir patabaluoti kojomis ant pasaulio krašto…

Paskutinė kelionė vėl pabėrė naujų pažinčių ir skonių. Šįkart parsivežiau pyrago receptą ir laukiau kada gi užderės rabarbarai. Ir štai čia prasidėjo įdomioji dalis – skaitiniai apie Islandijos tradicinius pyragus, jų atsiradimo istoriją. Parašiau ir draugei islandei Elsai, kuri paieškojo recepto savo močiutės užrašinėje. Ir kiek abi krykštavom, kai toje pačioje knygutėje Elsa aptiko įrašą “Lietuviški sausainiai“. Kaip, iš kur prieš gerą šimtmetį iki šios salos atplaukė mūsiškis receptas?

O grįžtant prie rabarbarų trupiniuočio Hjónabandssæla (angl. Happy Marriage cake), paragavau jo, dar šilto, pusryčiaujant su svečių namų šeimininke Inga. Labai ilgai kalbėjomės, jai patiko pasakoti šeimos istoriją, o aš tokias visad klausau be amo. Ir nė nepajaučiau, kaip suvalgiau net du gabalus šio pyrago. Kai jau kamantinėjau receptūrą, Inga detaliai paaiškino kokie slaptieji ingredientai padaro jį tokiu neįprastu, kitokiu. Išties, dar pusdienį jaučiau kardamono ir migdolu poskonį, labai malonų ir naują.

Ir nors šiam pyragui islandai naudoja rabarbarų džemą, aš tokių gaminių parduotuvėse niekada neperku, tad laukiau rūgščiojo derliaus ir viriau pati. Ir vien rabarbarų, ir su braškėmis.

Tad apie viską iš eilės.

Toliau skaityti “Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)“

Sausainių sviestas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nepavyko suvalgyti visų kalėdinių sausainių? Yra būdas juos skaniai išsaugoti.

Kokias jums asociacijas kelia žodis “sviestas“? Pakelyje, sveriamas, gamintas iš grietinėlės? Lydytas, sūdytas, kokosų, riešutų…

O mano kolekcijoje atsirado dar vienas – sausainių sviestas! Žinoma, jis gaminamas ne IŠ sausainių, o SU jais, bet kaip nemąstėme, kitaip šio gardumyno pavadinti nepavyko.

Jei ne Dovilė (jos šedevrai surašyti ČIA), kadaise padovanojusi indelį šio naminio gėrio, turbūt nebūčiau apie tokį sužinojusi. Nors esu labiau sūraus, nei saldaus skonio mėgėja, paragavusi sausainių sviesto, šaukštelį mečiau šonan ir kaip vaikystėje, palaimingai iškabliavau tą mažą stiklainėlį pirštu. Pamenate tokį valgymo būdą? 🙂

Prieš 2019 metų Kalėdas ruošiau nemažą jo kiekį dovanoms, ir grįžtamasis ryšys apie sausainių sviestą buvo “wow“. Tad dalinuosi idėja ir su jumis.

Jei trumpai apie skonį, tai man jis primena karamelę, tik žymiai lengvesnės tekstūros. Būtent dėl šio skonio panašumo dedu druskos, taip truputį nutoldama nuo originalaus recepto. Sviestas puikiai tinka saldiems sumuštiniams su bananu ar uogomis, ant obuolio ar kriaušės skiltelės, esu netgi tepusi vieną torto sluoksnį. Bet kaip minėjau, kabliuoti pirštu yra tiesiog tobula.

Iš nurodytos normos pagaminu du 330 ml talpos stiklainius. Toliau skaityti “Sausainių sviestas“

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

OLYMPUS DIGITAL CAMERATaip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti “Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke“

Napoleono pusbrolis iš 4 produktų

napol.jpg

Jūs jau turbūt žinote, kad nesu pusfabrikačių gerbėja, tačiau yra viena didelė išimtis – kartais perku šaldytą tešlą, labai faina turėti jos šaldiklyje ir esant reikalui, greituoju būdu ką nors gardaus pagaminti. O kartais, kai šaldiklio stalčiai jau sunkiai traukiasi,  darau reviziją ir tuomet kelias dienas gaminu iš atšildytų produktų – verdu ožkienos sriubas ir naminius koldūnus, kepu putpeles ar šildau blynus.

Ištraukiau kartą ir bemielės tešlos poką, jame buvo 6 lapeliai. Obuolių namie nebuvo, į rūsį eiti dėl indelio uogienės tingėjosi, o šaldytuve akis užkliuvo už maskarponės ir graikiško jogurto indelių, jų galiojimas jau irgi ėjo galop. Ir kaip jau man būna, šovė idėja.

Iškepiau visus šešis lapelius, niekuo netepdama ir nebadydama šakutėmis, kadangi ši tešla tik kyla, o nesipučia, kaip mielinė, visi lapeliai puikiai tilpo vienoje skardoje.  Planavau tik pabandyti suręsti torčiuką, tačiau jam užteko pusės iškeptų papločių, tad ketvirtąjį sutrupinau ir gausiai pabarsčiau jau suteptą tortuką. Liko ir kremo, tad sutrupinau ir penktąjį ir susluoksniavau į desertinę taurę. Jau buvau praalkusi, o paskutinis lakštas kvietė sugalvoti ką su juo nuveikus. Ir ką gi – perpjoviau jį pusiau, pridėjau šviežių agurkų juostų, kumpio, sūrio ir pasigardžiuodama sulapnojau.

Dabar jau žinau kiek ir ko reikia, kad pagaminti tik torčiuką, tačiau maskarponės sūrį parduoda tik tam tikrose pakuotėse, mažiausios būna mažai, o gaminant iš 500 g , kremo lieka. Tad gaminant jau penktą tortą, prisiminiau, kad žiemą kažkodėl norisi ledų, kremo perteklių sudėjau į šalčiui atsparią dėžutę ir padėjau šaldiklin. Jau ne vieną svečią vaišinau šiais ledais, visiems tiko ir patiko. Ir labiausiai tai, kad kremas yra neįkyriai saldus, turintis jogurtui būdingos rūgštelės, bet ir prabangiai riebus, standus.

Vienam torčiukui reikės: Toliau skaityti “Napoleono pusbrolis iš 4 produktų“