Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais

kalaksal
Valgomų gėlių ir jūs, tikiu, žinote ne vieną rūšį. Nasturtų žiedais gardinamos vasaros salotos, moliūgų žiedai gruzdinami česnakiniame aliejuje, apie kiaulpienių ir bijūnų žiedus esu parašiusi ne vieną įrašą. Bet ir apie serenčius, mūsų dažnai vadinamus gvazdikėliais, jau rašiau, po viešnagės Gruzijoje, man prieskonis iš serenčių žiedlapių buvo labai gardus. Ir kaip gera, kad Gruzijos prieskoniai jau nebe egzotika, turime jų Vilniuje parduotuvėje Gruzijos prieskoniai, būtinai apsilankykite.
O šias salotas rekomenduoju gaminti iš sezoninių žalumynų, daržovių ir kalakutų kepenėlių, derinant su mėgstamiausiais padažais. Šiandien siūlau jums labai paprastą, bet su kepenėlėmis labai derantį padažo receptą.
2 porcijoms paruošti reikės:

Toliau skaityti “Salotos su kalakutienos kepenėlėmis ir džiovintais serenčių žiedais“

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti “Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje“

Kūmos tortas

tortgraa-1.jpgKą besakytumėm, genetika ar paveldimumas egzistuoja, ir aš ne apie ligas.

Mano a.a. močiutė buvo didi konditerė, per visas mokyklines atostogas leisdavome laiką, lipdydamos gėlytes ir lapus tortų puošybai, prie kremų ir pačių tortų rentimo manęs, žinoma, neprileisdavo, bet kasryt turėjau pareigą pagaminti pvz. 100 rožių lapelių arba susukti 100 kotų viksvoms ant būsimo torto gulbių ežero tematika. Tikrai ne dėl to, bet niekada nebuvau saldumynų mėgėja, jei būdavo galimybė rinktis ką gaminti, saldieji reikalai būdavo paskutiniai.

O vieną dieną ėmiau ir prisiminiau, kad genuose turiu konditerinį fondą, pradėjau dažniau gaminti saldžiuosius patiekalus, pradžioje labiau desertus taurėse, vėliau ir pyragus, kol ėmiau ir sumeistravau pirmą tortą. Pažvelgus atgal, tuometiniai tortai buvo šiaip sau, valgomi ir tiek. Ir tik dėl to, kad tikrai nemokėjau kepti biskvito. Ilgai tyrinėjusi šio gaminio subtilybes, išmokau kepti juos lakštais (receptas čia), o štai gardžiausio kremo teko paieškoti labai ilgai. Plakdavau maskarponę su grietinėle ir cukrumi ar karamelizuotu kondensuotu pienu, gamindavau naminę rikotą pertepimams, stingdydavau želatinu stangrintus kremus. Bet vieną rudenį, besivėžinant po Lietuvą su bendravarde Renata iš Sezoninės Virtuvės  kalbėjomės apie sveikesnius desertus, ir ji man išdavė paslaptį, kuri kardinaliai pakeitė mano gaminamus kremus. Jos patarimu į kremus dabar dedu graikinio jogurto ir gaunu žymiai lengvesnį, gaivesnį, įdomesnį skonį, kurį dar praturtinau kitu, naujesniu mano virtuvėje, produktu. Nuo praeito rudens pagaminau jau ne vieną tortą, visada suvalgomą vienu ypu, su pakartojimais ir net katutėmis. Tad dalinuosi gerąja patirtimi ir su jumis. Toliau skaityti “Kūmos tortas“

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

ketvirciai.jpg

Kairę – deš’nę, kairę – deš’nę, viens – du.

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti “Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai“

Salotos su šprotais

IMG_20190419_221442.jpg

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti “Salotos su šprotais“

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

margumm.jpg

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti “Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai“

Baltos kvietinės duonos kepimo ypatumai

Skubu prieš pat šventes pasidalinti su jumis galiausiai atrasta idealios kvietinės duonos receptūra. Dėliojau ją tarsi mozaiką daugel metų, o kadangi vienu metu baltų duonų ir ragaišių išviso nevartojome, pasimiršo ir senos žinios.

Pernai rudenį, kai atradau tikrą malūną ir tikrus miltus, vėl pradėjau kepti naktinę ir ragaišinę duoną, tačiau norėjosi labiau purios, porėtos. Pasmalsavusi internete aptikau vieną labai jau gerą reikalą – biga receptą. Ir štai tuomet supratau, kad raugas naminei duonai gali būti gaminamas itin greitai bei naudojant ne laukinę mielę, esančią pačiuose miltuose ir mūsų namuose, bet kultūrinę, pirktinę. Metų atradimas. Ir koks gėris nežinoti visko pasaulyje, kaip kitaip būtų galima džiaugtis tokiais, rodos, niekuo neypatingais, bet keičiančiais virtuvės gyvenimą radiniais?

Atkreipiu dėmesį, kad viską šios duonos kepimui matuoju gramais, net ir skysčius, skaitant receptūrą suprasite kodėl. O pabandę gaminti, suprasite kaip tai lengvina gamybą.

Biga (arba prefermentas) gaminamas iš:

Toliau skaityti “Baltos kvietinės duonos kepimo ypatumai“