Plikytos tešlos spurgos

Plikytos tešlos spurgos gaminamos pačių įvairiausių formų, kadangi tešla yra ganėtinai skysta, formuoti kamuoliukų nėra kaip, tad tešla leidžiama į verdantį aliejų nuo šaukšto, o man labiausiai patikęs variantas – spausti tešlą iš konditerinio maišelio ir žirklėmis nukirpti norimo ilgio spurgą.

Kepant jos labai pučiasi, viduje tampa beveik tuščiavidurėmis, tad valgant atrodo, kad kramtai debesėlį. Skaniausia dalis – traškūs apskrudę krašteliai.

Didieji šių spurgų privalumai – ketvirtadalį tešlos sudaro vanduo, tešloje naudojamas tik ketvirtadalis šaukštelio vanilinio cukraus, jokio kito, o saldumą kiekvienas gali reguliuoti pagal save, berdamas norimą kiekį miltelinio cukraus, aš asmeniškai jas valgau visiškai be jokio cukraus.

O didžiausias šių spurgų minusas, kad jos niekaip neužsibūna lėkštėje. Ir tai taipogi yra gerai, nes spurgos ir yra skaniausios ką tik iškeptos (ar išvirtos, nė nebežinau kaip čia teisingai). Jei žinau, kad valgytojų bus nedaug, gaminu iš pusės normos.

Toliau skaityti „Plikytos tešlos spurgos“

Bulviniai blynai, jų variacijos bei padažai

Tradicinių lietuviškų bulvinių blynų receptų – pilna galybė, kaimyninėse šalyse dar daugiau. O mano virtuvėje jų, kaip ir cepelinų, būna itin retai. Ir ne dėl to, kad šių patiekalų nemėgstame, veikiau dėl to, kad 5-6 blynams paruošti vis tik reikia galybės indų ir buitinės technikos, o iškepus daugiau ir nesuvalgius, blynai ar cepelinai tamsėja, sausėja ir labai greitai tampa tiesiog neskanūs.

Tad taupumo vardan bulviniais blynais mėgaudavomės kavinėse, ypač patikdavo versija su lašiša ir varškės padažu po fantastiškų SPA procedūrų Vilniaus pakraštyje esančioje Villa Alicante.

Bet kadangi visos maitinimo įstaigos jau senokai nebekviečia užsukti, teko prisiminti visus bulvinių blynų gamybos būdus, tad priminsiu (o gal ir papasakosiu ką naujo) apie smulkiai tarkuotų bulvių blynus, stambiai tarkuotų bulvių didžiablynį ir apie virtų bulvių blynus, kuriuos aš vadinu žemaičių blynų pusbroliais. Arba tiesiog – tinginių žemaičiais.

Tad ir pradedu nuo naujausio atradimo, gimusio ir noro pasigaminti klasikinių žemaičių blynų, bet nenorit terliotis su įdaru. Atradimas įvyko ir dar dėl vienos priežasties, tądien man buvo diena be mėsos, tad reikėjo sugalvoti vieną patiekalą dviems, bet vienam mėsiškai, kitam vegetariškai. Ir kilo išganinga mintis, kad mėsa gali būti ne įdare, bet padaže. O bemėsis varinatas su baltuoju padažu. Ėmiau ir padariau, viskas labai tiko ir patiko. Toliau skaityti „Bulviniai blynai, jų variacijos bei padažai“

Keptuvėje kepta jogurtinė duona

Puikus, jeigu net ne fantastiškas receptas tiems, kurie neturi orkaitės. Nors kai pradėjau kepti šią duoną, abi namų orkaitės ilsisi. Viskas skamba keistai, bet tik iki tol, kol pabandysite patys. Ir labai raginu, nes ši duona skoniu lenkia visas ragautas kvietines duonas, kaip sakė valgę, ji sotesnė, intensyvesnio skonio.

Gaminti paprasta, nes naudojamos sausos mielės, ne raugas. Visiškai nereikia minkyti. Receptas iš serijos „viens-du“, tereikia sumaišyti produktus, o visus likusius darbus nudirba laikas ir… keptuvė. Ji, žinoma, turėtų būti tokia, kurioje neprisvyla ir kepami blynai, t.y. lygaus dugno, be įbrėžimų. Aš kepu akmens masės keptuvėje, esu kepusi ir špižinėje, ir netgi stiklinėje kepimo formoje. Kadangi kepama itin mažoje kaitroje, stiklo trūkio baimintis neverta. Maniškės yra 28cm diametro.

Smulkiai aprašysiu gaminimo eigą, kad nereiktų naudoti daug indų ir kad viskas pavyktų tikrai 100%.

Vienam kepalui reikia:

Toliau skaityti „Keptuvėje kepta jogurtinė duona“

Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)

Klasikinis vinegretas taip buvo pavadintas dėl užpilo vinaigrette, kuris yra gaminamas iš aliejaus, garstyčių ir skiesto obuolių acto ar maistinės acto rūgšties.

Mūsų kalbininkai vinegretu burokėlių mišrainės vadinti nebeleidžia, ir labai gaila, nes mano prisiminimuose apie močiutės seserį Zosytę, kuri buvo vestuvių ir kitokių švenčių maisto ruošėja, ryškiausiai likęs jos tuomet gamintas vinegretas. Jis būdavo maišomas iš virtų burokėlių, morkų ir pupelių, raugintų agurkų ir… grietinės. Ir nors tokią mišrainę gamindavo visos giminės moterys, pas Zosytę ji būdavo skaniausia. Kaip ir skaniausi krikštomamos marinuoti obuoliai, močiutės agrastų ir mėlynių kompotas ar mamos šaltanosiai.

O skaniausia (man) vinegreto versija kartais buvo tiekiama pavakariams darželyje su juodos duonos pusrieke ir stiklinaite kefyro.

Burokėlių mišrainę namuose gaminu nuo seno, tik ne su grietine, o su tuo tikruoju vinaigrette ir nebe su virtomis, o orkaitėje keptomis daržovėmis. Nenaudoju ir bulvių ar raugintų kopūstų, o pupeles keičiu konservuotais žirneliais. Liko tik vienas valgymo ypatumas – kartu su vinegretu būtinai norisi juodos ruginės duonos ir kefyro.

Vinegretą gaminu iš

Toliau skaityti „Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)“

Krembriulė skonio obuolių pyragas

Och kokio skanumo šis pyragas! Ypač tiems, kurie mėgsta krembriulė, bet negali suvalgyti visos porcijos dėl saldumo. Atradau atsvarą, pyragą kepdama aukštuose mielinės tešlos bortuose ir parūgštindama obuoliais. Ir nebebarstydama ir nebelydydama cukraus plutos, jo čia tikrai netrūksta, o visus kitus produktus subalansavau per kelis mėnesius bandymų, kol gavau tokį, kurį ragaujant norisi užsimerkti iš malonumo.

Kaip dauguma mano receptų, šis irgi gimė iš liūdinčių produktų, šaldytuve aptikau nesunaudotos, besibaigiančio galiojimo grietinėlės, šaldiklyje – šaldytos tešlos, o vaisų vazoje rudeniniai obuoliai irgi prašėsi į kepinį. Tad, kaip dažniausiai būna, mintyse persukau visus tokių produktų derinius, prisiminiau visus obuolių pyragus, tuomet ir kišą, ir galiausiai , krembriulė. Jis nuskambėjo geriausiai. Pirmas bandymas buvo per saldus, tad mažinau cukraus kiekį iki gavau tai, kas tinka visų ragavusių skoniui.

Gamyba ypatinga paprasta, kadangi naudojama jau paruošta tešla, tereikės vieno indo skystų produktų sumaišymui ir lentelės obuolių supjaustymui. Ar gali būti paprasčiau?

Mielai dalinuosi atradimu, vienai 26cm skersmens formai reikia:

Toliau skaityti „Krembriulė skonio obuolių pyragas“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

 

Sausai sūdyta silkė

Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.

Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.

Kuo gi ji ypatinga?

Toliau skaityti „Sausai sūdyta silkė“

Pasakiški meduoliai

Tiesą sakant meduolius kepti pradėjau palyginti neseniai, bet net ir tuomet, kai dar puošdavau eglę, meduolių ant jos nekabindavau. Paskutinė mano puošta eglė buvo miške už tvoros ir ant jos kabinau morkas, bulves ir ilguosius burokus, juos iki pavasario mielai suvalgė ir sulesė miško gyventojai.

Meduoliai virtuvės kolekcijoje atsirado tuomet, kai ilgai įkalbinėta paragavau pirktinių meduolių. Saldumas nepatiko, bet tie kalėdiniai prieskoniai ir meduolių plonumas tiesiog sužavėjo. Tuomet ir pradėjau ieškoti geriausios receptūros, mažesnio saldiklių kiekio, įvairesnių puošybos elementų ir kasmet kepti vis skanesnius meduolius. Šiemet jau atidirbtu receptu noriu pasidalinti ir su jumis. 3-4 skardas iškepu paruošusi tešlą iš:

400 g miltų

Toliau skaityti „Pasakiški meduoliai“

Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti „Karamelizuotų svogūnų pagardas“

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza“ – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos“ pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos.

Kaip minėjau, mano variantas truputį nutolęs nuo klasikos, didelį indą ar 12 porcijinių taurių paruošiu iš:

2 skardinių savo sultyse konservuoto tuno *

Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu“