Kukuliai pekino kopūsto pataluose

IMG_20191103_104456.jpg

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją “pigiai ir tvariai“, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti “Kukuliai pekino kopūsto pataluose“

Paelija

 

paelija.jpgVisada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme “dingau“ iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti “Paelija“

Tobulų tinginių balandėliai

balanddesr

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog “dešrelė kopūsto lapuose“. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti “Tobulų tinginių balandėliai“

Jautienos troškinys su dž. slyvomis

troskin-e1554527827916.jpg

Jautiena dar vis ne itin populiari tūlo lietuvio virtuvėje, kažkodėl, paklausus ką gamini iš jautienos, dažnas pasako “nieko“ arba prisimena kada paskutinį kartą valgė steiką, būtinai priduriant kiek laiko keptą.

Įtariu, kad tai įtakoja sąlyginai didelė mėsos kaina ir išankstinė nuostata, kad jautieną pagaminti reikia mokėti, kad kiek bevirtum ar bekeptum, ji vistiek bus kieta, kad paruošti jautieną gali tik profas ir pan. Vat ir ne. Jeigu pirksite aukštos kokybės mėsą ir ruošite ją mano liaupsinamu lėtuoju būdu, jautiena bus minkšta ir itin gardi.

Mūsų namuose būna visokios mėsos, iš ūkininkų perkame didesnį kiekį, dalį užšaldau šaldiklyje, dalį rūkome ar vytiname (šaltuoju metų laiku), bet būna ir taip, kad šaldiklio atsargos baigiasi, tuo metu niekas ūkiuose neprekiauja mėsa, tad tikrai nesibodžiu užsukti ir į vieną prekybos centrą ar laiko patikrintą prekybos paviljoną Kalvarijų turguje, geros mėsos galima gauti ir ten.

Ir kol neprasikalė tikroji žaluma, vis dar norisi karšto, sunkaus, sotaus maisto. Tokie būna troškiniai, tad aprašysiu vieną mūsų mylimiausių – jautienos su džiovintomis slyvomis duetą.

Gaminu jį dviem būdais – greituoju ir lėtuoju. Toliau skaityti “Jautienos troškinys su dž. slyvomis“

Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

kinbal.jpg

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti “paprastus“. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti “Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru“