Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu“ graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos“

Arbūzų ir fetos salotos

Yra viena labai garsi pora, tai Arbūzas ir Feta. Pietų šalyse, kur auga saldžiausi arbūzai ir gaminami patys sūriausi fetos tipo sūriai, ši pora neatsiejama tradicinių virtuvių dalis.

Man irgi patinka tas sūru – saldu skonis, bet kaip visad, ieškau daugiau derinių, tokiu būdu gimė ir šios įdomios, gaivios, vasariškos salotos.  Jose yra visi skoniai – truputį karčios gražgarstės, saldus arbūzas, sūri feta, rūgštus padažas bei alyvuogės ir aliejus, surišantys viską į vieną puikų skonį.

Šias salotas tiekiu atšaldytas, be jokių kitų priedų, bet baigiant valgyti visad pasiūlau kvietinės duonos riekę, ją mirkome į lėkštėje likusį padaža. Tai ne tik taupumas, tai dar ir paskutinis gardus pietų akcentas. Galbūt ten, kur protokolas reikalauja aukščiausio lygio etiketo taip daryti būtų nemandagu, tačiau valgyti rankomis namuose dar niekas neuždraudė, o mokslininkai dar ir patvirtino, kad rankomis valgomas maistas yra… skanesnis. Turbūt todėl žmonėms taip patinka greitas ar gatvės maistas.

Arbūzo turbūt niekas nevalgo šakute ar peiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jis, kaip šiose salotose, yra smulkiai supjaustytas ir tiekiamas kartu su kitais ingredientais. Jei yra galimybė, arbūzą salotoms renkuosi besėklį arba su baltomis sėklomis, kurios yra sukramtomos. Toliau skaityti „Arbūzų ir fetos salotos“

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai“.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius“

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai“

Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė

Šį derinį sugalvojau taip seniai, kad buvau tikrai, kad jau esu surašiusi receptą, bet kai Jūratė kaip kasmet atlėkė su maišu burokų ir labai skubėdama paklausė „kur rasti TĄ receptą“, paieškojusi neradau… Ir iškarto puoliau taisyti situaciją. Teko ir mišrainę sumaišyt greituoju būdu, ir nupaveiksluoti, ir paraugauti.  Labai apsidžiaugiau tokiu priminimu.

Šį gal kiek keistai skambantį produktų derinį sudėliojau būtent rudenį ir būtent tuomet, kai turėjau dailių burokų, šviežių obuolių, puode kunkuliavo didelis šmotas jautienos kumpio, o šaldytuve liūdėjo fermentinis sūris.  Ir tada šis kvartetas ir tapo inspiracija ir naujo skonio atradimu.  Kelis kartus bandžiau įdėti dar kokių nors produktų, pvz. mišrainėse dažnai sutinkamų marinuotų ar raugintų agurkų, virtų morkų, žirnelių, tačiau nė vienas neįtiko.

Skonis labai neįprastas, turbūt retas yra valgęs burokėlių su fermentiniu sūriu, bet pabandyti verta, oi verta. Tad kviečiu pabandyti!

Aprašysiu apytikres proporcijas, tikslūs kiekiai nebūtini. Toliau skaityti „Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė“

Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu

Su rudens pradžia mūsų namuose prasideda salotų sezonas. Būtent dabar, kai daržovės pačios šviežiausios, skaniausios, užaugę čia pat. Naminių agurkų ir pomidorų, cukinijų, baklažanų, morkų, kopūstų, moliūgų, svogūnų derlių pjaustau į gilias lėkštes, paruošiu padažo ir tiekiu su kalakutienos ar vištienos filė kepsniais.

Šis patiekalas – tikra atgaiva šaldytuvui, mat visada pirmiausiai sunaudoju daržovių stalčiuje pradėjusias liūdėti ar vysti daržoves. Ir virtų kiaušinių kartais randu, sudedu ir juos.

Receptas būtų niekuo neypatingas, jei ne paukštienos kepimo būdas ir padažas. Jis irgi rudeninis, mano sumanytas pernai, kai mūsų kriaušė lūžo nuo vaisių. Šiemet kriaušei atostogos, bet tobulų vaisių visad randu turguje.

Tad nuo padažo ir pradėsiu, jį verta pasigaminti iš anksto, sandariame inde jis puikiai laikysis iki 2 savaičių.

Proporcijos apytikrės, gaminant ragauju, nes skiriasi kriaušių ir apelsinų saldumas, kartais cukraus nededu visai.  Toliau skaityti „Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu“

Morkos korėjietiškai

Ar žinojote, kad tai ne korėjiečių receptas? Taip morkų salotos buvo pavadintos sovietiniais laikais, kai valgyklose reikėjo pamaitinti kuo pigiau ir sočiau. Tiesiog tarkuotos morkos netiko, majonezas tuomet buvo deficitas, tad kažkam šovė į galvą pasiskolinti iš korėjiečių ridikų salotų receptūrą morkoms ir taip atsirado šis daugelio labai pamėgtas receptas.

Esu išbandžiusi ne vieną receptą iš interneto platybių, man labiausiai patikusį derinį šiandien ir aprašysiu. Labiausiai patiko svogūno apkepimas aliejuje, tai išties suteikia nepakartojamą poskonį.

Labai svarbus momentas – morkų pjaustymas, jos turėtų būti supjaustytos šiaudeliais (yra specialios pjaustyklės) ar sutarkuotos labai stambia tarka (tokias turi virtuviniai kombainai), tiesiog sutarkuotos „burokine“ tarka neturės salotoms būdingo traškumo, tačiau iš bėdos tiks ir ji. Patys kantriausi gali morkas paversti šiaudeliais ir tiesiog peiliu.

Tokiu pačiu būdu galima ruošti ir burokėlius, tik siūlyčiau pradžioje pasigaminti pusę normos, ne visiems patinka žalio burokėlio skonis, juk išties retai šią daržovę valgome termiškai neapdorotą.

Morkas irgi derėtų rinktis sultingas, dideles,  bukas, tokiomis prekiauja ūkininkai. Kaina didesnė, kartais gerokai, bet skonis, patikėkite, visiškai kitas.

Ir galiausiai apie prieskonius. Aš perku jau paruoštą prieskonių mišinį, tad nereikia turėti penkių maišelių su reikalingais ingredientais. Eiliniuose prekybos centruose tokių matyti neteko, perku specializuotoje parduotuvėje Delona, taip pat netikėtai atradau jų vienoje sėklų ir augalų parduotuvėje. Toliau skaityti „Morkos korėjietiškai“

Rūkytos žuvies mišrainė

Ši mišrainė man asocijuojasi su mūsų pajūriu, dar vaikystėje su tėvais važiuojant į Šventąją, būtinai pirkdavome rūkytą jūros ešerį, mama ruošdavo jį su svogūnais ir majonezu ir tepdavo ant šviežios kvietinės duonos. Pajūry būdavo gardu viskas, matyt didesnė jodo koncentracija ore keldavo apetitą, bet ši mišrainė buvo top 10-uke.

Dabar į Šventąją sukame retai, pamilome Karklę ir naujai atrastą Melnragę, dažnai, važiuodami namolio, užsukame į naująjį Klaipėdos turgų ir nusiperkame rūkytos žuvies. To pačio jūros ešerio, karšio ar mano mėgstamiausio kapitono.  Būtent su šia žuvimi gaminu gardžiąją mišrainę.

Ingredientus galima keisti, pvz žirnelius konservuotais kukurūzais, galima visai nedėti kiaušinių, gaminti paprasčiausią mano mamos receptą. Ir netgi svogūnai nebūtini, jei nemėgstate, tiesiog žuvis su tiesiog majonezu irgi yra nuostabiai skanu, tokį variantą gardinu didesniu kiekiu prieskonių ir tiekiu su šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis.

Gaminu didesnį indą, mišrainė šaldytuve išlieka šviežia 4-5 dienas.

Proporcijos nėra griežtos, labiau rekomenduojamos. Toliau skaityti „Rūkytos žuvies mišrainė“

Tuno padažas užkandžiams

Itališkas patiekalas vitello tonnato labai populiarus savo gimtinėje, o mūsuose jo esu radusi tik keliuose itališkuose restoranuose. Apie gaminančius namie irgi retokai teko girdėti, galbūt todėl, kad mes retokai valgome veršieną. Patiekalas yra gaminamas iš labai plonai pjaustyto virto veršienos kumpio ir ypatingo padažo, kurį italai lig šiol tobulina. Kelias idėjas pasiskolinau iš šio recepto, bet kaip visad, supaprastinau ir pakeičiau kelis ingredientus, tad tai jau ne vitello tonnato padažas, bet patikėkite, visi, ragavę manojo varianto su daržovėmis, traškučiais, duona, kepta žuvimi ar net pica, buvo sužavėti.

Originaliame recepte kiaušiniai plakami su aliejumi ir visi žinome ką gauname maišant šiuos produktus, todėl iškarto renkuosi pagamintą majonezą, naminį ar pirktinį – nesvarbu. Majonezą skiedžiu tirštu jogurtu, taip atsiranda maloni rūgštelė ir nebereikia naudoti citrinos sulčių. Nededu ančiuvių, retas juos mėgsta. Tad iš originalo belieka tunas ir kaparėliai.

Mano paprastasis variantas pagaminamas be jokios buitinės technikos, tiesiog sumaišant produktus inde, vasarą tegyvuoja laisvė nuo indaplovių 🙂

Padažas šaldytuve sandariame inde puikiai laikosi iki savaitės,  puikiai atlaiko ilgesnes keliones ir yra tiesiog nepamainomas visų vakarėlių maistas.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminu apie pusę litro padažo. Toliau skaityti „Tuno padažas užkandžiams“

Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais

Karšta… Norisi tik gaivaus ir vėsaus maisto, o tokio tipo salotos, kurios puikiausiai laikosi šaldytuve, yra tikras vasaros hitas.

Pomidorų salotas dažniausiai maišome su svogūnais ir grietine, na, šio recepto iš lietuvio neišimsi. Tačiau grietinė ir vasariški orai – ne koks duetas. Tad siūlau pasigaminti kiek kitokių, pietų šalių virtuvę menančių salotų. O ir papasakosiu kaip iškepti baklažanus, kad jie nebūtų permirkę aliejuje.

Smagiausia dalis yra ta, kad žalumynus kaskart galite naudoti vis kitokius, ar tiesiog tuos, kuriuos labiausiai mėgstate. Klasikų klasika – kalendros lapeliai, o man šiemet itin tinka geslvė, kurią auginau ir puoselėjau jau kelis metus, tačiau valgyti pradėjau tik šiemet. Tai puiki, grybų skonį menanti prieskoninė žolė be jokių pretenzijų auganti net gūdžiausiame daržo kamputyje. O jei neturite daržų, turgavietėse ar prekybcentriuose tikrai rasite platų prieskoninių žolelių pasirinkimą. Pomidorų – baklažanų salotas puikiai papildys petražolės, krapai, dašiai, rozmarinai, raudonėliai, svogūnų laiškai ar laiškinio česnako stiebai.

Pomidorų rūšis neturi skirtumo, salotoms tiks tiek vyšniniai, tiek didieji ar juodieji, geltonieji, tik naudojant didžiuosius, derėtų išskobti sėklų minkštimą.  Ruošiant didesnį kiekį salotų, minkštimo išsiima nemažai, jo niekad neišmetu, sudedu į patogią šaldymui dėžutę ir laikau šaldiklyje, sunaudoju virdama sriubas ar dėdama į troškinius.

Proporcijų kruopščiai laikytis nebūtina, jos labiau rekomendacinio tipo, svarbiausios sudedamosios dalys ir gamyba. Toliau skaityti „Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais“