Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais

Karšta… Norisi tik gaivaus ir vėsaus maisto, o tokio tipo salotos, kurios puikiausiai laikosi šaldytuve, yra tikras vasaros hitas.

Pomidorų salotas dažniausiai maišome su svogūnais ir grietine, na, šio recepto iš lietuvio neišimsi. Tačiau grietinė ir vasariški orai – ne koks duetas. Tad siūlau pasigaminti kiek kitokių, pietų šalių virtuvę menančių salotų. O ir papasakosiu kaip iškepti baklažanus, kad jie nebūtų permirkę aliejuje.

Smagiausia dalis yra ta, kad žalumynus kaskart galite naudoti vis kitokius, ar tiesiog tuos, kuriuos labiausiai mėgstate. Klasikų klasika – kalendros lapeliai, o man šiemet itin tinka geslvė, kurią auginau ir puoselėjau jau kelis metus, tačiau valgyti pradėjau tik šiemet. Tai puiki, grybų skonį menanti prieskoninė žolė be jokių pretenzijų auganti net gūdžiausiame daržo kamputyje. O jei neturite daržų, turgavietėse ar prekybcentriuose tikrai rasite platų prieskoninių žolelių pasirinkimą. Pomidorų – baklažanų salotas puikiai papildys petražolės, krapai, dašiai, rozmarinai, raudonėliai, svogūnų laiškai ar laiškinio česnako stiebai.

Pomidorų rūšis neturi skirtumo, salotoms tiks tiek vyšniniai, tiek didieji ar juodieji, geltonieji, tik naudojant didžiuosius, derėtų išskobti sėklų minkštimą.  Ruošiant didesnį kiekį salotų, minkštimo išsiima nemažai, jo niekad neišmetu, sudedu į patogią šaldymui dėžutę ir laikau šaldiklyje, sunaudoju virdama sriubas ar dėdama į troškinius.

Proporcijų kruopščiai laikytis nebūtina, jos labiau rekomendacinio tipo, svarbiausios sudedamosios dalys ir gamyba. Toliau skaityti „Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais“

Apelsinų salotos

Šį receptą sužinojau visai neseniai, kai pamačiau ir perskaičiau jo istoriją naujų pažįstamų Virgenextra puslapyje. O ir jų gardžiojo alyvuogių aliejaus dar turėjau, tad ėmiausi gamybos.

Skonis labai patiko, ypač dėl mano mėgstamo saldu-rūgštu-sūru-kartu-aštru derinio. Originaliame recepte aštrios ir sūrios natos nėra,  o kadangi mano turimi apelsinai buvo labai saldūs, pašlaksčiau juos citrinos sultimis.  Visus skonių derinius galima keisti, svarbiausias ir netikėčiausias yra pačio apelsino ir alyvuogių aliejaus duetas.

Manau, kad vasarą dažnai mėgausimės šiuo užkandžiu, ypač jei jis bus gerai atšaldytas šaldytuve, suvalgius porciją aplanko malonus gaivumo jausmas.

Ir dar vienas puikus dalykas – šiam užkandžiui gali būti naudojami jau pradėję vysti, prarandantys dailią formą apelsinai, tokių kartais atsiranda vaisų vazoje.

1 porcijai skaičiuoju: Toliau skaityti „Apelsinų salotos“

Silkė pataluose

Įtariu, kad tokius patiekalus gaminate tik šventėms. Ir aš „Mimozą“ ar silkę pataluose gamindavau tik Velykų proga, bet šiemet ėmė ir nutiko taip, kad Velykas reikia repetuoti, tad viena pirmųjų repeticijų ir tapo silkė pataluose. Dalinuosi savo variantu, jis N metų tobulintas, gardinamas vienu keistai skambančiu prieskoniu ir gaminamas miksuojant kelis pjaustymo būdus. Labai smagu, kad nieko nereikia sverti ar matuoti.

Darbo ir lėkščių į valias, bet viską vainikuoja tobulas stalo papuošimas ir gaivus, maloniai saldžiarūgštis ir vos vos aštrus skonis. Ir jei šį gardėsį valgysite iš didelio indo, būtinai pabandykite jo dėtis ne į plokščią lėkštę, bet įsidėdami 2-3 šaukštus į dubenėlį ir gerai sumaišę visus produktus. Kam tada vargti sluoksniuojant? Nes pirmiausiai valgome akimis, ypač per šventes. Bet prisipažinsiu, esu nekart gaminusi šių produktų mišrainę, dėjusi konservuotų žirnelių ir marinuotų agurkų ir netgi virtų pupelių, bet tai jau ne patalai.

O patalams pasiruošiu:

Toliau skaityti „Silkė pataluose“

Rauginti kopūstai su daržovėmis

Žiemai besibaigiant nutinka spalvų abstinencija. Skonių irgi. Nors rodosi prekybos centruose dabar galime rasti egzotiškiausių vaisių ir daržovių, jie irgi nežavi, nes atkeliauja neprinokę, be būdingo kvapo.

O man vis labiau dūšiai artima mintis valgyti tai, kas auga mūsų kraštuose, todėl žiemą rūsys pilnas rauginių – kopūstų, vasarinių agurkų ir žalių pomidorų, morkų, burokėlių, svogūnų galvų, česnakų žiedų, obuolių. Bet net ir šie produktai ilgainiui pabosta, todėl labai džiaugiausi pernai atradusi idėją raugintus produktus maišyti su šviežiais. Labiausiai patiko maišyti raugintus kopūstus, tad šiandieninis įrašas apie juos.

Dar vienas nuostabus dalykas gaminant šiuos mišinius yra tas, kad galima sunaudoti pradėjusias vysti daržoves ar prapjautą liūdintį moliūgą.

Recepto kaipo tokio nėra, nes visi reikalingi skoniai ir prieskoniai jau yra raugintuose kopūstuose. Net jei jų negaminate patys, drąsiai maišykite pirktinius.

1 kg raugintų kopūstų maišau su viena iš daržovių :

Toliau skaityti „Rauginti kopūstai su daržovėmis“

Širdelės su keptais persimonais

Inga Valinskienė viename žurnalo „Beatos virtuvė“ numeryje pasakojo apie itin paprastą širdelių troškinuką su obuoliais. Kadangi su šiuo žurnalu ir TV laida turėjau darbinių reikalų, man teko laimė paragauti laidai gamintą (pradžioje keistai skambantį) patiekalą. Buvo laaaaabai gardu, bet po degustacijos važiuojant namo, užgriuvau į mylimą kaimo prekybcentrį ir prigriebiau širdelių ir … persimoną. Ir didžiulį poką gražgarstės (rukolos). Taip suskambėjo produktai mintyse, o po gero pusvalandžio jau ir lėkštėje.

Idėja iškepti saldų persimoną svieste ir tiekti su sūriomis širdelėmis ir karstelėjusiomis gražgarstėmis buvo puiki, bet iki mylimos penkių skonių kombinacijos trūko aštrumo ir rūgštumo, tad tobulumui bėriau aitriųjų pipirų ir viską palaisčiau citrinos sultimis.

Kadangi persimonų sezonas jau pabaigon, skubu be ilgų įžangų pasidalinti įdomiu, savitu skonių derinio atradimu.

1 porcijai reikia:

Toliau skaityti „Širdelės su keptais persimonais“

Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)

Klasikinis vinegretas taip buvo pavadintas dėl užpilo vinaigrette, kuris yra gaminamas iš aliejaus, garstyčių ir skiesto obuolių acto ar maistinės acto rūgšties.

Mūsų kalbininkai vinegretu burokėlių mišrainės vadinti nebeleidžia, ir labai gaila, nes mano prisiminimuose apie močiutės seserį Zosytę, kuri buvo vestuvių ir kitokių švenčių maisto ruošėja, ryškiausiai likęs jos tuomet gamintas vinegretas. Jis būdavo maišomas iš virtų burokėlių, morkų ir pupelių, raugintų agurkų ir… grietinės. Ir nors tokią mišrainę gamindavo visos giminės moterys, pas Zosytę ji būdavo skaniausia. Kaip ir skaniausi krikštomamos marinuoti obuoliai, močiutės agrastų ir mėlynių kompotas ar mamos šaltanosiai.

O skaniausia (man) vinegreto versija kartais buvo tiekiama pavakariams kadaise lankytame darželyje su juodos duonos pusrieke ir stiklinaite kefyro.

Burokėlių mišrainę namuose gaminu nuo seno, tik ne su grietine, o su tuo tikruoju vinaigrette ir nebe su virtomis, o orkaitėje keptomis daržovėmis. Nenaudoju ir bulvių ar raugintų kopūstų, o pupeles keičiu konservuotais žirneliais. Liko tik vienas valgymo ypatumas – kartu su vinegretu būtinai norisi juodos ruginės duonos ir kefyro.

Vinegretą gaminu iš

Toliau skaityti „Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)“

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza“ – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos“ pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos.

Kaip minėjau, mano variantas truputį nutolęs nuo klasikos, didelį indą ar 12 porcijinių taurių paruošiu iš:

2 skardinių savo sultyse konservuoto tuno *

Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu“

Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis

„Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?“,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.

Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.

Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą „brinza“. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti „Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis“

Salotos su kepenėlėmis ir abrikosais

Visad labai mėgau abrikosus, turėjau netgi svajonę auginti kelis medžius savo sode, tačiau kaulavaisiai niekaip nesusidraugavo su už tvoros augančiu pušynu… Kelis metus bandėme pasodintas vyšnias, slyvas ir abrikosus berti kalkėmis, dolomitmilčiais, tačiau po gausaus žydėjimo neužsimegzdavo nė vienas vaisius, tad palikome vyšnias (dėl lapų, kuriuos gausiai naudoju daržovių rauginimui), o kitų medžių nebekankinome, padovanojome vienam mielam sodininkui.

Šiemet atvažiuoti pasiskinti abrikosų nuo dovanotų medžių dar nesulaukiau, tačiau jau daug kartų pirkau ne itin išvaizdžių (o man tai – kokybės ženklas) atvežtinių abrikosų. Ir labai džiaugiausi jų tvirta tekstūra ir gerai įnokusiu minkštimu.

Ir tik šiemet, kai jau atsivalgėme šviežių vaisių, nusprendžiau paeksperimentuoti, iškepiau du pyragus (apie juos netrukus), o bečirškindama kalakutų kepenėles, pamąsčiau, kad tą jų gerąjį kartumą gali kompensuoti saldžiarūgštis abrikosų skonis.

Pagaminau naminio majonezo, salotoms sudėjau viską, kas pasirodė tinkama ar jau buvo ant ribos, paragavusi dar krestelėjau garstyčių ir… Kartosiu, daug kartų, buvo nesvietiškai gardu.

1 didelei pietų porcijai reikia: Toliau skaityti „Salotos su kepenėlėmis ir abrikosais“

Pomidorų salotos (salsa)

Atrieda naujasis pomidorų derlius, šiemet itin gausiai žaliuoja prieskoniniai augalai, tad šiandien kai kam priminsiu, o kai kam gal parašysiu naujieną apie gaiviąsias pomidorų salotas. Ir nors daugelis mūsų į jas nostalgiškai krečiame šaukštą grietinės ir po to su malonumu iškabliuojame salotinės dugne likusį skystį, galima apsieiti ir be pieno produktų, salotas gardinant kiek kitokiais priedais. Vienas jų – aliejus. Ir nors klasikiniuose receptuose rekomenduojama naudoti alyvuoginį, kviečiu atsigręžti į mums artimesnius, iš mūsuose augančių sėklų spaustus aliejus. Ne kartą esu gyrusi pomidorų ir moliūgų duetą, šįkart irgi geru žodžiu paminėsiu būtent tokį derinį.

Pomidorų salsa gaminama iš pomidorų pašalinant sėklas, jas dažniausiai rekomenduojama tiesiog išmesti ar kompostuoti, tačiau esu atradusi puikų nešvaistymo būdą, sunaudojant sėklas ir sultis kitų patiekalų gamybai. Tad apie viską iš eilės.

Vienam valgytojui skaičiuoju: Toliau skaityti „Pomidorų salotos (salsa)“