Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti „Rabarbarai (ir ką su jais veikti)“

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais“

Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis

Esu ne kartą jums prisipažinusi, kad labai mėgstu kurti naujus skonių derinius, ir tai visada inspiruoja koks nors naujai paragautas patiekalas ar produktas. Lygiai taip pat atsitiko su šiomis salotomis, kurios per kelis mėnesius tapo namų favoritėmis. Dėl kelių priežasčių, nes visų pirma tai jos šaldytuve išlieka šviežios net iki kelių savaičių (recepto aprašyme parašysiu tą paslaptį), o visų antra mes pa-ga-liau pradėjome valgyti brokolius, anksčiau namuose nupirkti žaliūkai ilgai liūdėdavo šaldytuve, kol tapdavo kokios nors sriubos sudedamąja ar pačiu blogiausiu atveju jais pasigardžiuodavo mūsų kiemo plunksnuotosios.

Inspiratore tapo mieloji Liuda, su kuria susipažinome šių metų pradžioje ir ji mane vaišino savo firminėmis salotomis.  Jos buvo gaminamos iš kalafiorų, ananasų ir krapų, o mano gaminamos iš:

1 didesnio brokolio Toliau skaityti „Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis“

Sūdytos citrinos

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti „Sūdytos citrinos“

Sezoninės salotos su kalakutų kepenėlėmis – ruduo

Išgyvename tikrą subproduktų renesansą, tačiau man asmeniškai tinka ne viskas. Ypač po vienų Velykų, kurias sutikau mažulytėje Graikijos saloje. Po pompastiškos ir labai jaukios ceremonijos cerkvėje, pasidalinę ugnimi, bėgome tolyn nuo švenčiančių graikų, nes mūsų ramesniam „švęsti šventę“ suvokimui dinamito sprogdinimai po kojomis kėlė visai šiaip sau emocijas. Todėl pabėgėję iki pirmos tavernos, tūpėme prie stalo ir puolėme kvosti šeimininkę – kuo gi tokiu tradiciniu, Velykiniu, ji mus galėtų pavaišinti? Ech, geriau būtume nekvotę… Kikendama į prijuostę, šeimininkė siūlė tradicinės sriubos, verdamos būtent Velykų proga, bet mūsų moteriška kompanija turbūt jai pasirodė miela, tad ji rekomendavo paimti vieną lėkštę ir daug šaukštų.

Belaukiant lėkštės, gavome po virtą dažytą kiaušinį, mainais už juos davėme šeimininkei savo ugnies, kuria ji piešė kryžius ant staktų ir langų rėmų. Ir viskas būtų ėjęsi visai šventiškai, jei ne ta sriuba… Suproduktų sriuba, o teisingiau visų įmanomų suproduktų, net ir tų, į kuriuos Lietuvoje mes tik ką nors kemšame 🙂 Tęsinys buvo visai nelinksmas, todėl negadinsiu jums nuotaikos, verčiau aprašysiu tai, ką su malonumu gaminu, valgau ir rekomenduoju kitiems – kalakutų kepenėles.

Liaupsinamos mitybos specialistų, ir mano, gaminančios iš jų bene 10 patiekalų, irgi. O salotos su jomis puikuotųsi top dešimtuke. Ir dabar, berašydama, sumąsčiau,
kad pasiūlysiu jums šių salotų variacijų receptus kiekvienu sezonu. Ir nors šiandien už lango dar rugpjūtis, drįsiu pavadinti šį variantą rudeniniu. Nes vasariškas yra su braškėmis, kurių šiuo metu nebėra, o šis – su vynuogėmis, kurios jau mėlynuoja kieme ir žaliuoja turguose.

2 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Sezoninės salotos su kalakutų kepenėlėmis – ruduo“

Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.

 

Pradedu naują rubriką du viename.

Tą inspiravo pažintys ir diskusijos, ne kartą minėjau, kad iš tų pačių produktų galima pagaminti ne vieną, ir net ne vieną dešimtį skirtingų patiekalų. Ir apie tai kaip jums sudėtinga susidėlioti produktus galvoje ar sąraše savaitgalio pietums ar darbadienio vakarienėms, kiek reikia laiko (kurio jūs vis neturite) parduotuvėje, kad susirinkti produktus pvz sriubai ir salotoms.

Siūlau jums išeitį, idėja mano virtuvėje jau ne be fix, bet įtariu, kad galiu pagelbėti jums:

a) sutaupysite marias laiko

b) jokių likusių produktų

c) mažesnė suma čekyje

d) lavės fantazija

Pradedam. Toliau skaityti „Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.“

Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais

Šiemet pavasaris su saule žeme ridinėjasi, tokio greito sprogimo ir augimo nepamenu. Rodosi ką tik gulėjau su fotoaparatu žibučių pievoje, o jau ir šalpusniai šiepiasi, ir net laukinė vynuogė, visada flegmatiškai pasitinkanti pavasarį, ėmė ir atvėrė pumpurus. Norisi atsivalgyti tos žalumos, todėl vienas dažniausių patiekalų ar garnyrų ant mūsų stalo pavasarį – salotos. Daržovių skonis kol kas ne itin primenantis vasarinį iš šiltnamio, todėl stengiuosi naudoti rudeninio derliaus skanumynus – ridikus, ropes, burokėlius, morkas.  O šiandien – su pomidoru, atsivežtu iš Italijos pietų. Taip taip, lagamine visada randu vietos tikriems skoniams 🙂

Laukinių augalų lapus dažnai rekomenduoja nuplikyti karštu vandeniu, man visgi priimtinesnis šviežias, kad ir karstelėjęs skonis ar kietesnis lapelis. Apdoroju vieninteliu būdu – sumaigau juos, kad išsiskirtų sultys.  Toliau skaityti „Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais“

Moliūgų ir pomidorų duetas

Man netrūksta pietų saulės, galėčiau gyventi ir Norvegijos šiaurėje ar Islandijoje, kur būna poliarinės dienos, tačiau pietiečiams jaučiu vieną pavydo gaidelę, jie bent dukart metuose turi šviežių daržovių. Ir niekas neįtikins manęs, kad žiemą mūsų prekybcentriuose pirktas pomidoras kvapu ir skoniu niekuo nenusileidžia tiems, kuriuos skiname savo šiltnamiuose vasarą ar valgome pvz. kokioje mažytės Graikijos salos tavernoje su traškia salota, feta ir gausiai palaistytą alyvuogių aliejumi.

Ir panašu, kad būsiu atradusi išeitį kaip išgyventi žiemos pomidorų badą. Jiems tiesiog reikia teisingos poros, ir mano paskutinis atradimas yra moliūgas. Tik ne daržovės pavidalu, bet šviežiai spaustu moliūgų sėklų aliejumi – Moliejumi ir rupiniais, likusiais nuo aliejaus spaudimo.  Toliau skaityti „Moliūgų ir pomidorų duetas“

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje“

Granatiniai burokėliai

Anądien turguje stabtelėjau prie apvalių burokų, ir, matyt, suraukiau nosį, nes pardavėja labai jau įsižeidė ir paklausė: „kas nepatinka?“ Smagiai nusijuokėm ir paaiškinau jai, kad nemėgstu apvalių, nes jau eilę metų naudoju tik ilguosius burokus, tai žymiai praktiškiau ir talpiau puode, jei juos verdu, o paskutiniu metu man labai patinka (turbūt jau pastebėjote) viską pjaustyti juostomis. Ir dar pradėjo labai patikti žalio burokėlio skonis, todėl virtuosius, kur įmanoma, išstūmė šviežias skonis.

Šį receptą žinau nuo pat vaikystės, pamenu ir tai, kad medikai labai gyrė tokį derinį, anot jų burokėliai duete su granatais valo kraują.

Gaila, bet dabar prekyboje nebėra granatų sulčių koncentrato, uch koks rūgštus jis būdavo. Ir tikrai labai derėdavo su virto burokėlio saldumu. Dabar išeitis – spausti granatų sultis (sunkiai pagaminamos namų sąlygomis, o pirktinės panašios į granatus tik spalva) arba naudoti tirštąjį granatų padažą Naršarab – šis tikrai tinka. Toliau skaityti „Granatiniai burokėliai“