Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.
Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose. Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.
Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu” graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.
12 – 15 porcijų reikia:
1 vištos krūtinėlės
2 vidutinių obuolių
2 saliero kotų
500 g besėklių vynuogių
50 g graikiškų riešutų
4 šaukštų majonezo
2 šaukštų graikiško jogurto
1 šaukšto citrinos sulčių
1 žiupsnelio maltų citrinpipirių
Krūtinėlę išverdu truputį pasūdytame vandenyje ir atvėsinusi supjaustau nedideliais kubeliais. Panašaus dydžio kubeliais supjaustau obuolius, beriu juos į gilų indą ir užpylusi citrinų sultimis, sumaišau. Vynuoges pjaunu perpus, salierų kotus – nedideliais griežinėliais. Riešutus peilio briaunomis patraiškau ir truputį pasmulkinu, skaniau, kai gabaliukai didesni. Viską suberiu ant obuolių.
Padažui sumaišau majonezą, jogurtą ir citrinpipirius ir įmaišau į salotas ir indą bent kelioms valandoms dedu į šaldytuvą.
Tiekiu šaltas, be jokių papildomų priedų.
