Trapūs majonezo sausainiai

Taip taip, į šių sausainių tešlą tikrai dedamas majonezas. Manyčiau, kad receptas gimė iš deficito, kai majonezą tūli piliečiai galėdavo įsigyti tik per didžiąsias šventes ir rinkimus, imdavo tiek, kiek leisdavo nusipirkti, o paskui, atsivalgę mišrainių ir virtų kiaušinių sukdavo galvas kur dėti likučius.

Idėja tikrai puiki, geras majonezas yra gaminamas iš kiaušinių ir aliejaus, tad viskas logiška.

Dabar, kai nuo majonezo pasiūlos prekybos centruose sukasi galva, kepiniams reiktų rinktis patį paprasčiausią, klasikinį, be jokių priedų arba pasigaminti jo patiems (receptai čia).

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita.

Iš nurodyto kiekio iškepu dvi skardas labai kvapnių ir itin trapių, burnoje tirpstančių sausainių.

Tešlai reikia:

Toliau skaityti “Trapūs majonezo sausainiai“

Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai

Kadangi šiemet pasižadėjau kepti daugiau sausainių, bet vis dar nenorėdama grįžti prie saldžių skonių, prisiminiau vieną žiauriai gerą receptą, kuriame, net ir kepant saldų variantą, cukraus tešloje nėra išviso, o sausainių apvoliojimui užtenka vos poros šaukštų baltųjų ar rudųjų kristalų.

Šių sausainių skonis labai nostalgiškas, man primenantis visas giminės šventes ir veselias. Vaikystėje juos triaukšdavau su pienu ar arbata, dabar gardžiausi su balinta kava, bet vistik pats pačiausias man – sūrus variantas, tinkantis su užtepėlėmis, įvairiais padažais ar su balto vyno taure.

Džiugiausia recepto dalis yra ta, kad tereikia prisiminti, kad produktai tešlai skaičiuojami pagal proporciją 1:1:2, pateikiu pavyzdį:

Toliau skaityti “Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai“

Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai

Pirmojo karantino metu, kai buvo uždarytos visos viešo maitinimo įstaigos, sėdėjome kieme, mataravome kojomis ir galvojome – kogi iš kavinių meniu mes negalime pagaminti namuose? Žinia, lankymasis kavinėse ir restoranuose nėra tik maistas, tai ir bendravimo forma, ir emocija, ir laukimo laimė.

Kadangi esu naminio maisto entuziastė, pamaniau, kad viską, išskyrus bendravimą ir žmones, galiu atkurti namuose. Ir, o varge, supratau, kad ne! Nebuvau kepusi… picos. Tos tikros, iš brandintos tešlos, su galybe sūrio ir daržovių, su traškiais kraščiukais, žodžiu tokios, kokią karts nuo karto valgydavome vienoje picerijų.

Buvo labai smagu mokytis, ieškojau informacijos ir lietuviškuose, ir itališkuose receptų puslapiuose, konsultavausi su tais, kurie turi tikras picų krosnis, maisto technologais. Bandžiau įvairias tešlas ir kepimo technikas, kol galiausiai po tiekos eksperimentų suradau tai, kas gali kompensuoti vėl uždarytų picerijų skonius.

Dabar jau galiu drąsiai pasidalinti savo atradimais, ideali tešla ir šaltas brandinimo būdas pasiskolintas iš mielo Arno (IG profilis Skanus žmogus), truputį padidinau mielių kiekį, o ruošimo būdai ir kepimo ypatumai atrasti mano pačios.

Tešla 4-ioms 30cm skersmens picoms:

700 g pilno grūdo miltų

425 ml šilto vandens

3 šaukštai tyro bekvapio aliejaus

1 šaukštelis rupios druskos

4 g sausų mielių (arba 16 g presuotų)

Miltus įsijoju į gilų dubenį, supilu aliejų, beriu druską ir lengvai sumaišau. Į stiklinę su reikalingu kiekiu šilto vandens (ne daugiau 40C) suberiu ar sudedu presuotas mieles ir ilgu šaukštu lėtai maišau, kol mielės pilnai ištirpsta ir aktyvuojasi. Gautą balzganą skystį supilu į miltus, pradžioje maišau mentele ir galiausiai imuosi minkymo. Minkau kuo ilgiau, bent 10 minučių, jei turite kokį virtuvinį robotą, kuris gali padėti šiuo klausimu, naudokitės jo paslaugomis.

Išminkytą tešlą pridengiu lininiu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje kilti. Nelygu temperatūrai namuose tai gali užtrukti nuo pusvalandžio iki kelių valandų.

Pakilusią tešlą dedu ant darbastalio ir stalo peiliu padalinu į 4 lygias dalis. Kiekvieną jų, tempiant tešlą žemyn į delną, suformuoju į rutulį. Kadangi tešla yra brandinama, jai yra būtinas hermetinis įpakavimas, kitaip dalis tešlos sukietėja ir tampa nebevartojama. Daugelyje receptų yra patariama tešlą vynioti į maistinę plėvelę. Aš jos, kaip trumpalaikio pagalbininko ir būsimos ilgaamžės šiukšlės nemėgstu, tad šiam reikalui turiu 3 etatinius plastikinius maišelius. Ištraukus tešlą, maišelį išverčiu, nuplaunu, išdžiovinu ir dedu į tam skirtą vietą iki kito tešlos gaminimo.

O kodėl tris? Nes gaminant tešlą tiesiog neįmanoma atsispirti pagundai iškarto išsikepti picą. Mat brandinimas, kaip ir mano mylimoje naktinėje duonoje (receptas čia), vyksta šaldytuve ir ne šiaip truputį, o visas 3 paras. Šaltasis kildinimo ir brandinimo būdas yra vienas įdomiausių ir sėkmingiausių.

Taigi, jeigu picas planuoju kepti šeštadienį, tešlą suminkau trečiadienį. Bet jei tešla pastovi šaltai ir keliomis dienomis ilgiau, jai nieko blogo nenutinka.

Kai jau kyla mintis apie picą, iš šaldytuvo traukiu vieną tešlos kamuolį, ant stalo kloju silikoninį kilimėlį (jis skirtas ne tik kočiojimui, bet ir kepimui, patogu ir tvaru). Ant kilimėlio yra diametrai, tad labai patogu padaryti apvalią formą.

Toliau skaityti “Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai“

Daržovių likučių sultinys

Daržovių sriuba ar daržovių sultinys turbūt pažįstami kiekvienam. Tačiau ypatingai sodrų ir aromatingą sultinį galima pagaminti ir iš to, ką dažniausiai lengva ranka metame į šiukšlinę (ar kompostinę).

Apie tokį sultinį kalbėjomės LRT “Klauskite daktaro“ laidoje (įrašą rasite čia), bet tiems, kurie mėgsta receptus skaityti, o ir tiems, kuriems kilo klausimų po laidos, aprašysiu visą procesą ir kai kuriuos niuansus šiame įraše.

Pirmiausiai labai svarbu atskirti sąvokas kas yra “maisto likučiai“ ir kas yra “maisto atliekos“. Jei likučius galime sunaudoti patiekalų ar ruošinių gamybai, tai maisto atliekos neturėtų papulti į mūsų racioną. Toks pats skirtumas yra ir sąvokose “suvytusi“ ir “pradėjusi vysti“ morka. Net ir ilgai verdamam sultiniu netiks jau suvytę daržovės.

Taip pat turime atminti, kad tokiam koncentruotam maistui reikia naudoti kuo ekologiškesnes daržoves, tačiau kai kurių daržovių likučiai visiškai netinka ne tik dėl žievėje kaupiamų nitratų, bet ir dėl skonio.

Tam, kad pradėję vysti ar lupamos daržovės būtų tinkamai laikomos, įsitaisiau atskirą dėžutę šaldiklyje, joje kaupiu likučius, o dėžutei pilnai užsipildžius iškarto verdu sultinį. Jį, beje, taip pat galima užšaldyti vėlesniam laikui, tačiau mūsų namuose nėra dienos be sriubos, todėl sultinys sunaudojamas kaipmat.

Ir dar vienas svarbus momentas. Jei jums visgi norisi mėsiško sultinio, į tą patį puodą galima dėti raudoną mėsą ar kaulėtas jos dalis, viskas puikiai susiporuos ir gausite nuostabaus aromato bazę sriubai.

Tai kas gi tinka sultiniui?

Toliau skaityti “Daržovių likučių sultinys“

Kakaviniai sausainiai su riešutais

Naujų išvakarėse sumaniau peržvelgti ką gaminu dažniausiai ir ką rečiausiai. Ir, pasirodo, rečiausiai kepu sausainius. Keista, nes prisiminiau, kad močiutės ir mamos namuose sausainiai visada, tiesiog a must, būdavo ant virtuvės ar svetainės stalo.

Peržiūrėjau spinteles, radau liūdinčios kakavos, graikinių riešutų, pusmaišį speltų miltų. Tad pirmas naujų metų kepinys ir buvo originalieji kakaviniai sausainiai su riešutais. Forma primenantys kankorėžius ir nubarstyti baltu it sniegas milteliniu cukrumi, labai žiemiški ir nostalgiški.

Gamyba greita, ilgiausias laikas skiriamas tešlos atvėsinimui ir sausainių kepimui, viso užtrukau tik 1,5h.

Skonis nuneša į dausas, vanilės, riešutų ir kakavos tercetas puikiai dera su kava, arbata ar pienu.

12 nemažų sausainių reikia:

Toliau skaityti “Kakaviniai sausainiai su riešutais“

2020

Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!

Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.

Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.

Česnakynė

Solianka

Sviestinis sūdytas viščiukas

Sausai sūdyti pomidorai

Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Firminė kvietinė Kūmos duona

3 dienų kopūstai

Saulėtas varškės apkepas

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Mandarinų žievelės ir lapai

NEmaistas.

Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje “pigiai ir tvariai“.

O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau “Labas Rytas, Lietuva“ reportaže.

Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.

Toliau skaityti “Mandarinų žievelės ir lapai“

Sausai sūdyta silkė

Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.

Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.

Kuo gi ji ypatinga?

Toliau skaityti “Sausai sūdyta silkė“

Pasakiški meduoliai

Tiesą sakant meduolius kepti pradėjau palyginti neseniai, bet net ir tuomet, kai dar puošdavau eglę, meduolių ant jos nekabindavau. Paskutinė mano puošta eglė buvo miške už tvoros ir ant jos kabinau morkas, bulves ir ilguosius burokus, juos iki pavasario mielai suvalgė ir sulesė miško gyventojai.

Meduoliai virtuvės kolekcijoje atsirado tuomet, kai ilgai įkalbinėta paragavau pirktinių meduolių. Saldumas nepatiko, bet tie kalėdiniai prieskoniai ir meduolių plonumas tiesiog sužavėjo. Tuomet ir pradėjau ieškoti geriausios receptūros, mažesnio saldiklių kiekio, įvairesnių puošybos elementų ir kasmet kepti vis skanesnius meduolius. Šiemet jau atidirbtu receptu noriu pasidalinti ir su jumis. 3-4 skardas iškepu paruošusi tešlą iš:

400 g miltų

Toliau skaityti “Pasakiški meduoliai“

Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti “Karamelizuotų svogūnų pagardas“