Paskelbta

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano…

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti “Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)“

Paskelbta

Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata

figos meduj(Be pridėtinio cukraus)

Šį desertą paragavau mano mylimame Kijeve,  į kurį keliavome su didele moteriška kompanija, kurioje vakarienė be deserto būtų tiesiog nesuprasta.

Kadangi nuo kolektyvo atsilikti nevalia, o saldūs skoniai manęs niekada nežavėjo, atvirai apie tai pasipasakojau padavėjui ir jis pasiūlė šį keistai skambantį derinį. Meniu tai buvo įrašyta desertų sąraše, tad lengviau atsikvėpiau ir užsisakiau. Būtent dėl jo visai kompanijai teko luktelti beveik 20 minučių, o kai ant stalo ėmė gultis lėkštės su tortais, ledais ir plaktos grietinėlės kepurėmis, palaistytomis šokoladiniu kremu, mano lėkštutė atrodė labai kukliai. Bet tuo pačiu magiškai. Indas ir turinys buvo labai karštas, tad stebėjau tuštėjančias kolegių lėkštes ir pakankamai atvėsus manajai, ėmiausi desertinės šakutės.

Skonis nuo pirmo kąsnio tiesiog užbūrė. Buvo ir sūru, ir trašku, ir aštru, o svarbiausia – labai labai saikingai saldu. Toje kompanijoje buvo įprasta ragauti vienoms iš kitų lėkščių, bet valgant šį desertą mintyse žinojau atsakymą, jei kuri nors būtų paprašiusi paragauti. NE. Kaip Drakoša sušlamštusi paskutinį kąsnį, paprašiau padavėjo išduoti receptūrą, o kadangi ukrainiečiai yra itin atviri iš šilti žmonės, receptą gavau tiesiai iš desertą ruošusio šefo.

Dabar kiekvienais metais laukiu figų sezono pradžios ir tuomet jau bent keliskart per savaitę ruošiu šį gardumyną. Ruošimą pagal sudėtingumą 10 balų skalėje įvertinčiau 1, desertą paruoš net mažiausias virtuvės pagalbininkas (kuris moka elgtis su aštriais įrankiais). Toliau skaityti “Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata“

Paskelbta

Keptų pomidorų padažas žiemai

IMG_20190903_182743.jpgKepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti “Keptų pomidorų padažas žiemai“

Paskelbta

Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta

edf

Vienakąsnius man tenka gaminti retokai, bet jei jau būna kokia proga, išnaudoju ją kūrybiškai, kad būtų ne tik skanu, bet ir patrauklu akiai. Skonis, be abejo, irgi nebūna pamirštas, todėl kuriu tik naujas formas. Šįkart pirma atėjusi mintis buvo silkės, burokėlių ir pupelių salotos, jas ir transformavau į vienakąsnius, nušluotus nuo lėkščių per kelias minutes.

Silkę marinuoju pati. Ne tik dėl to, kad galiu į marinatą dėti mažiau cukraus ir kitų parduotuvinės žuvies etiketėse perskaitomų priedų. Marinuoti verta ir dėl to, kad bus tikrai šviežios žuvies skonis, o ir “surūdijusių“ silkės šonų išvengiama, o jie man kažkodėl nuo pat vaikystės buvo kažkoks baubas.

Kaip marinuoju žuvį esu aprašiusi ČIA.

Ir dar viena sena naujiena mano virtuvėje – burokėlius įpratau kepti orkaitėje. Virtus kartais nusiperka vyras, kai pats meistrauja šaltibarščius, bet kai jų imuosi aš, ten irgi keliauja kepti ir turbūt todėl vis sulaukiu klausimo – “o kodėl tavo šaltibarščiai skanesni?“ 🙂 Kad kaskart nejunginėti orkaitės, vienu metu kepu didelę skardą ilgųjų burokėlių ir atvėsusius sandėliuoju šaldiklyje. Kaip kepti burokėlius esu parašiusi ČIA.

O vienakąsniams (didesniam būriui valgytojų) pasiruošiu: Toliau skaityti “Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta“

Paskelbta

Vytintos slyvos aliejuje

slyv+.jpg

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas “slyvinis“ rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas “vengerkas“, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti “Vytintos slyvos aliejuje“