Paskelbta

Varškės apkepas „Klasika“

Varškės apkepų variacijų gyva galybė, tačiau šis, kurį mena vaikystėje valgę net garbingiausio amžiaus senjorai, yra absoliutus favoritas. Ypatingai dėl to, kad ruošai nereikalinga jokia buitinė technika,  viską galima sumakaluoti tiesiog šakute. Produktų dažniausiai yra šaldytuve ir spintelėse. O ir receptūrą supaprastinau iki lengvai įsimenamos, tad prieš gaminant nebereikės naršyti kulinariniuose puslapiuose.

Atsiminti tereikia, kad matuojant standartiniais varškės pakeliais po 180g, pagrindinių ingredientų reikės po 1. Jei 1 pakelis varškės, tai 1 kiaušinis, 1 šaukštas manų kruopų ir jei mėgstate saldžiai – 1 šaukštas cukraus. Ir, beje, tikrai galima kepti vieną porciją mažoje kepimo formoje.  

Šį apkepą tradiciškai tiekiame su grietine, tačiau puikiai tinka ir graikiškas jogurtas, ir grietinės-sviesto padažas ir net bešamelis, jei jo netyčia liko gaminant lazaniją.

Aš dažniausiai gaminu 4 porcijas, jei dalis ir lieka nesuvalgyta, laikau šaldytuve ir valgome net nepašildytą.

Taigi, 4 porcijoms reikia:
Toliau skaityti „Varškės apkepas „Klasika““

Paskelbta

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska“

Paskelbta

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“

Paskelbta

Mielinės tešlos raguoliai su uogomis

Pavasario gale, prieš vasaros derlių, visada darau šaldiklio reviziją. Jokios pernykštės uogos neturėtų būti sandėliuojamos ilgiau nei metus, todėl  jau tapo tradicija gegužės mėnesį peržvelgti atsargas ir jas kūrybiškai sunaudoti.

Žinia, uogos puikiai papildo desertų ar gaivių gėrimų skonius, tačiau jau tapo tradicija uogomis gardinti šviežių daržovių salotas ar kepsnius. Pastarasis būdas man itin patinka, kasmet gaminu vis daugiau serbentų ir agrastų pagardų būtent mėsos ar paukštienos gardinimui.

Bet šiandien apie kepinius. Kadangi labai mėgstu šaldiklyje turėti paruoštos tešlos, prekybcentryje, pamačiusi akciją, vis nuperku poką – kitą. Kartais sunaudoju ne visus tešlos lapelius,  juos dedu į vieną pakuotę ir kartais taip surenku visus 6-7 lapus. O kai atšildau pernykščių vyšnių, braškių ar šilauogių,  atšildau ir tešlos. Ir tuomet būna raguolių su uogomis diena.

Šis gamybos būdas yra didysis gelbėtojas, kai netikėta užgriūna svečiai. Dabar taip atsitinka retokai, pandemija išmokė derinti susitikimus iš anksto. Bet sunaudoti uogų ir tešlos likučius tiesiog savaitgalio proga irgi puiku.

24 raguoliams reikia: Toliau skaityti „Mielinės tešlos raguoliai su uogomis“

Paskelbta

Šparagų ūgliai šoninės juostose

Kad jau prasidėjo didysis šparagų (smidrų) sezonas, brūkštelsiu apie patį elementariausią, bet tuo pačiu ir gardžiausią jų paruošimo būdą.

Receptas puikus ir tuo, kad tinka kepimui tiek orkaitėje, tiek ant žarijų. Žarijų kaitra, žinoma, prideda ir dūmo aromato, tad patiekalas gaunasi kvapnesnis. Vienintelė bėda kepant tokiu būdu, jei neturite dvipusių užspaudžiamų grotelių, yra vartymas, net ir stipriausiomis žnyplėmis suimtas ir verčiamas gaminys dažnai užsispyrusiai sukasi atgal, kartais atsivynioja šoninės kraštas, todėl parašysiu ir veiksmingą būdą išvengti nesėkmių.

Jei didesniame prekybos centre ar turgavietėje užmatysite blyškius, beveik baltus (taip ir vadinamus baltaisiais) šparagų ūglius, drąsiai pirkite ir skanaukite, blankumas yra specifinio auginimo būdas, kai augalas auga po žeme, apkauptas. Jų skonis yra švelnesnis, ūgliai stambesni, o šiame patiekale puikiai suderantys su stipriu rūkytos šoninės skoniu.

Šoninę perku jau pjaustytą plonomis juostomis, namuose net ir aštriausiu virtuviniu peiliu taip plonai atriekti nepavyksta.

2 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šparagų ūgliai šoninės juostose“

Paskelbta

Duona su česnaku (variantas orkaitėje)

Labai mėgstame keptą juodą duoną, ypač nuo tada, kai pradėjau gaminti naminius aliejus. Kepdavau šalto spaudimo saulėgrąžų ar sezamų aliejuje, bet vis kirbėjo, kad kaitindama gadinu tyro aliejaus gerąsias savybes. Ir vieną dieną, besisvečiuodama kulinarinėje studijoje, pamačiau juodos duonos riekes kepimo skardoje ir kaistančią orkaitę. Nekantriai laukiau rezultato ir buvau labai nustebusi, orkaitėje kepta duona buvo traški ir labai gardi, bet visgi pritrūko aliejaus skonio. Tad namuose, po kelių eksperimentų, atradau patį gardžiausią variantą.

Proporcijų kaip ir nėra, o labiausiai pasiteisinusi idėja – tiekti keptą duoną su papildomais priedais, kuriuos pats valgantis ir derina pagal savo skonį. Toliau skaityti „Duona su česnaku (variantas orkaitėje)“

Paskelbta

Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys“

Paskelbta

Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais

Kai tik iš žemės pradeda lįsti rabarbarų kotai, iš atminties stalčiukų krenta pyragai, keksiukai, sausainiai, kompotai… Bet šiemet kilusi idėja rabarbarus įkomponuoti į vieno indo orkaitėje patiekalą nunešė į kulinarines aukštumas.

Rūgštus skonis išties puikiai dera su paukštiena ir saldžiomis morkomis bei apelsinais. Kadangi paukštieną visad kepu lėtai, buvo nuogastavimo, kad rabarbarų kotai smarkiai perkeps ir taps labai minkšti. Bet buvau parengusi ir atsarginį planą – sumalti iškeptas morkas su apelsinų minkštimu ir rabarbarų piurė ir tiekti kaip košę. To neprireikė, rabarbarai buvo minkšti, bet laikantys formą.

Na, o skonis buvo stulbinantis. Gal dėl sūru-saldu-rūgštu-aštru derinio, jis visada pamalonina skonio receptorius. O pats receptas niekuo neypatingas, taip gaminu kone kasdien. Teisingiau gamina orkaitė, nes mano indėlis tebūna sudėti produktus į skardą.

2 porcijoms pasiruošiu:

Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais“

Paskelbta

Rabarbarų trupiniuotis

Koks gi pavasaris be rabarbarų? Vienas laukiamiausių kepinių visad būna rūgštusis, traškusis trupiniuotis. Ir galiausiai ištobulinau receptūrą, suderinau produktus taip, kad būtų lengva prisiminti proporcijas. Nurodyto kiekio užteks iškepti nediduką pyragą 16cm formoje.  Jei jūsų turima forma ar norai didesni – tiesiog dvigubinkite ingredientus.

Esu aprašiusi ne vieną rabarbarų pyrago receptą, o šių metų atradimas – mažų paslapčių iš kiekvieno jų sujungimas į vieną receptą. Pagaliau trupiniuotis toks, kokį su malonumu valgau pati ir vaišinu svečius. Saikingai saldus, su malonia rūgštele,  traškančiais migdolais ir avižiniais dribsniais ir malonia kardamono nata.

Prisiminti bus lengva įsidėmint skaičių 60, nedideliam pyragui pasiruošiu: Toliau skaityti „Rabarbarų trupiniuotis“

Paskelbta

Mėlynasis cukrus

 

Šią idėją buvau užmačiusi jaunos amerikietės tinklaraštyje, kvapnus ir spalvotas cukrus vadinosi „violet sugar“. Tiesioginis vertimas būtų „žibuoklių cukrus“, bet ne visuomet vertimas gali būti tiesioginis. Jei pasigamintume cukraus su mūsų pavasarinėmis žibuoklėmis, smarkiai rizikuotume apsinuodyti.

Violet arba wild violet yra laukinės našlaitės. Ilgokai mano miškuose jų ieškodavau, tačiau nerasdavau, o šiemet jos pražydo miške tiesiog už tvoros.

Padėkojusi Gamtai už tokią dovaną, nuskyniau saujelę, palikdama bent trečdalį žiedų toliau žydėti ir brandinti sėklas.

Ilgai uodžiau tą fantastišką laukinių našlaičių aromatą, o gaminant cukrų, kvapas pasklido po visus namus. Jau nekantriai laukiu kada turėsiu progą šiuo cukrumi pagardinti glazūruotą pyragą ar keksiukus.

Gamyba itin paprasta, tereikia turėti grūstuvę. Toliau skaityti „Mėlynasis cukrus“