Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.
O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme “dingau“ iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂
Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti “Paelija“
Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš 
