Aviečių actas ir ką su juo veikti

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti “Aviečių actas ir ką su juo veikti“

Fermentuota arbata

Ferment

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele 🙂

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių. Toliau skaityti “Fermentuota arbata“

Beržų sula ir ką su ja veikti

Sula1

Įdomiausia, kad “ką su ja veikti“ sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių “aparatų“ gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, o tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.

Iki valios atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu 🙂 Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir rūgštelėjusio gėrimo ir juo atsigaivinti.

Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu. Toliau skaityti “Beržų sula ir ką su ja veikti“

Dienos pietūs: Burokai

Tiesą sakant ruošiau šiuos receptus per Adventą, prieš Kalėdas, norėjosi pasidalinti su jumis idėja, ką pasigaminti tam laikotarpiui, kai rekomenduojama nevartoti mėsos. O štai ir Gavėnia ant nosies ir dienos pietų iš daržovių receptai vėl aktualūs 🙂 Aktualūs visus metus, išties, nes mėsos kokybė prekybcentriuose vis labiau liūdina, o pradėjus valgyti daugiau daržovių patiekalų, mėsa lieka antrame plane. Kol nesusitinku su patikimais ūkininkais ir iš jų neprisiperku puikios kokybės mėsyčių…

Taigi, šiandien apie jo didenybę Buroką. Gal skambės neįtikėtinai, bet iš burokų ruošiami ne tik garnyrai ar sriubos, bet ir gardūs gėrimai ir netgi desertai. Dar labiau neįtikėtina, bet burokai puikiai dera su įvairiausiomis kruopomis. Esu aprašiusi fermentuotų (raugintų burokėlių) gamybą, keletą gardžių saldžių kepinių , o šios dienos pietums siūlau:

burokėlių girą,

burokėlių ir varškės sūrio užkandį,

grikių ir burokėlių troškinį.

burokėlių ir uogų desertą su plakta grietinėle.

Toliau skaityti “Dienos pietūs: Burokai“

Avižų “pienas“

avizupienas1

Kartais vienas pokalbis su nepažįstamu žmogumi būna vertesnis už perskaitytą knygą. Taip nutiko man šį rudenį, nuobodžiai besižvalgant sėklų ir grūdų skyriuje Kalvarijų turguje. Šalia stovėjęs senolis staiga prakalbo apie avižas. Išties, susimąsčiau. Pirkdavau tik avižinius dribsnius ir visad maniau, kad tai pakankamai sveikas maistas. Senolis papasakojo apie avižų “pieną“, kuris anot kai kurių šaltinių yra toks pats vertingas, kaip ir motinos pienas.

Pradžioje gėrėme jį mažais gurkšneliais, jaukinome skonį. O dabar jau net ir kavą gardinu, šaltą kavą, žinoma.

Dalinuosi p. Vytauto atsiųsta informacija apie šio gėrimo vertę ir paruošimo būdą.  Toliau skaityti “Avižų “pienas““