Jogurto sūris

Nauji metai priminė ir naujausią idėją – sūrį iš jogurto.

Naminius sūrius gaminu nuo seno, tiek varškinius, tiek lydytus, fermentinius, džiovintus, bet tokio elementaraus ir paprasto dar neteko.

Daugeliu atveju varškės sūrio gamyba yra kaitinamo pieno sutraukimas rūgštimi – citrinų sultimis, actu, rūgpieniu ar kefyru. O kadangi jogurte yra rūgšties, sūrio gamybai tereikia… jogurto 🙂

Kaip ir gaminant klasikinius varškės sūrius, juos galima gardinti pačiais įvairiausiais priedais. Man gardžiausias Latvijoje ragautas sūris su riešutų mišiniu, su ciberžole ir kmynais, tiesiog kmynais, džiovintais pomidorais, džiovintais baravykais, įvairiomis sėklomis, kapotais krapais ar kalendros lapeliais. Žodžiu variacijų begalė.

Bandysiu gaminti sūrį ir iš naminio jogurto, kol kas gaminau tik iš pirktinio. Būtinai graikiško tipo, 10% riebumo, perku kibirėliais po 1 kg. Toliau skaityti „Jogurto sūris”

Raugintų kopūstų sriuba

 

Ši sriuba tikrai pažįstama visiems, tačiau kaip teisingai ją išvirti, žino ne kiekvienas. Yra kelios klaidos, kurios sugadina skonį ir tekstūrą, tad aprašysiu receptūrą ir gaminimo eigą, kad kiekvienas jūsų galėtų mėgautis šia aromatinga, maloniai rūgščia, sočia ir (beveik) gydančia sriuba.

Pirmiausiai apie kopūstus, suprantu, kad prekybos centre jų neparagausite, bet turgavietėse dar vis galima, tad rekomenduočiau pirkti būtent ten. Paragaukite skirtingų bačkų skonius ir pirkite labiausiai traškius ir rūgščius. Tai bus geros sriubos garantas. Suprantu, kad turgavietės ne visiems pasiekiamos, tad pirktus prekybos centre prieš verdant sriubą būtinai paragaukite. Jeigu bus minkšti, į sriubą juos dėkite visiškai paskutinius ir išjunkite kaitrą.

Bulvės. Rūšis visiškai nesvarbi, svarbu jų nevirti rūgščiame vandenyje, vadinasi pirmiausiai reikia išvirti bulves ir tik tuomet dėti rūgščius kopūstus.

Svogūnai. Jie verdami nelupti, lukštai nudažo sultinį, suteikia skaidrumo ir įdomaus poskonio.

Druska. Kopūstuose ir rūkytoje šoninėje jos daug , tad sūdyti sriubos nereikia. Tik išvirus gali pasirodyti, kad druskos trūksta, bet kiek pastovėjusi sriuba taps pakankamai sūri.

Mėsa. Esu išbandžiusi visas mėsos rūšis ir pasilieku prie karkos. Ji sriubai suteikia pakankamai riebumo, puikiai išverda ir plėšosi, aš dedu ir odą, ji būna labai gardi.

Taigi, sriubai pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintų kopūstų sriuba”

Silkės silkutės

Šiemet kaip niekad jaučiu Kalėdinę dvasią, vos prieš kelias dienas dar dūsavau nuo laimės Rygos Kalėdinėje mugėje. Čiuožinėjau su vaikais, uosčiau ypatingus aromatus, pirkau medinius auskarus, lapnojau kraujinius vėdarus ir keptą silkę.

Kepta silkė nesužavėjo, tačiau prisiminiau, kad jau tuoj tuoj metinės šventės, kurių stalo be silkutės neįsivaizduoju.

Jei ir jūs taip pat, siūlau paskaityti receptus su silke.
Sukėliau juos į vieną vietą, bus lengviau skaityti ir išsirinkti patinkantį 😉
Kūčioms ypatingai rekomenduoju silkę su baltuoju ridiku, o visas kitas Kalėdoms. Toliau skaityti „Silkės silkutės”

Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais

Apie gazuotame vandenyje raugintus kopūstus esu rašiusi, o štai suporuoti kopūstus su burokėliais idėja kilo palygint neseniai. Rudenį, kai jau gamta nebedovanojo spalvų, o prošal važiuojanti draugė atvežė maišą burokėlių. Konservuoti tingėjosi, o ir ne itin valgome marinuotus burokėlius, iki šaltibarščių sezono dar toli. Tad sumaniau pabandyti raugintą burokėlių variantą drauge su kopūstu.

Pavyko taip puikiai, kad dabar visada turiu spalvingų, kvapnių daržovių, bent vienas trilitris visada rūgsta, o kitas laukia valgymo šaldytuve.  Dažniausiai valgome kaip garnyrą karštiems patiekalams.

Šis duetas puikiai tinka troškinimui ir tiekimui su dešrelėmis ar kepta mėsa, raugintomis daržovėmis iškloju skardos dugną ir ant jų tupdau kepamą paukštį, ypatingai skani buvo taip kepta antis. Na, o sveikiausias atradimas yra sunka, geriame ryškiai raudoną skystį ryte po kelis šaukštus, nepadauginant, norėtųsi daugiau, tačiau tuomet gali sutrikti virškinimas.

Gamyba tikrai labai paprasta, daržovės įrūgsta per 5-7 dienas, o šaldytuve išlieka traškios ir gardžios net iki 3 mėnesių. Galima gaminti ir mažesnės talpos stiklainiuose, maisto induose ar tiesiog puode, tik puode daržoves reikia paslėgti, kad skystis visada būtų pilnai apsėmęs.

Toliau skaityti „Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais”

Bulvių ir pievagrybių blynas

Šį derinį sumąsčiau tuomet, kai eilinį kartą nusipirkus pakuotę pievagrybių, panaudojau sriuboje tik kelis, o likę pradėjo vysti. Kartais fasuoti produktai yra tikras galvaskaudis, kai reikia dvejų grybų, vienos bulvės ar vieno svogūno. Ir jei pastarųjų ne pakuotėje dar galima rasti, tai su pievagrybiais tikrai bėda,

Na, gal ir ne bėda, jei yra fantazijos ir noro gaminti. Pievagrybius dažniausiai sudėdavau ant karštų sumuštinių ar picų, kartais užraugdavau ar marinuodavau, dėdavau į makaronų patiekalus. O vieną dieną, betarkuodama bulvę didžiablyniui įdomumo dėlei pabandžiau patarkuoti pievagrybį. Mano nuostabai jis tarkavosi tiesiog idealiai, tad įmaišiau į bulvių tarkius ir iškepiau pikantiško, įdomaus, netikėto skonio blyną.

Dažniausiai jį kepu rudens ir žiemos pusryčiams, gaminimas labai paprastas, produktai neįmantrūs, o ragautojai kaskart pavalgę dūsauja iš malonumo. Tikrai gardu. Toliau skaityti „Bulvių ir pievagrybių blynas”

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Čiaudulys ir varvanti nosis man visada primena česnakus. Tiek šviežius, tiek sumaltus su druska ar aitriąja paprika, tiek lėtai aliejuje virtus, dar kitaip vadinamus confit.

Eilę metų confit gaminau puode, užpylusi česnakų skilteles aliejumi, įjungdama termometrą, nes labai svarbu gaminio neperkaitinti. Sudėjus česnakus į stiklainius, dažnai likdavo aliejaus, reikėjo plauti puodą ir termometrą. Kol vieną dieną nepamačiau video, kuriame česnakus gamino orkaitėje. Geniali mintis! Juk ir temperatūra reguliuojama, yra ir laikmatis, o ir viskas gaminama iškarto stiklainiuose be jokių papildomų indų.

Išbandžiau, paragavau ir galiu patvirtinti, kad nei skoniu, nei tekstūra orkaitėje ruošti česnakai niekuo nesiskiria nuo lėtai virtų puode, jie yra tokie pat lengvai tepami, kvapnūs, saldūs.

Priminsiu kur toks česnakas naudojamas: Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Silkės mišrainė su kiaušinių padažu

Vaje kokia diskusija apie silkių patiekalus užvirė po vakarykščio įrašo apie silkę su salierais!

Labai džiugu, kad klausiate, domitės ir svarbiausia – planuojate gaminti ir  pasimėgauti naujais skoniais. Išties, artėja Kalėdos, visada norisi kažko naujo ant stalo, tad prašome – dar vienas silkės receptas.

Niekada jo neaprašiau, nes maniau, kad jis yra elementarus ir daugeliui žinomas. Bet kadangi vakar sulaukiau daug prašymų aprašyti jį, pagaminau, nupaveikslavau ir sėdu prie aprašymo.

Šio patiekalo stebuklingumas yra padaže, dėl jo mišrainė gaunasi labai švelni, vienalytė, lengvai tepama ant duonos ar kabinama duoniuku.

Dar vienas mano atradimas ryškesniam skoniui – naudoju šviežiai maltus sičuano pipirus, malu paprasčiausiu malūnėliu, galima tiesiog sutraiškyti peilio briaunomis ir dar kiek pasmulkinti. Ir nors šie pipirai skirti Pekino ančiai ir kitiems Azijos šalių patiekalams gardinti, man jie ypatingai dera būtent su silke. Kai kurie šaltiniai rašo, kad šie pipirai turi ir gydomąjį poveikį:

  • antibakterinį, priešuždegiminį ir analgezinį poveikį, todėl jie gali padėti gydyti odos infekcijas, dantų skausmą, gerklės skausmą ir kitus uždegimus.
  • antispazminį ir karminatyvų poveikį, todėl jie gali padėti palengvinti virškinimo sutrikimus, pilvo pūtimą, vidurių pūtimą ir viduriavimą.

Toliau skaityti „Silkės mišrainė su kiaušinių padažu”

Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis

Turbūt nėra nieko pastovesnio nei silkė ant švenčių stalo. Jau nebesuskaičiuoju kiek receptų esu gaminusi ar sukūrusi pati, bet visada atsiranda kas dar nustebina. O nustebino lenkų kulinaras Tomasz , ne tik šiuo receptu, kiekvienas jo patiekalas yra vienu metu ir labai paprastas ir labai neprastas. Keliskart pagaminusi pagal jo receptą visgi įkišau savo trigrašį ir papildžiau skonius obuoliu.

Receptas sužavėjo tuo, kad jame naudojamas saliero gumbas. Turiu įprotį prekybos centruose stebėti ką perka kiti žmonės ir jei paklaustumėte ką matau rečiausiai, tai būtų salierai. Tiek gumbai, tiek lapkočiai. Ir pati tikrai retokai naudoju šią daržovę, kartais išvirdavau sriubą, kartais patarkuodavau ir maišydavau su morkomis garnyrui. Tačiau atradus šį nuostabų duetą su silke, įtariu, būsiu uoli salierų pirkėja.

Retai taip išsireiškiu, bet ši silkė beprotiškai skani. Tad kviečiu būtinai pasigaminti ir tikiu, kad ji taps tiek kasdienio, tiek šventinio stalo puošmena.

Silkę perku 500g pakuotėse be aliejaus. Jei pirksite aliejuje, būtinai nusausinkite. Toliau skaityti „Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis”

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Vynuogių ir figų gardėsis su žemės riešutais

Idėja, įkvėpta Rytų.

Teisingiau Rytų turgaus, kuriame dar visai neseniai žavėjausi spalvomis ir kvapais, jame dažniausiai perku prieskonius ir jų mišinius. Tačiau šįkart, beeinant per mano retai lankomus saldumynų skyrius, stabtelėjau. Pardavėjas buvo kaip reta neįkyrus ir malonus, leido man ilgai rinktis ko noriu paragauti. O kol rinkausi, mielai papasakojo kaip gaminami ryškiai raudoni, geltoni, žali gardėsiai su riešutais. Lėtai vardino kaip ir iš ko pagaminta – iš vyšnių, vynuogių, kivių, granatų ir … obuolių. Ir tuomet man toptelėjo, kad tai yra mūsų obuolių sūrio pusbroliai.

Grįžusi namo ilgai dėliojau mintis – kaip greičiau, be sulčių spaudimo ir ilgo džiovinimo, pagaminti ką nors panašaus ir mintys atvedė prie stiklainių. Kadangi dabar yra tobulas vaisių sezonas, užsukau į vaisių bazę, nupirkau raudonųjų besėklių vynuogių, nukainotų ir pradėjusių vysti figų, žemės riešutų ir ėmiausi eksperimento.

Pavyko tiesiog puikiai, ne per saldžiai, gardėsis gavosi natūraliai tirštas, o beragaujant netgi pakvipo Kalėdomis, tai bus išties puiki dovana saldumynų mėgėjams. Tiks tiesiog kabliuoti iš stiklainio, užsidėti ant sūrio gabaliuko ar skrudintos kvietinės duonos. Toliau skaityti „Vynuogių ir figų gardėsis su žemės riešutais”