Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

kinbal.jpg

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti “paprastus“. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti “Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru“

Labane

labane.jpg
Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Iraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju “Labane“, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti “Labane“

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Collage.jpg

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo salygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar basiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti “naminių“ rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
Tradiciniai rauginti kopūstai
1 kg šiaudeliais pjaustytų kopūstų

Toliau skaityti “Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link“

Sūdytos citrinos

edf

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti “Sūdytos citrinos“

Izraelio skoniai

CollageIzraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti “Izraelio skoniai“

Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

img_20190128_1518398617395045447930310.jpg

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti “Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru“

Kūmos šiupininė

img_20190124_1321441237438279601221272.jpg

Apie savo aistrą kelionėms ir įspūdžius iš aplankytų vietų dažnai parašau elektroniniame žurnale “Gyvenimo Gurmanai“, buvo kelios publikacijos ir popieriniame Lietuvos rytos leidinyje. Tačiau paskutinės dvi kelionės buvo visai kitokios, nors ir keliautos lyg ir įprastiniu lėktuvu, į turistų gausiai lankomas šalis, tačiau atradimai jose buvo ypatingi, pasukę mintis truputį kita kryptimi. Ir tai mano galva yra vertingiausi atradimai. Apie viešnagę Izraelyje ir parsivežtus Liudos receptus ir dovanas – jau netrukus pasirodysiančiame šeštame “Gyvenimo gurmanų“ numeryje, o apie Kubą rašiau FB, Renatos Lapės profilyje rasite pasakojimus ir nuotraukas. Jei įdomu, žinoma.

Vienintelis niekada mano neaprašytas įspūdis po tokių kelionių – keturi metų laikai, kuriuos mes turime, tad nė kiek nevertiname, veikiau bambame, kas dėl sniego, kas dėl vasaros alsų… Aš ta pastaroji, bet žiemą apie gyvenimą atsiliepiu vieninteliu žodžiu “kaifuoju“. Ir mano virtuvėje yra keturi metų laikai, žieminė jos pusė yra pati įdomiausia, nes puode ar orkaitėje dažnai atsiduria kiti trys metų laikai iš šaldiklio – rabarbarai į gėrimus, trintos vasaros uogos varškės padažams, rudeniniai grybai į sriubas…

O ir sriubos žiemą norisi būtent tokios – tirštos, karštos, sočios ir … kitokios. Kadaise mano sukurtą derinį puode draugė yra pavadinus Kūmos šiupinine. Tebūnie.  Toliau skaityti “Kūmos šiupininė“