Sausai sūdyta silkė

Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.

Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.

Kuo gi ji ypatinga?

Toliau skaityti “Sausai sūdyta silkė“

Pasakiški meduoliai

Tiesą sakant meduolius kepti pradėjau palyginti neseniai, bet net ir tuomet, kai dar puošdavau eglę, meduolių ant jos nekabindavau. Paskutinė mano puošta eglė buvo miške už tvoros ir ant jos kabinau morkas, bulves ir ilguosius burokus, juos iki pavasario mielai suvalgė ir sulesė miško gyventojai.

Meduoliai virtuvės kolekcijoje atsirado tuomet, kai ilgai įkalbinėta paragavau pirktinių meduolių. Saldumas nepatiko, bet tie kalėdiniai prieskoniai ir meduolių plonumas tiesiog sužavėjo. Tuomet ir pradėjau ieškoti geriausios receptūros, mažesnio saldiklių kiekio, įvairesnių puošybos elementų ir kasmet kepti vis skanesnius meduolius. Šiemet jau atidirbtu receptu noriu pasidalinti ir su jumis. 3-4 skardas iškepu paruošusi tešlą iš:

400 g miltų

Toliau skaityti “Pasakiški meduoliai“

Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti “Karamelizuotų svogūnų pagardas“

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik “Mimoza“ – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama “Mimozos“ pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos.

Kaip minėjau, mano variantas truputį nutolęs nuo klasikos, didelį indą ar 12 porcijinių taurių paruošiu iš:

2 skardinių savo sultyse konservuoto tuno *

Toliau skaityti “Salotos su konservuotu tunu“

Virtiniai su džiovintomis slyvomis

Kartais, prisiminus kaip gimė recepto idėja, suima juokas. Ar gali būti paprasčiau – naująja tešlos lakštų ir makaronų gaminimo mašinėle sukau tešlą virtiniams, planavau juos gaminti su varškės įdaru, bet tešlos pagaminau smarkiai per daug, o varškės teturėjau vieną poką, O tešla labai greitai kietėja, reikėjo suktis spėriai.

Tad akys savaime ėmė ieškoti kuo įdaryti virtinius iš likusios tešlos. Anei grybo, anei virtos bulvės ar rikotos, nieko tądien šaldytuve nebuvo. Nieko nenujausdama atidariau spintelę, kurioje laikau džiovintus vaisius ir riešutus ir akys sustojo ties džiovintomis slyvomis.

Kaip mat dėjau po vieną jų ant tešlos lakšto, dengiau kitu ir formele pjausčiau virtinius. O po keliolikos minučių, jau ištrauktus iš kunkuliuojančio puodo, ragavome ir aikčiojome nuo to saikingo saldumo, išpampusios slyvos ir skonių derinio. Valgėme, beje, ne su grietine, o su puodelyje truputį pašildytu graikiniu jogurtu, jo rūgštelė puikiai atsvėrė slyvos saldumą.

Tešlą virtiniams visada gaminu tą pačią, plikytą. Primenu kaip ją pasigaminti.

Toliau skaityti “Virtiniai su džiovintomis slyvomis“

Kadagių uogos ir ką su jomis veikti

Šiemet turbūt visi daugiau būname gamtoje, tad jei eidami miško takeliais pamatysite kadagio krūmą, žvilgtelkite iš arčiau, galbūt rasite uogų. Toli gražu ne ant kiekvieno jų bus, o ir jei yra, tai gudriai pasislėpusių tarp skausmingai besibadančių spyglių. Bet tikrai verta nusiraškyti bent kelias uogas (visų neskinkime, būkime draugiški gamtai).

Parsinešusi miško uogas jas vienu sluoksniu suberiu į lėkštę ir ją dedu šilčiausioje namų vietoje. Kai uogos išdžiūsta, suberiu į patogų indą, laikau sausoje ir tamsioje vietoje -spintelėje kartu su kitais prieskoniais.

Labai greita ir paprasta, o uogų naudojimo spektras tikrai labai platus. Paminėsiu tuos, kuriuos esu išbandžiusi ir pamėgusi:

Toliau skaityti “Kadagių uogos ir ką su jomis veikti“

Mėlynųjų svogūnų pagardas

Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.

Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.

O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.

O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.

Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.

Toliau skaityti “Mėlynųjų svogūnų pagardas“

Kukurūzų paplotėliai (Čvištari)

Dėl suprantamų priežasčių labiausiai domiuosi aliejais, jų rūšimis, skoniais, nauda etc. Bet kartais pastoviniuoju ir prie miltų stendų, esu išbandžiusi gyvą galybę rūšių, o prieš porą mėnesių, kai akis užkliuvo už sakartveliškų paplotėlių recepto, supratau, kad kukurūzų miltų tikrai esu pirkusi, bet niekad nieko iš jų taip ir negaminau. Net prisiminiau kodėl – tie keli bandyti kepiniai tiesiog… subyrėjo.

Kadangi recepte buvo ne tik ingredientai, bet ir labai detalus paaiškinimas ką svarbu daryti ruošiant tešlą, kad iškepęs gaminys nesubyrėtų, sukirbėjo, kad noriu pabandyti. Tai ir paskatino miltų stenduose paieškoti kukurūzų miltų ir galbūt jų atsiprašyti. Tiesa, rasti šių miltų pavyko ne iš karto, nors ir ieškojau pakankamai dideliuose prekybcentriuose.

Kai jau radau ir iškepiau traškius ir žiauriai skanius paplotėlius, tikrai atsiprašiau kukurūzų miltų. Dabar jų visad turiu spintelėje ir dažnai kepu čvištarius. Originaliame recepte turėtų būti naudojamas suluguni sūris, bet kadangi jo mūsuose nėra, pakeičiau jį laisviau randamu.

Didžioji paslaptis kaip suklijuoti kukurūzų miltus išties visai nedidelė – miltus klijuoja verdantis arba gazuotas vanduo. Renkuosi pastarąjį.

Na, o kodėl rekomenduoju ir jums išsikepti čvištarių? Nes jie – savito skonio, būdami sūrūs, keistai gerai dera su kava, nors valgome ir su sriuba ar troškiniu. Apie spalvą ir apskrudimą suprasti galėsite tik pamatę ir paragavę, tad skubu dalintis receptu.

Iš nurodyto kiekio suformuoju ir iškepu 8-10 čvištarių. Matuoju 200 ml stikline.

2 stiklinės kukurūzų miltų

Toliau skaityti “Kukurūzų paplotėliai (Čvištari)“

Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai

Apie moliūgų tyrę galima kalbėti ištisomis valandomis, tad pabandysiu susisteminti ir sudėti į vieną įrašą viską, ką sužinojau, perskaičiau, pabandžiau ir rekomenduočiau. Kaip visad, eksperimentavau ir pabandžiau iš moliūgo išspausti viską, kad į kompostą keliautų tik kotelis, pavyko! O labiausiai džiaugiuosi savo atradimu kaip kepti moliūgą orkaitėje, būdas superinis dėl to, kad vienu ypu pagaminama bazė tyrei ir ypatingo aromato ir skonio sultinys.

Taigi, pirmiausiai apie pačius moliūgus. Jų veislių yra gyva galybė, kadaise mylimiausiu buvo muskatinis, vėliau tas paprastasis “kaimietiškas“, bet kai užsiauginau pirmą Uchiki Kuri veislės moliūgą, likau sužavėta ne tik spalva, sėklų skoniu, bet ir mintimis, kad jis valgomas su visa žieve. Tuo metu prekybcentriuose šių moliūgų nebuvo, todėl netgi nuomavausi kaimynės daržo dalį, kurioje augindavau šiuos kompaktiškus moliūgus. O kai pas mylimą ūkininką prieš 5 metus pamačiau panašios formos ir spalvos vaisius, sužinojau, kad jis ėmėsi auginti Hokaido moliūgus. Jų dabar galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose, labai rekomenduoju tyrės gamybai naudoti būtent šiuos, japonų salos garbei pavadintus gražuolius.

Vienu metu gaminu daug tyrės, yra keli būdai ją paruošti ilgesniam laikymui, todėl verta tuo pačiu elektros kiekiu pasinaudoti kepant 2 skardose 2 aukštais. Nelygu moliūgų dydžiui, į 2 skardas telpa 4-5 vaisiai.

Toliau skaityti “Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai“

Moliūgų pyragas

Daugelis, išgirdę žodžių derinį “daržovių pyragas“, rauko nosį. Ir greičiausiai todėl, kad tiesiog nebuvo tokio ragavęs. Tad labai norisi dalintis gerąja patirtimi ir skatinti pasigaminti įvairesnių skonių. O ypač dėl to, kad dažnuose namuose rasime suvytusių morkų ar burokėlių ar ypatingai tokiu metu – skaptuotų moliūgų. Man visada buvo keista matyti išmetamus ar kompostuojamus moliūgus, juk jie dekoracijomis pabūna vos kelias dienas, per kurias tikrai nespėja sugesti, supūti ar ištižti. Tad gali būti suvalgomi!

Atskiru įrašu aprašysiu apie moliūgų tyrės gaminimo ir naudojimo būdus, šiandien labiau norėčiau pasidalinti nesudėtingo pyrago receptu. Jis žavingas tuo, kad galima sunaudoti senstelėjusius ar besibaigiančio galiojimo sausainius. Kad moliūgų sluoksnio skonis primins sufle. Ir kad tokį pyragą suręs net ir pirmokas, tik vertėtų paminėti, kad šį pyragą geriausia gaminti su virtuvinio kombaino pagalba, bus malimo ir plakimo, kurį buitinė technika atlieka labai spėriai. O vienintelis pyrago minusas – pirmo kąsnio laukimas, iškepusį pyragą reikės bent 4h vėsinti šaldytuve. Bet verta, oi verta…

Moliūgus tyrei kepu orkaitėje, dažniausiai naudoju Hokaido veislės moliūgus, nes jų žievė yra tokia minkšta, kad puikiai iškepa ir susimala su minkštimu, todėl ir tyrės spalva gaunasi stebuklingai graži.

Moliūgą pjaustau stambiais gabalais ir dedu į skardą žieve į apačią, kartais patepu lydytu sviestu. Skardą šaunu į iki 180C įkaitintą orkaitę ir kepu bent 30 minučių, tuomet šakute tikrinu ar moliūgai jau pakankamai suminkštėję, jei ne – kepu toliau, kas 10 minučių patikrindama.

Iškepusius gabalus atvėsinu ir sumalu virtuvinio kombaino peiliais. Viskas!

Ruošiu produktus pyragui, reikia:

Toliau skaityti “Moliūgų pyragas“