Bananiniai blynai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Taip jau būna, kad žmonėms mes atrodome kitokie, nei esame iš tiesų. Itin dažnai sulaukiu klausimų apie kokį nors maisto produktą ar patiekalą, kokio nė nesu ragavusi, ką jau kalbėti apie receptūrą. Daugelis nustemba, nes stereotipiškai žmogus, rašantis apie maistą, lyg ir turėtų būti šios srities žinovas. Žinau, ragavau, skaičiau ir domėjausi, bet tikrai ne viso pasaulio virtuvėmis ar garsiais gamintojais ar rašytojais. Mane labiau “veža“ ne tai, kas jau atrasta, bet tai, ką iš atrasto galima padaryti kitaip ar atrasti pačiai :)

Ir štai šiandien, bemąstant kuo paspalvinti šeštadienio ryto pusrytį, akis užkliuvo už sunokusių bananų. Tokių mes nebevalgome, perkame beveik žalius, bet va būna koks pasimetėlis vaisių vazoje. Ir štai supratau, kad nesu gyvenime kepusi blynų … su bananais. Šakar makar ir blynai jau garavo lėkštėje. Ir netgi ta proga išviriau kakavos, kad jei jau “vaikiškas“ meniu, tai tebūnie su tuo nostalgišku skoniu.  Toliau skaityti “Bananiniai blynai“

Sūriai aliejuje

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių :) Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti “Sūriai aliejuje“

Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ilgokai nesirodžiau etery, viskam savos priežastys, gaila, kad jos ne itin džiugios. Siunčiu visiems, ypač Tau, stiprybės. Labai norėčiau išmokti ją užkonservuoti ir padovanoti jums visiems, dabar išgyvenantiems netektis, ligas, akistatą su negalia, depresija… Ir sau nepamaišytų indelis, liūdnas ruduo radosi šiemet…

Bet.

Viso to akivaizdoje, visgi labai noriu pasidžiaugti nauju atradimu – plikyta kefyrine koldūnų tešla. Tai vienas iš sėkmingiausių šiųmečių eksperimentų, apjungiantis kelis receptus į vieną. Plikytą tešlą jau bandėte daugelis, sprendžiu iš komentarų ir laiškų su padėkomis atradus tobulą tešlą. Bet… atradau dar geresnę, elastingesnę, mažiau suverdančią, standesnę ir net skalsesnę tešlą koldūnams, virtiniams ar net sausoje keptuvėje kepamiems pyragėliams ir mini čeburekams.  Toliau skaityti “Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams“

Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Neseniai gvildenta kebabų tema priminė ir apie tai, kad pastaruoju metu labai džiaugiuosi lavašų pasirinkimo gausa. Patys gardžiausi (man) Lietuvoje – didžiuliai lavašų lakštai, kuriuos būtinai nusiperku Vilniaus gatvėse vykstančiose mugėse, nė nežinau kas juos kepa :/ O prekybcentriuose pastaruoju metu akį traukia žalieji – špinatais dažyti – lavašai. Nepasakyčiau, kad skoniu jie kuo nors lenkia kitus, špinatų irgi gomurys neaptiko, tačiau ta ryški žalia spalva labai džiugina akį, ypač rudenį, kai rodos ką tik kiemą dažė nasturčių, pelargonijų ir moliūgų žiedai. Saugau kelias idėjas ir pavasario stalui. O šiandien dalinuosi idėja ką kitokio įsukti į lavašą?

Ogi kiaušinienę. Ne bet kokią, papasakosiu kaip ją paruošti.  Toliau skaityti “Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene“

Kepti varškėčiai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Skiriu tetai Irenai, kuri net nėra mano teta, bet viena mano pirmų nuotraukų iš naujametinės darželio šventės yra būtent su ja.  Pedagogė, mamos kolegė ir draugė.  Lydinti mane visą gyvenimą, su man, vaikui tuo metu, nesuvokiamais praradimais, vėliau jau suprantamais atsitiesimais ir beprotiška kūrybine galia. Man teko garbė būti ir jos kolege “tais“ laikais įkurtoje “Nykštuko“ konkurentėje – kavinėje vaikams. Aš ten tampiau armoniką ir kartu plėšėme liaudies dainas, kol vaikai su tėvais valgydavo žiuljenus ir obuolių desertus. Po to skaičiau jos eiles, klausiausi Anzelmučių atliekamų jos kūrybos dainų, lankiausi pačios pastatytame pasakų name ant Nevėžio kranto…

Tokio gyvenimo į vieną tekstą nesudėsi, svarbu tai, kad labai ją myliu ir dabar, rankose laikydama naujus jos kurtus odinius papuošalus, o krepšelyje, parvežtame mamos iš Kėdainių jos rankomis gamintą šviežią tikrą varškę, sumaniau pasinerti į vaikystę, kai tokio pat, kaip šiandien, rudens ryto tamsumoj mama kepdavo varškėčius. Iš varškės, kiaušinio ir miltų, tiesiog.

“Tiesiog“ man nelabai patikdavo, labiau mėgdavau virtus ežiukus, ir paradoksas tame, kad dabar, kai galiu savarankiškai sudarinėti meniu, labiau norisi… keptų varškėčių.  Mano recepte nieko ypatingo nėra, visiems valgiusiems labiausiai patiko tai, su kuo juos tiekiu.  Toliau skaityti “Kepti varškėčiai“

Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu

OLYMPUS DIGITAL CAMERADžemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos “plastikinius“ džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…

Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti :) Bandysiu ir netrukus parašysiu.

O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti “Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu“

Kebabas namų orkaitėje

 

OLYMPUS DIGITAL CAMERAPrieš porą mėnesių į teritoriją šalia ofiso riaumojantis kranas atvežė ir pastatė kažką panašaus į jūrinį konteinerį. Vėliau statybininkai su geltonais šalmais išpjovė angas langams ir durims, įmontavo stiklus ir virš durų atsirado geltonas užrašas… Atspėjote. KeBaBai.

Na, tiek gyvenime, tiek mityboje laikausi harmonijos, bet koks fanatizmas ar primygtinis piršimas valgyti tą ar aną man netinka, kaip ir maitinimasis tik kavinėse ar knaipėse. Kartą per mėnesį, užėjus romantiškai nuotaikai, su vyru ant Tauro kalno sukertam po lavašo suktinį. Teisingiau sukirsdavom. Nes naminis kebabas – misija įmanoma! O dar pasitelkiant fantaziją, pvz. sukti į špinatais žaliai spalvintą lavašą, naudoti mėlynuosius kopūstus, pilti ryškiai geltoną garstyčių padažą…

Kaip lėto gyvenimo šalininkė, galiu patvirtinti, kad ir vadinamą greitą maistą galima pagaminti namie, neskubant, kuomet kepama mėsa atskleidžia visus savo ir česnako bei žolelių aromatus ir kai ragaujama mėsa tiesiog tirpsta burnoje… Svečiams suku suktinį, o pati lieku prie savo mėgstamos mono mitybos – mėsos su mėsa :) Toliau skaityti “Kebabas namų orkaitėje“