Firminė kepeninė

OLYMPUS DIGITAL CAMERAKarts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą Aliejaus presai aparatą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.  Toliau skaityti “Firminė kepeninė“

Marinuotos obuolinės agurkų juostos

gAgurkjuos

Prisipažinsiu, nusižiūrėjau šį konservavimo būdą Amsterdame, viename supermarketų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė plonos riekelės. Etiketėje buvo rašoma, kad pjaustyti agurkai labai tinka Olandijoje itin mėgstamiems sumuštiniams ir suvožtiniams. Prigriebėme stiklainį, ir vakare dviese jį visą ir sutaršėme, agurkai labai jau derėjo su sūriu ir virtu kumpiu, mintyse jau mačiau kaip gražiai jie tiktų, susukti ar iškloti prie kokio kepsnio ar maltinio. Įsidėjau idėją į atminties stalčiuką ir… pamiršau. O prisiminiau šią vasarą, kuomet agurkai lepino ypatingu derliumi. Pusę vasaros džiugiai kimšau agurkus į stiklainius, vis pavartydama savo receptų lobyną ir vieną dieną supratau, kad rūsys ne guminis, o ir norisi ko nors tiesiog kitaip. Štai tuomet iš atminties stalčiuko iššoko prisiminimas, tuomet ėmiausi darbo ir po kelių valandų jau buvau atradusi patį optimaliausią juostų marinavimo būdą. O kadangi su obuolių actu, tai obuolinės :) Bandykite ir jūs.

Toliau skaityti “Marinuotos obuolinės agurkų juostos“

Džiovintos voveraitės

voverušk

Vasaros baigtuvių aktualija – derliaus paruošimas žiemai. Tai jau galima sakyti mano gyvenimo būdas ir viena mėgstamiausių temų, turiu laimę gyventi name su dideliu rūsiu ir erdviomis lentynomis konservams ir dviem šaldikliais, kuriuose galiu saugoti šviežius krapų ar kalendrų lapelius ir uogas. Bet kaip jau ne kartą minėjau, labiausiai mėgstu džiovinimą. Tiek vaisių – obuolių, kriaušių ar slyvų, tiek daržovių – pomidorų, paprikų ar baklažanų. O kelis pastaruosius metus susižavėjau džiovintų voveraičių skoniu ir vartojimo spektru, ypač tuomet, kai kilo mintis jas sumalti. Dauguma tikrai esate girdėję apie voveraičių vaistines savybes, smarkiai nesiplėsiu, bet voveraičių milteliai virtuvėje yra absoliutus gėris. Dėl to, kad jie kompaktiškai gali būti laikomi indeliuose ar popieriniuose maišeliuose, kad gali būti vartojami kaip intensyvus prieskonis sriuboje, padaže, troškinyje ir kad taip gražiai nudažo gaminamą maistą.    Toliau skaityti “Džiovintos voveraitės“

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

DSC_0142

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto “iliuminatorius“  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti “Virtų daržovių paruošimo ypatumai“

Čiliukai meduje

Čilimeduje

Beveik padariau išvadą, kad tie, kas mėgsta aštrius pojūčius, nebūtinai mėgsta aštrų skonį. Ir atvirkščiai :) O dar būna nei šiokių nei tokių (kaip aš), gaminu aštriuosius pipirus meduje tik mano skonių stiklainiuose vertintojams, pati aštrumų, matyt, atsivalgiau tolimuose kraštuose, todėl kaip aš mėgstu sakyti jelapenizuotus patiekalus dažniausiai gaminu svečiams ar itin šaltos žiemos dienos pietums – kad sušilti iš vidaus, taip, kad pavalgius pvz. chašlamos būtų ne tik sotu, bet ir karšta vidujai. Bet. Esu mačiusi degustuojančių šiuos čiliukus tiesiai iš stiklainio, patikėkite, vaizdas buvo emocionaliai gurmaniškas, vertinantys ugningus skonius sutartinai giria šį konservą.

Visa ko esmė yra ta, kad šiuo būdu konservuojant čili pipirus, jų aitrumas neužmušamas jokiais prieskoniais. Nei taip plačiai naudojamais česnakais, raudonėliais ar čiobreliais, nei netgi … druska. Toliau skaityti “Čiliukai meduje“

Firminis obuolių pyragas

obuolpy

Man labai patiko ši vasara, apturėjau tik vieną šiluminį smūgį, kondicionierius namie veikė ne ištisais mėnesiais, bet tik tomis tikrai karštomis dienomis. O labiausiai patiko mažai kieno pastebėta žaluma, sodri žalia spalva gamtoje dėl gausių kritulių šiemet stebinančiai ilgai nepasiduoda kukliai iš už kampo besižvalgančiam rudeniui. Bet vis tik besižvalgančiam, ne vieną rytą jau aptikau jo pėdsakų. Voratinklių nuometai ant jaunų pušaičių, rūko kamuoliai ant Neries, nuraudę šermukšniai, šimto gandrų suktinis virš pievos – viskas praneša apie mano mylimiausio metų laiko atžygiavimą. O kartu su juo ir obuolių pyrago aromatu prisipildžiusius namus. Krituoliai tiesiog prašosi į krepšį, o išsiilgę rudeninio obuolinio skonio tiesiog reikalauja šio pyrago. Kasdien.

Šio pyrago atsiradimo mano virtuvėje istorija panaši į šimtus kitų – kepiau šarlotę, vėliau kažkam reikėjo morengų, paskui obuolių pyrago tešloje išbandžiau savo spaudžiamus aliejus ir mūsų laimingų vištaičių kiaušinius. Kol viskas pasiekė tobulumą ir buvo užtvirtinta produktų kiekiu mano užrašinėje.  Toliau skaityti “Firminis obuolių pyragas“

Pusryčių bandelės

Bandeles

Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.

Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu. Toliau skaityti “Pusryčių bandelės“