Stambiai tarkuotų bulvių blynas

Kai kas šiuos blynus vadina studentiškais, kai kas ekonominiais, kitiems jie atrodo varguolių maistas. Žinoma, kai maistas gaminamas iš vieno ingrediento, vieno prieskonio ir riebalų kepimui, gali atrodyti, kad taip gaminama iš nepritekliaus. Bet kalbant apie šiuos blynus, liežuvis neapsiverstų jų kaip nors nepagarbiai vadinti, nes skonis yra dieviškas, o jei blynus tiekiu su įdomiais padažais ar iš blynų surenčiu sūrų tortą, prie stalo valgant stoja tyla.

Dabar, kai jau kasamos šviežios bulvės, pats geriausias laikas ruošti šį patiekalą. Kadangi blynų tešla gaminama iš bulvių tarkių, be kiaušinių, be miltų ar kitų rišančių medžiagų, svarbu, kad bulvės būtų sultingos ir krakmolingos.

Blyną, kurį gaminu pietums, kepu vieną didelį ir storą arba, jei planuoju gaminti užkandžių tortą, kepu 4-5 plonus,  pastariesiems reikia daugiau bulvių.  Toliau skaityti „Stambiai tarkuotų bulvių blynas“

Šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų užkandis

Aprašyti šį receptą paskatino draugė, kuriai pasakojau ką valgau, o ji net aiktelėjo iš netikėtumo, taip įdomiai jai nuskambėjo šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų derinys. Paklausinėjau ir kitus, pasirodo tokio patiekalo niekas negamina ir net nėra girdėję. O mūsų namuose tai laukiamiausias sezoninis patiekalas, naudoju tik šviežiai skintas pupeles, esu ne kartą bandžiui gaminti iš šaldytų, žalių pupelių, skonis visai neįtiko.

Tad kai tik prekybvietėse pasirodo šviežiai skintos geltonosios pupelės, griebiu kilogramą – kitą ir gaminu puikųjį užkandį. Jis gardus tiek karštas, tiek šaltas, labai dera su virtais grikiais, kepta žuvimi, varškės sūriu. Ar tiesiog, vis palesant iš lėkštės pvz. vakarėlio metu.

Originalioji recepto versija yra specifinė, kadangi gaminu aliejus, lieka išspaudos (rupiniai). Moliūgų išspaudomis standinu maltos mėsos patiekalus, beriu jų ant salotų ir gardinu šį užkandį. Išspaudu prekybos vietose nėra, bet kelis kartus pati jų neturėjau ir tuomet atradau, kad jas puikiai pakeičia tiesiog sumaltos moliūgų sėklos. Jų vienu ypu susimalu daigiau ir laikau sandariame inde.

Tačiau jei visiškai nėra galimybių gauti ar susimalti sėklas, galima naudoti klasikų klasiką – maltus džiūvėsėlius.

Taigi, parsinešu pupeles, nupjaustau galiukus, pjaunu perpus. Toliau skaityti „Šparaginių pupelių ir moliūgų sėklų užkandis“

Tuno padažas užkandžiams

Itališkas patiekalas vitello tonnato labai populiarus savo gimtinėje, o mūsuose jo esu radusi tik keliuose itališkuose restoranuose. Apie gaminančius namie irgi retokai teko girdėti, galbūt todėl, kad mes retokai valgome veršieną. Patiekalas yra gaminamas iš labai plonai pjaustyto virto veršienos kumpio ir ypatingo padažo, kurį italai lig šiol tobulina. Kelias idėjas pasiskolinau iš šio recepto, bet kaip visad, supaprastinau ir pakeičiau kelis ingredientus, tad tai jau ne vitello tonnato padažas, bet patikėkite, visi, ragavę manojo varianto su daržovėmis, traškučiais, duona, kepta žuvimi ar net pica, buvo sužavėti.

Originaliame recepte kiaušiniai plakami su aliejumi ir visi žinome ką gauname maišant šiuos produktus, todėl iškarto renkuosi pagamintą majonezą, naminį ar pirktinį – nesvarbu. Majonezą skiedžiu tirštu jogurtu, taip atsiranda maloni rūgštelė ir nebereikia naudoti citrinos sulčių. Nededu ančiuvių, retas juos mėgsta. Tad iš originalo belieka tunas ir kaparėliai.

Mano paprastasis variantas pagaminamas be jokios buitinės technikos, tiesiog sumaišant produktus inde, vasarą tegyvuoja laisvė nuo indaplovių 🙂

Padažas šaldytuve sandariame inde puikiai laikosi iki savaitės,  puikiai atlaiko ilgesnes keliones ir yra tiesiog nepamainomas visų vakarėlių maistas.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminu apie pusę litro padažo. Toliau skaityti „Tuno padažas užkandžiams“

Aštri jautienos sriuba „Du viename“

Nors už lango plieskia saulė, o namuose burzgia kondicionierius, karštų dienų mitybos įpročius kartais verta permąstyti.

Atsibodo šaltibarščiai ir salotos, skrandis ėmė prašyti šilto maisto. Ir tuomet prisiminiau, kad pietų šalyse, jose keliaujant ar gyvenant,  pietums visad būdavo tiekiama sriuba. Karšta, būtinai aštri ir labai soti. Ir šmėstelėjo mintis, gal tai ta pati „kuo susirgai, tuo ir gydykis“ taisyklė? Ją nebūtina suprasti tiesiogiai, ši frazė kitose kalbose skamba kiek kitaip, bet esmė lieka ta pati – jei bloga nuo karščio, juo ir reikia malšinti karščio pojūtį.

Pabandžiau ir labai nustebau, iš tiesų karšta ir aštri sriuba savotiškai atvėsino kūną. Pasotino. Nuramino blogus pojūčius.  Tad karšta sriuba vasaros metu buvo reabilituota ir paskelbta nebe tik šaltojo sezono, bet ir karštojo sezono patiekalu.

Dažniausiai verdu itin tirštą jautienos sriubą su stambiai pjaustytomis daržovėmis, kad tiekiant reikėtų ne tik šaukšto, bet ir šakutės. Ir nors recepto ingredientai ir gamyba labiausiai panaši į armėnišką chašlamą, visgi mes ją vadiname „du viename“. Mat po lėkštės tokios sriubos apie antrą patiekalą nė nebekyla mintis, viena porcija lygi dviems patiekalams vienu ypu.

Sultinio pagrindui visada naudoju jautienos kulninę arba šonkaulius ir galybę cukinijų. Toliau skaityti „Aštri jautienos sriuba „Du viename““

Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais

Karšta… Norisi tik gaivaus ir vėsaus maisto, o tokio tipo salotos, kurios puikiausiai laikosi šaldytuve, yra tikras vasaros hitas.

Pomidorų salotas dažniausiai maišome su svogūnais ir grietine, na, šio recepto iš lietuvio neišimsi. Tačiau grietinė ir vasariški orai – ne koks duetas. Tad siūlau pasigaminti kiek kitokių, pietų šalių virtuvę menančių salotų. O ir papasakosiu kaip iškepti baklažanus, kad jie nebūtų permirkę aliejuje.

Smagiausia dalis yra ta, kad žalumynus kaskart galite naudoti vis kitokius, ar tiesiog tuos, kuriuos labiausiai mėgstate. Klasikų klasika – kalendros lapeliai, o man šiemet itin tinka geslvė, kurią auginau ir puoselėjau jau kelis metus, tačiau valgyti pradėjau tik šiemet. Tai puiki, grybų skonį menanti prieskoninė žolė be jokių pretenzijų auganti net gūdžiausiame daržo kamputyje. O jei neturite daržų, turgavietėse ar prekybcentriuose tikrai rasite platų prieskoninių žolelių pasirinkimą. Pomidorų – baklažanų salotas puikiai papildys petražolės, krapai, dašiai, rozmarinai, raudonėliai, svogūnų laiškai ar laiškinio česnako stiebai.

Pomidorų rūšis neturi skirtumo, salotoms tiks tiek vyšniniai, tiek didieji ar juodieji, geltonieji, tik naudojant didžiuosius, derėtų išskobti sėklų minkštimą.  Ruošiant didesnį kiekį salotų, minkštimo išsiima nemažai, jo niekad neišmetu, sudedu į patogią šaldymui dėžutę ir laikau šaldiklyje, sunaudoju virdama sriubas ar dėdama į troškinius.

Proporcijų kruopščiai laikytis nebūtina, jos labiau rekomendacinio tipo, svarbiausios sudedamosios dalys ir gamyba. Toliau skaityti „Pomidorų ir baklažanų salotos su žalumynais“

Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)

Braškių uogienę turbūt pamename kaip skystą saldėsį su plaukiojančiomis uogomis. Kadangi aš pati šviežių braškių visai nevalgau, tik termiškai apdorotas, daug metų sukau galvą kaip pagaminti kitokios, intensyvesnio kvapo, vienodesnės tekstūros uogienės.

Pirmiausiai braškėms radau porą – rabarbarą. Ir nuo tada šiam duetui suteikiau Rabarbraškės pavadinimą. Antra, ką sumąsčiau – uogienę sublenderiuoti, taip rabarbarų tirštumu suteikiau visiškai neskystą tekstūrą, nereikėjo naudoti nei pektino, nei agar agaro.  Trečiausias atradimas buvo kardamono ir pipirų pagalba kvapų ir skonių intensyvinimui. Pipirai patiko ne visiems, tik tiems, kurie mėgsta aštresnius pojūčius, tad į gaminamą uogienę šiemet pipirų dėjau tik į tą dalį uogienės, kurią valgysime patys. Patarimas – jei nežinote ar jums patiks pipirai uogienėje, galite įsiberti į jau išvirtą ir ragaujamą uogienę.

Kadangi Rabarbraškės skonis ir tirštumas artimesnis padažo ar pagardo tekstūrai, pabandėme gardinti grilio kepsnį, žuvį, suderėjo tiesiog fantastiškai. Ką jau kalbėti apie ledus, pyragus, blynus ir desertus taurėse. Pasaka.

Ir dar truputėlį apie oksalo rūgštį, kurios visi bijo ir rekomenduoja rabarbarus vartoti tik iki Joninių. Toliau skaityti „Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)“

Apkeptos traiškytos bulvės

Och kokia pekla lauke…

Gaivinamės šalstriubėmis, kefyro ir daržovių kokteiliais, vandeniu su agurkais ir uogomis. Bet organizmas, pratęs prie šilto maisto, karts nuo karto primena, kad reikėtų ir ko karšto suvalgyti. Kepsnių ar blynų tikrai nesinori, bet štai šviežių bulvių su šaltibarščiais mielai sukertam.

Papasakosiu kaip įdomiau ir žymiai gardžiau ruošiu bulves, gamindama bet kurią šaltsriubę. Toliau skaityti „Apkeptos traiškytos bulvės“

Varškės apkepas „Klasika“

Varškės apkepų variacijų gyva galybė, tačiau šis, kurį mena vaikystėje valgę net garbingiausio amžiaus senjorai, yra absoliutus favoritas. Ypatingai dėl to, kad ruošai nereikalinga jokia buitinė technika,  viską galima sumakaluoti tiesiog šakute. Produktų dažniausiai yra šaldytuve ir spintelėse. O ir receptūrą supaprastinau iki lengvai įsimenamos, tad prieš gaminant nebereikės naršyti kulinariniuose puslapiuose.

Atsiminti tereikia, kad matuojant standartiniais varškės pakeliais po 180g, pagrindinių ingredientų reikės po 1. Jei 1 pakelis varškės, tai 1 kiaušinis, 1 šaukštas manų kruopų ir jei mėgstate saldžiai – 1 šaukštas cukraus. Ir, beje, tikrai galima kepti vieną porciją mažoje kepimo formoje.  

Šį apkepą tradiciškai tiekiame su grietine, tačiau puikiai tinka ir graikiškas jogurtas, ir grietinės-sviesto padažas ir net bešamelis, jei jo netyčia liko gaminant lazaniją.

Aš dažniausiai gaminu 4 porcijas, jei dalis ir lieka nesuvalgyta, laikau šaldytuve ir valgome net nepašildytą.

Taigi, 4 porcijoms reikia:
Toliau skaityti „Varškės apkepas „Klasika““

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska“

Pavasariniai barščiai

Vadinu šiuos barščius pavasariniais todėl, kad juos verdu ir paskutinių pernykščio derliaus šakniavaisių, tiekiu su galybe pirmųjų žalumynų ir visa tai būtinai valgome lauke, klausydami paukščių chorų miške.

Sriuba ypatinga dėl to, kad gaminama be bulvių, jas keičiant pastarnoku. Kvapni, tiršta, soti, suvalgius lėkštę apima malonus šilumos jausmas. Kaip tik tai, ko šį pavasarį labai reikia…

Dažniausiai naudoju ilguosius burokėlius, juos patogiau tarkuoti,  o ir skonis kiek kitoks, intensyvesnis. Puikiai tinka ir kiek pradėję vysti burokai ir morkos, tik nepainiokite su suvytusiomis, sugedusiomis daržovėmis, jei jau matosi puvinys ar kitokie gedimai, tokių daržovių naudoti maistui nebederėtų.

Sultiniui naudoju jautienos kulninę ar mentę,  bet jei norisi lengvesnio varianto, galima virti ir kaulėtas paukštienos dalis. Toliau skaityti „Pavasariniai barščiai“