Paskelbta

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Paskelbta

Vynuogių ir figų gardėsis su žemės riešutais

Idėja, įkvėpta Rytų.

Teisingiau Rytų turgaus, kuriame dar visai neseniai žavėjausi spalvomis ir kvapais, jame dažniausiai perku prieskonius ir jų mišinius. Tačiau šįkart, beeinant per mano retai lankomus saldumynų skyrius, stabtelėjau. Pardavėjas buvo kaip reta neįkyrus ir malonus, leido man ilgai rinktis ko noriu paragauti. O kol rinkausi, mielai papasakojo kaip gaminami ryškiai raudoni, geltoni, žali gardėsiai su riešutais. Lėtai vardino kaip ir iš ko pagaminta – iš vyšnių, vynuogių, kivių, granatų ir … obuolių. Ir tuomet man toptelėjo, kad tai yra mūsų obuolių sūrio pusbroliai.

Grįžusi namo ilgai dėliojau mintis – kaip greičiau, be sulčių spaudimo ir ilgo džiovinimo, pagaminti ką nors panašaus ir mintys atvedė prie stiklainių. Kadangi dabar yra tobulas vaisių sezonas, užsukau į vaisių bazę, nupirkau raudonųjų besėklių vynuogių, nukainotų ir pradėjusių vysti figų, žemės riešutų ir ėmiausi eksperimento.

Pavyko tiesiog puikiai, ne per saldžiai, gardėsis gavosi natūraliai tirštas, o beragaujant netgi pakvipo Kalėdomis, tai bus išties puiki dovana saldumynų mėgėjams. Tiks tiesiog kabliuoti iš stiklainio, užsidėti ant sūrio gabaliuko ar skrudintos kvietinės duonos. Toliau skaityti „Vynuogių ir figų gardėsis su žemės riešutais”

Paskelbta

Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai

Šiemet mano agurkus užpuolė ligos, derliui amba… Tad su malonumu priimu bet kiek ir bet kokių agurkų, kokius tik dovanoja kaimynės ar draugės. Turiu drąsos svajoti, kad pirkti nereikės 🙂

O kai dovanoja, į dydį nežiūriu, pasitaiko ir liaunų, ir vidutiniškai nuaugusių, ir paršelių. Tokius dičkius dažniausiai gamindavau rudenį, radusi prisislėpusių savame šiltnamyje, esu aprašiusi galybę marinavimo receptų, tačiau pernai sugalvojau apjungti kelis į vieną, išbandžiau, žiemą išragavom ir per savaitę suvalgėme visus konservus, taip skanu buvo.

Šie griežinėliai be saulę menančios spalvos turi malonaus aštrumo ir yra saldžiarūgščiai, produktų sąraše rasite klasikinio marinato ingredientus. Valgėme vienus, kabliuodami iš stiklainio, dėjau į lėkštes garnyrui, buvau netgi silkę užklojusi. Tiko picoms, sumuštiniams, o makaronus šie agurkai dar ir nudažė skaičiai geltona spalva.

Taigi, jeigu rasite darže ar gausite dovanų didelių peraugusių agurkų, nemeskite lauk, jokiu būdu, pasigaminkite šių griežinėlių.

Keli svarbūs momentai geram rezultatui – agurkus būtinai reikia lupti ir nenaudoti minkštų, suvytusių daržovių. Taipogi reikia imti domėn, kad ciberžolė stipriai dažo, tiek indus ar įrankius, tiek rankšluosčius ir netgi rankas. Todėl naudoju plieno indus, jokio plastiko, ir popierinius rankšluosčius.

Receptas patogus ir tuo, kad nereikia nieko kaitinti, nupylinėti, viską pagaminu viename dideliame puode. Toliau skaityti „Su ciberžole marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai

Kuo žavus šis konservavimo būdas? Ogi tuo, kad nereikia virti marinato, viską pagaminu viename puode ir be sterilizacijos. Tai vienas lengviausių man žinomų agurkų marinavimo būdų ir jis tobulas todėl, kad supjaustyti griežinėliais agurkai labai greitai perkaista,  t.y. tampa pasiruošę žiemoti stiklainyje, darbo nedaug, o rezultatas džiuginantis.

Labai pamėgome šiuos konservus važiuodami paturistauti ar kai reikia greito garnyro. Bet labiausiai šie griežinėliai dera ant karštų sumuštinių – ir žavūs, ir labai gardžiai papildantys skonį.

Naudoju ne peraugusius agurkus, vidutinio dydžio ir kuo kietesne žieve, tik tuomet griežinėliai būna traškūs. Pjaustau aštriu peiliu, esu bandžiusi ir virtuvinio kombaino pjaustyklės peilius, tačiau griežinėlių forma nedžiugino.

Kadangi marinavimo procese nedalyvauja vanduo, agurkų prieš gaminant konservus nemirkau, tačiau visgi renkuosi kuo šviežesnius agurkus, nes bus reikalingos jų sultys. Toliau skaityti „Be vandens marinuoti agurkų griežinėliai”

Paskelbta

Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai

Gana dažnai sulaukiu klausimo kodėl gaminu konservus. Kam tiek triūso? Atsakymas labai paprastas – žinau kas yra stiklainyje, kad nėra pridėtinio cukraus ar kitokių cheminių medžiagų, kad naudojau tik kokybiškas daržoves. Ypač, jeigu kalba sukasi apie pomidorus.

Turbūt ir jūs mėgstate natūraliai sunokusius, kvepiančius ir sultingus raudonskruosčius iš savo ar ūkininkų šiltnamių.  Šaltuoju sezonu prekybos centruose parduodami pomidorai į tikrus panašūs tik spalva ir forma, todėl atsinešti iš rūsio vasara kvepiančių konservų ir jais pagardinti sriubą, troškinį, picą ar makaronus yra absoliutus gėris.

Prisipažinsiu, kartais įsipilu šio ruošinio į stiklinę, įmaišau šaukštelį grietinės ir gaunu ypatingo skonio gėrimą, primenantį skystį, likusį nuo pomidorų ir grietinės salotų.

Darbo nėra daug, jei turite virtuvinį kombainą. Daržoves galima malti ir mėsmale, svarbiausia, kad būtų galimybė pamatuoti tūrį.

Šis ruošinys yra tobulas ir tuo, kad konservuojant nenaudojamas nei cukrus, nei actas. Pomidorai savyje turi pakankamai daug rūgšties ir natūralaus saldumo, todėl tereikia druskos. Toliau skaityti „Pomidorų ir paprikų tyrė žiemai”

Paskelbta

Marinuotos cukinijų juostos

Šiemet agurkai šiltnamyje nedžiugina. Reiškinys masinis, tad įtariu, kad kaina turgavietėse ir pas ūkininkus nekris, pirkti marinavimui neapsimokės…

Tačiau cukinijos auga kaip pasiutusios, skinu kuo jaunesnes ir marinuoju naujai atrastu būdu.

Cukinijų juostas gamindavau šaltuoju būdu su aliejumi (receptą rasite ČIA), tačiau pernai rudenį konservuojant agurkus liko marinato, išpilti nevalia, o ilgiau pastovėjęs jis praranda skonį.  Akis užkliuvo už cukinijos, greitai pripjausčiau juostų, jas blanširavau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau karštu marinatu.

Juostos puikiausiai išsilaikė rūsyje iki pat birželio, gal būtų ir ilgiau laikęsi, bet… suvalgėm 🙂 Labai tiko kaip garnyras, juostomis gardinau ir puošiau vienakąsnius, sumuštinius, silkutes, kartais tiesiog pakabliuodavome iš stiklainio, nes gaivu, trašku, su rūgštele.

Gaminu sekančiai: cukinijas nuplaunu ir supjaustau juostomis. Pjaustau plačiu daržovių skustuku kartu su visa žieve, taip ne tik spalvingiau, bet ir gardžiau. Naudoju tik minkštimą, sėklas atiduodu vištaitėms, bet galima ir kompostuoti. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijų juostos”

Paskelbta

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Paskelbta

Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)

Kai valgiau šį patiekalą Sakartvele, negalėjau suprasti kuo vištienos troškinys gardintas, aromatas buvo tiesiog nuostabus, skonis irgi sužavėjo nuo pirmo šaukšto. Pavalgius pakalbinau padavėją, kuris, pasirodo, buvo ir restorano šeimininkas ir jis pasakė kas buvo tas aromatizatorius ir skonio gerintojas.  „Kindza”.

Nustėrau, nes iki to momento kalendros lapų (o ir sėklų) vengdavau, nes maniau, kad tai blakinė kalendra ir žodis blakinė reiškia prakąstą blakę. Jei kada nors teko tai patirti, turbūt pamenate kokio nemalonumo pojūtis ilgai lieka burnoje 🙂

Ir ką jūs galvojate, nuo tos dienos į kalendrą žiūriu su didele pagarba, o gamindama sakartveliškus patiekalus, dedu jos gausiai, kad būtų „tas” skonis.

Čachobilis skaniausias ruoštas kazane, tuomet troškinys pakvimpa ir laužu. Tačiau galima gaminti ir elementariame puode.

Troškinio sudedamos dalys gali atrodyti labai neįmantriai, tačiau visi ragavę sutartinai gyrė neįtikėtinai minkštą vištieną. Ji tokia tampa dėl didelio pomidorų ir svogūnų kiekio.

Vasarą čachochbilį gaminu iš šviežių naminių podidorų, tačiau žiemą, kai sunokusio ir kvepiančio pomidoro nė su žiburiu nesurasi, naudoju konservuotus naminius pomidorus, jie puikiai pavaduoja šviežius. Tiks net ir pirktiniai konservuoti pomidorai!

Troškinti galima ir visą vištaitę, sukarpius dalimis, kartais troškinu blauzdeles, bet skaniausiai suskambėjo peteliai. Jei nedideli, troškinasi greitai, daug skaniai aplaižomų kauliukų, vienžo tobuli. Toliau skaityti „Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)”

Paskelbta

Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Paskelbta

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai”