Agurkai kaip agurkai, sakysit, kokie jau čia ypatumai.
O jų yra nemažai, ilgus metus auginau ir visais namų sąlygomis įmanomais būdais bandžiau juos konservuoti. Nemažai stiklainių turinio iškeliaudavo į kompostą, kol atradau labai svarbius dalykus. Ir ta gerąja patirtimi noriu pasidalinti su jumis.
Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, jog esame viena iš to menko valstybių sąrašo, kuriose auginamos trumpavaisių agurkų rūšys. Daugelyje šalių auginami tik ilgavaisiai agurkai, jų paskirtis – valgyti šviežius ar marinuotus labai stipriame marinate. O Karibų salose, lankantis vietiniuose turguose, tuos ilguosius agurkus mums vietiniai rodydavo kaip didelę egzotiką, ir, beje, moterys ten agurkus pjausto ir deda ne į lėkštes, bet ant veido. Ir pati buvau pamiršusi kokį malonų drėkinimo efektą suteikia ši daržovė odai.
Bet grįžtu prie maisto temos.
Labai dažnai konservavimo fanų grupėse ar forumuose matau klausimą – kodėl rauginti agurkai tapo minkšti, tuščiaviduriai, virto koše ir pan. Arba kodėl marinuoti agurkai netraškūs, beformiai?
Mano patirtis byloja, kad konservuotų agurkų kokybė priklauso nuo druskos, vandens, prieskonių, laikymo sąlygų, bet visų labiausiai nuo teisingai pasirinktos agurkų veislės. Toliau skaityti „Agurkų rūšys ir konservavimo ypatumai“