Dalinuosi gerąja patirtimi.
Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.
Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.
Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.
Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆
O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų?
♦ Bent 5 dienas iki rovimo svogūnų nebelaistau, raunu atsargiai, nupurtau žemes ir dedu viena eile, kad žemės nepapultų ant laiškų. Nes ruošiant šaldymui (taip taip, svogūnų laiškus galima šaldyti) jų nevalia plauti. Nebent nuplauti ir PILNAI išdžiovinti, anaip bus luitas ledo ir beskonė masė.
♦ Laiškus pjaustau, sudedu į popierinius maišelius (jie sugeria svogūnų sultis), markeriu užrašau kas viduje (mat nepersišviečia) ir nešu į šaldiklį.
♦ Naudoju kepdama omletus, purią kiaušinienę, sūrius blynus, kišus, varškės apkepus.
♦ Dalį laiškų šaldau kartu su krapais, tai – visos vasaros šaltibarščių pagrindas. Ir jis dar ir atlieka šaldytojo vaidmenį, beriu į kefyrą ar jogurtą tiesiai iš šaldiklio, super!
