Omletas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kad jau sekmadienio rytas, tai prisiminiau vieną komentarą. Moteris klausė ar aš gaminu paprastą maistą. Pradžioje klausimas pasirodė keistas, pasilabinau su klausiusiąja ir sužinojau, kad mažai rašau apie pusryčius, ypač gaminamus iš kiaušinių.

Tad atsakysiu – žinoma, kad gaminu, ir netgi dažnai, nes patys auginame dedekles, kartais kiaušinius į keptuvę ar skardą ruošiu ką tik surinktus iš gūžtų. Bet visgi šie patiekalai yra patys skaniausi pavasarį ir vasarą, kai rytas prasideda nuo ridikėlio išsirovimo, agurko ir svogūno laiško nusiskynimo, pasivaikščiojimo miške, delnu nusibraukiant garšvų, balandų ar zuikio kopūstų… Ech, jau tuoj tuoj 🙂

O kol dvejetų ir nulių diena aušta, skubu pasidalinti mano firminio omleto receptu. Nieko mandro, bet visada garantuotai skanus ir gražus.

Tokiu metų laiku omletą valgome su raugintomis daržovėmis, bet jei randu sveriamų vyšninių pomidorų, labai mėgstu juos derinti su karštais patiekalais, o dar ir termiškai apdorotuose pomidoruose, sako, likopenų padaugėja. Girdėjau, kad jie žandus skaistina 🙂 Bet aš labiau draugauju su skoniais, nei su antioksidantais, tad prašom, gero skonio receptas.

28 cm diametro keptuvei ir vienai porcijai pasiruošiu: Toliau skaityti “Omletas“

Vištienos troškinys su daržovėmis

OLYMPUS DIGITAL CAMERAŠis troškinys atsirado mano virtuvėje tuomet, kai įsigijau pirmą greitpuodį. Pardavėja ilgai pasakojo apie jo privalumus, man labiausiai patiko mintis, kad jame per 15 min. nuo užvirimo, galima išvirti … šaldytą vištą ar antį. Patikėti buvo sunku, tad pirmas greitpuodyje gaminamas patiekalas, žinoma, buvo šaldyta vištaitė.

Pardavėja buvo teisi, tik teisybės vardan parašysiu, kad iki užverdant sandariąjam puodui reikia luktelti 15-20 minučių, o praėjus 15 virimo minutėms ir išjungus kaitrą, garų cirkuliacija pilnai sustoja irgi po gero ketvirčio valandos. Tad suma sumarum gaminimo laikas ištįsta iki 50-60 minučių. Bet rankos lieka laisvos, jomis per tą laiką galima pasiruošti likusius troškinio ingredientus, išgerti kavos ar paskambinti kam nors.

Puodą turiu jau virš 15 metų, vasarą jis kažkodėl būna nustumtas į tolimiausią spintelės kampą, bet kai tik smarkiai rudenėja, visad prisimename šį troškinį. Nežinau kame jo skonio stebuklingumas, produktai lyg ir elementarūs, virtos vištienos skonį mėgsta ne kiekvienas, tačiau visi ragavę buvo maloniai nustebę. Ir kažkodėl prie šio troškinio norisi rauginto agurko. Iš bėdos ir marinuoto, bet raugintas tiesiog išbaigia skonį.

Šis troškinys dar ir puikus būdas pradėti valgyti naminę paukštieną, gerai iškepti orkaitėje kaimiškai augintą vištaitę retam pavyksta, o štai garuose ji tampa minkšta ir sultinga.

Galima naudoti ir visą paukštį, ir dalis – ketvirčius, blauzdeles, šlauneles.

Toliau skaityti “Vištienos troškinys su daržovėmis“

Sausainių sviestas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nepavyko suvalgyti visų kalėdinių sausainių? Yra būdas juos skaniai išsaugoti.

Kokias jums asociacijas kelia žodis “sviestas“? Pakelyje, sveriamas, gamintas iš grietinėlės? Lydytas, sūdytas, kokosų, riešutų…

O mano kolekcijoje atsirado dar vienas – sausainių sviestas! Žinoma, jis gaminamas ne IŠ sausainių, o SU jais, bet kaip nemąstėme, kitaip šio gardumyno pavadinti nepavyko.

Jei ne Dovilė (jos šedevrai surašyti ČIA), kadaise padovanojusi indelį šio naminio gėrio, turbūt nebūčiau apie tokį sužinojusi. Nors esu labiau sūraus, nei saldaus skonio mėgėja, paragavusi sausainių sviesto, šaukštelį mečiau šonan ir kaip vaikystėje, palaimingai iškabliavau tą mažą stiklainėlį pirštu. Pamenate tokį valgymo būdą? 🙂

Prieš 2019 metų Kalėdas ruošiau nemažą jo kiekį dovanoms, ir grįžtamasis ryšys apie sausainių sviestą buvo “wow“. Tad dalinuosi idėja ir su jumis.

Jei trumpai apie skonį, tai man jis primena karamelę, tik žymiai lengvesnės tekstūros. Būtent dėl šio skonio panašumo dedu druskos, taip truputį nutoldama nuo originalaus recepto. Sviestas puikiai tinka saldiems sumuštiniams su bananu ar uogomis, ant obuolio ar kriaušės skiltelės, esu netgi tepusi vieną torto sluoksnį. Bet kaip minėjau, kabliuoti pirštu yra tiesiog tobula.

Iš nurodytos normos pagaminu du 330 ml talpos stiklainius. Toliau skaityti “Sausainių sviestas“

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

OLYMPUS DIGITAL CAMERATaip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti “Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke“

Kukuliai pekino kopūsto pataluose

IMG_20191103_104456.jpg

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją “pigiai ir tvariai“, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti “Kukuliai pekino kopūsto pataluose“

Kmynų gira

kmynugira

FB puslapyje keliskart įkėliau video, kuriame matosi pasiutę kmynų rūgstančioje giroje šokiai. Ir sulaukiau daug žinučių su prašymu aprašyti šį stebuklingą gėrimą, mielai prašom.

Apie giros ir midaus gamybos ypatumus jau rašiau (receptai čia), kmynų gira lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų, bet yra vienas “bet“. Ji yra tarpinis variantas tarp giros ir midaus, “nei šis nei tas“ – taip sakė vienas ragavusių. Ir nepamanykite, kad jam nepatiko skonis, patiko net labai, tik buvo sunku suprasti ką gėrimo skonis labiau primena. O vienas mažiausių degustatorių pasakė labai aiškiai – “limonadas“ 🙂

Kadangi mano namuose ištisai kažkas rūgsta, turiu taip vadinamus starterius – giros ir midaus mieles, kurios užaugo pirmuose rauginių stiklainiuose ir dabar man tarnauja kaip spartintojas. Jei įprastai gira be pridėtinių mielių įrūgsta per 5-8 dienas, tai su starteriu girą pagaminu per 2-4 dienas. Jei ir jūs norėtumėte turėti tokį gyvą stebuklą, pagaminę pirmą girą neišpilkite visos į taures, ant dugno likęs tirštokas drumstas skystis ir bus toji mielė. Aš jau sugebėjau užsiauginti ir giros bei acto grybus, bet apie tai kada nors vėliau.

Aprašysiu pirmo karto gamybą, viskas labai greita ir paprasta. Toliau skaityti “Kmynų gira“

Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas

PA195151.jpgPrasidedant Kalėdinių dovanų ruošimui, visada prisimenu mėlynuosius svogūnus ir jau eilę metų iš jų gaminamą džemą, mat jo jau ragavę įtraukia stiklainį šio pagardo į norų sąrašą, tad su malonumu gaminu vis daugiau stiklainių ir dailiai pakuoju juos kartu su kitomis dovanomis.

Nors pirmą kartą išgirdusi tokį žodžių derinį, pati raukiau nosį, po pirmos degustacijos supratau kokio gėrio galima paruošti vos iš kelių produktų, kurių apsčiai turime prekybos centruose. Nepaisant paprastos receptūros, svogūnų džemas yra ypatingai gardus, karamelizuodamiesi svogūnai atskleidžia puikiausius savo aromatus. Tik, deja, nei geltonieji, nei baltieji svogūnai šiam pagardui netinka, esu bandžiusi gaminti ir iš jų, rezultatas nedžiugino.

Originaliame recepte naudojamas raudonas vynas ir balzamiko actas, pakeičiau juos obuolių actu ir čili pipirų dribsniais ar milteliais, nuo jų džemas turi intensyvesnės rūgštelės ir malonios, liežuvį švelniai kandžiojančios aštrios natos. Toliau skaityti “Karamelizuotų raudonųjų svogūnų džemas“

Varškėtukai (kiek kitokie)

IMG_20191020_094502.jpg

Mūsų šeimoje varškėčiais vadinami keptuvėje kepti varškės blynai, todėl šiuos, verdamus pasūdytame vandenyje, vadiname varškėtukais. O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę ir jie tapdavo “ežiukais“. Tarkos savuose namuose nė neturėjau ir visai neseniai buvau prisiminusi apie ją, paieškojau pirkti ir didžiam nusivylimui… neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsi iš mano rūsio!

Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus? Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.

Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės. Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar su speltų miltais gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent “to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir rodosi netgi sotesni. Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.

Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius. Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.

Proporcijos dideliam kiekiui varškėtukų: Toliau skaityti “Varškėtukai (kiek kitokie)“

Napoleono pusbrolis iš 4 produktų

napol.jpg

Jūs jau turbūt žinote, kad nesu pusfabrikačių gerbėja, tačiau yra viena didelė išimtis – kartais perku šaldytą tešlą, labai faina turėti jos šaldiklyje ir esant reikalui, greituoju būdu ką nors gardaus pagaminti. O kartais, kai šaldiklio stalčiai jau sunkiai traukiasi,  darau reviziją ir tuomet kelias dienas gaminu iš atšildytų produktų – verdu ožkienos sriubas ir naminius koldūnus, kepu putpeles ar šildau blynus.

Ištraukiau kartą ir bemielės tešlos poką, jame buvo 6 lapeliai. Obuolių namie nebuvo, į rūsį eiti dėl indelio uogienės tingėjosi, o šaldytuve akis užkliuvo už maskarponės ir graikiško jogurto indelių, jų galiojimas jau irgi ėjo galop. Ir kaip jau man būna, šovė idėja.

Iškepiau visus šešis lapelius, niekuo netepdama ir nebadydama šakutėmis, kadangi ši tešla tik kyla, o nesipučia, kaip mielinė, visi lapeliai puikiai tilpo vienoje skardoje.  Planavau tik pabandyti suręsti torčiuką, tačiau jam užteko pusės iškeptų papločių, tad ketvirtąjį sutrupinau ir gausiai pabarsčiau jau suteptą tortuką. Liko ir kremo, tad sutrupinau ir penktąjį ir susluoksniavau į desertinę taurę. Jau buvau praalkusi, o paskutinis lakštas kvietė sugalvoti ką su juo nuveikus. Ir ką gi – perpjoviau jį pusiau, pridėjau šviežių agurkų juostų, kumpio, sūrio ir pasigardžiuodama sulapnojau.

Dabar jau žinau kiek ir ko reikia, kad pagaminti tik torčiuką, tačiau maskarponės sūrį parduoda tik tam tikrose pakuotėse, mažiausios būna mažai, o gaminant iš 500 g , kremo lieka. Tad gaminant jau penktą tortą, prisiminiau, kad žiemą kažkodėl norisi ledų, kremo perteklių sudėjau į šalčiui atsparią dėžutę ir padėjau šaldiklin. Jau ne vieną svečią vaišinau šiais ledais, visiems tiko ir patiko. Ir labiausiai tai, kad kremas yra neįkyriai saldus, turintis jogurtui būdingos rūgštelės, bet ir prabangiai riebus, standus.

Vienam torčiukui reikės: Toliau skaityti “Napoleono pusbrolis iš 4 produktų“

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti “Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)“