Raugintos arbūzų žievelės

Rodosi, ką dar galima atrasti fermentacijos pasaulyje? Malyg esu užraugusi jau visas daržoves ir vaisius, tačiau Alfo idėja verta 100 balų.

Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.

Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.

Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypatingai skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabliuoti padažus ar pagardus.

Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.

Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip: Toliau skaityti „Raugintos arbūzų žievelės”

Apverstas rudens pyragas

Kodėl rudens? Nes ruduo yra obuoliai, slyvos ir pyragai, ane?

Šio pyrago receptas gimė eksperimentuojant. Kadangi dievinu slyvas, jomis gardinu viską, ne išimtis ir pyragai.  Daugumoje jų slyvos nardinamos ar įvyniojamos į tešlą dėl vienos aiškios priežasties – kepdamos jos išleidžia sultis, sutyžta, tad visada stengiamasi sultis sulaikyti kepinio viduje.

O pjaustydama obuolius eiliniam pyragui pagalvojau – o kodėl gi nepanaudojus tų sulčių pyrago sulaistymui? Iškepus ir iškarto apvertus pyragą, sultys išties lėtai susigėrė į biskvito sluoksnį, maloniai parūgštino saldžius obuolių gabaliukus. Geriausia šio pyrago dalis yra ta, kad jis, paliktas tiesiog ant stalo, išlieka drėgnas ir šviežias net 4 dienas.

Tešlos receptas – vienas lengviausių, gamybai nė nebūtina buitinė technika, tačiau ji itin palengvina ir pagreitina procesus. Toliau skaityti „Apverstas rudens pyragas”

Marinuoti žali pomidorai

Šiemet  pomidorus labai anksti kirto maras, daugelis šiltnamių jau ištuštėję ir augintojai turi galybę žalių  pomidorų.

Juos galima nokinti dėžėse, mano bobutė netgi turėjo etatinį lagaminą, kurį išklodavo laikraščiais, sudėdavo pomidorus ir lagaminą pastumdavo po lova. Kas kelias dienas traukdavau jį į dienos šviesą, išrinkdavau paraudusius gražuolius, o dar nesunokusius vėl, kaip kokį bagažą, užrakindavau tame rudos odos lagamine.

Ir tik palygint neseniai sužinojau, kad į tokį lagaminą ar į tamsią dėžę su žaliais pomidorais įdėjus sunokusį obuolį ar bananą, pomidorai žymiai sparčiau noksta.

Bet. Aš pomidorų jau senokai nebenokinu, labai patinka iš jų gaminami produktai žiemai – džiovintų pomidorų milteliai, džemas, rauginti ir, žinoma, marinuoti žaliūkai.

Šiam būdui tinka tiek neprinokę, tiek jau truputį nokti pradėję pomidorai. Toliau skaityti „Marinuoti žali pomidorai”

p. Zdislavos kotletai

Sustoti ir atsisukti atgal – to pamokė Sidabrinės linijos pašnekovė p. Zdislava.  Vieno pašnekesio metu ji papasakojo kaip kepanti kotletus, o aš pažadėjau būtinai pagaminti ir aprašyti receptą. Nes dalintis gera. Tiek receptais, tiek pokalbiais.

Mano pašnekovė pasakojo apie gaminimą, ir jau beklausant nosį sukuteno prisiminimai apie vaikystėje mums su broliu bobutės ar mamos keptus kotletus, tiektus su virtomis bulvėmis ir vasarinių pomidorų salotomis. Och kokie skanūs jie būdavo!

Padėkojusi pašnekovei už receptą pagalvojau, kad jau daugel metų vis ieškojau naujų kotletų ingredientų, skonių, prieskonių, ypač todėl, kad tai mėgstamiausias vyro maistas, tačiau visai pamiršau tuos paprastus, bet neprastus kotletukus. Tad nieko nelaukusi, laikydamasi visų p. Zdislavos instrukcijų, pagaminau gardžius pietus.

Kotletai išties gavosi purūs, sultingi, su maloniu svogūno poskoniu, nebyrantys kepant. Nuostabūs, todėl dalinuosi receptu ir su jumis. Toliau skaityti „p. Zdislavos kotletai”

Mėtiniai česnakai

Turbūt skamba keistai? Ir man taip skambėjo, kai tokiu mišiniu kimšau slyvas ir viriau stiprų marinatą įdomiam receptui. Tokias marinuotas slyvas nuo seno gamina Armėnijoje ir keliose kaimyninėse šalyse, buvo smalsu pabandyti, juolab šiemet slyvų derlius ohoho.

Kadangi slyvas ragausime tik lapkritį ar gruodį, receptą pasaugosiu kitų metų slyvų sezonui, mėgstu pirmiausiai išbandyti skonius, patikrinti kaip ilgai konservuotos gėrybės negenda ir tik tuomet receptu pasidalinti su jumis. O tuo tarpu pasidalinsiu mėtinių česnakų idėja, man jų liko po marinavimo, na nejau mesiu lauk?

Pirmiausiai patepiau orkaitėje apkeptos juodos duonos riekę, duetas puikiai suderėjo ir nuo mėtų kepta duona tapo kvapnesnė. Aromatas tikrai neįkyrus, veikiau suteikiantis šarmo.

Ruošiausi kepti vištaitę, tad šiuo mišiniu patepiau pilvo vidų. Valgiusieji jau iškeptą paukštį kilnojo antakius ir įnirtingai klausinėjo kodėl taip skanu?

O kai ruošėme mėsą šašlykams, į marinatą tyliai įdėjau dosnų šaukštą mišinio. Ir vėlgi sulaukiau galybės komplimentų skoniui. Toliau skaityti „Mėtiniai česnakai”

Agurkų ir tuno salotos

Labai gardžiai juokiausi, kai vakar viena pažįstama paklausė ar aš valgau šviežius agurkus, ar tik raugintus/marinuotus? Štai koks mano įvaizdis…
Bet viskas yra atvirkščiai, visuomet raginu pirmiausiai atsivalgyti šviežių daržovių ir tik po to jas grūsti į stiklainius. Suvalgome daug agurkų tiesiog, kaip užkandį, bet labai mėgstame ir salotas. Vienas tokių sukūriau šiemet, kai liko konservuotų pupelių ir tuno padažo, tuomet ir sumąsčiau sujungti įdomius produktus į vienas salotas.
Salotos gaivios, sočios, vasariškos, produktai vos keli, tad puikiai tiks visiems skubantiems ar vasarojantiems. O kad skonis ir vaizdas nenuviltų, būtinai atkreipkite dėmesį į gaminimo eigą, yra vienas svarbus momentas.

Šalta sriuba „Okroška” ukrainietiškai

Tiesą sakant, kai skaitydavau šios sriubos receptus, kartais šiaušdavosi plaukai, kaip taip? Vienoje lėkštėje daržovės, tarkuota virta dešra, marinuoti agurkai, kiaušiniai ir … saldi gira? Visad knietėjo pabandyti, tačiau nė viename lankyto restorano meniu okroškos neradau.

Ir štai šią vasarą, susirašinėjant su pussesere, gyvenančia Charkove, paklausiau ar jie valgo šią populiariąją slavų virtuvės sriubą. Klavdija mielai papasakojo man, jog okrošką kiekvienuose namuose gamina skirtingai (kaip ir mūsų šaltibarščius, pamaniau), o būtent Ukrainoje yra gaminama baltoji okroška, kuri gaminama ne su gira, o su išrūgomis ar rūgpieniu.

Klavdijos šeimos namuose mėgstamiausia uošvio firminė šaltsriubė, būtent jo receptą sužinojau, pagaminau ir … įsimylėjau. Ir eilinį kartą pagalvojau, kad keistai skambantys deriniai yra keisti tik mūsų galvose, tad bandysiu gaminti ir su gira.

Paskutinė vasaros savaitė labai karšta, vis dar norisi šalto, vėsinančio maisto, o būtent tokia ir yra ši okroška, todėl kviečiu pabandyti.  Toliau skaityti „Šalta sriuba „Okroška” ukrainietiškai”

Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)

Ar ir jūs jau grėbiate obuolius krituolius? Ar po savaitgalio kolegos atneša kibirioką vasarinių obuolių? Alyvinių, saldinių, avietinių?

Vienas kitas ir… nebesinori. Ir tuomet ima kirbėti ką iš jų pagaminti.

Vasariniai obuoliai labiausiai tinka košės, t.y. obuolienės, virimui. Obuolienę pagaminti nesudėtinga, esu aprašiusi receptus su apelsinais ir aguonomis (receptas čia), su bananais (receptas čia)  ir geltonosios, su ciberžole (receptas čia).

O štai rudeninius obuolius geriausia versti sultimis, cukatais ar džiovintais griežinėliais, o žieminius bandyti sandėliuoti ir valgyti peržiem.

Bet. Pirmiausiai iš vasarinių krituolių kepam pyragus arba renčiam desertus!

Štai kiek, pasirodo, receptų esu prirašiusi, rinkitės įdomiausią, kvėpinkite namus natūraliu obuolių ir cinamono duetu bei gardinkite artimųjų nuotaiką.

Toliau skaityti „Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)”

Makaronai su baklažanais – „Alla Norma”

Kokio nuostabumo pavadinimas – Alla Norma. Tik visiems jis skamba skirtingai, vieniems asociacija su žymia opera, kitiems, kietai tariantiems „l” raidę, tai slaviškas vardas, o tiems, kurių tarpe ir aš, atrodo, kad tai itališka norma, kuri reiškia, kad bus labai gardu.

Taip ir yra, tad kai tik atsiranda sąlyginai nebrangių baklažanų, imuosi Alla Norma makaronų, teisingiau sakant pastos.

Tai pasta su baklažanais ir šviežių pomidorų padažu, kildinama iš Sicilijos. Kaip visad itališkuose patiekaluose nėra vingrybių, viskas pavyksta ne tik restorano šefui, bet ir eiliniam kulinarui.
Ši pasta puikiai tiks ne tik vegetarams, jei valgytojų kompanija mišri – Alla Norma gali būti puikiu garnyru prie grill kepsnio ar maltinio.
6 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Makaronai su baklažanais – „Alla Norma””

Šarlotė su alyviniais obuoliais

Alyviniai obuoliai jau gausiai krenta žemėn ir primena vaikystę, kai ryte į dviračio bagažinę prisigrūsdavau tokių krituolių ir mindavau į ganyklas, vaišinti arklių. Griauždavau obuolius, gulėdama pievoje ir mojuodama sklandytuvams. Atsikandus kąsnį alyvinio visad akyse tos pievos…

Dabar pievoje nebesiguli, sklandytuvų danguje nebėr, tad laisvą laiką naudoju vasaros gėrybių kimšimui į stiklainius ar džiovykles.

Alyviniai obuoliai labai tinka kompotų ir obuolienių gamybai, bet iš dužusio obuolio obuolienės nebeišvirsi, bent truputį papuvusi įdauža gali sugadinti visą puodo turinį.

Tad tokius krituolius verčiu obuolių pyragu.

Šis pyragas nepaprastai greitai pagaminamas, o ir produktų nereikia sverti, tobula!

Pagrindiniu produktus matuoju stikline ar puodeliu, kurio tūris apie 200-250ml.

Toliau skaityti „Šarlotė su alyviniais obuoliais”