Kai tik virtuvėje atsiranda mocarelos pakuotė, aš pirmiausia pagalvoju ne apie sūrį, o tą baltą skystį, kuris dažnai lieka nepanaudotas. O jis toks švelnus, toks pieninis, su vos juntamu sūrumu, kad būtų nuodėmė jį išpilti.
Mocarelos skystis man visada primena mažą paslėptą triuką, kurį žino tik tie, kurie mėgsta išnaudoti viską iki paskutinio lašo. Į sriubą, į tešlą, į padažą — jis visur įneša šilkinės tekstūros ir tokio subtilaus skonio, kad niekas net neįtaria, kas čia padaryta kitaip.
Mocarelos skystį visada pasilieku — jis tyliai įsilieja į sriubas ir padažus, suteikdamas jiems tokio švelnumo, kad net paprasti ingredientai ima elgtis kaip gerai išauklėti. Jei kepu fokačiją ar duoną, įpilu jo vietoj vandens, ir tešla pakyla minkšta, elastinga, tarsi pati žinotų, kad bus skani. O salotų užpilui jis nepakeičiamas: sumaišytas su aliejumi ir citrina, jis sujungia viską taip harmoningai, kad pomidorai atrodo lyg ką tik parnešti iš šiltnamio, dar kvepiantys šviežumu ir saulės šiluma.
O kai gaminu makaronus, ypač tuos, kurie turi daugiau charakterio, mocarelos skystis tampa paskutiniu prisilietimu, kuris viską sujungia. Štai vienas iš tų patiekalų, kurį gaminu dažnai — paprastas, sotus ir turintis tą seną gerą namų virtuvės šilumą.
Makaronai su šonine ir marinuotais agurkais
250 g mėgstamų makaronų
150 g rūkytos šoninės
2–3 marinuoti agurkai
1 nedidelis svogūnas
1–2 skiltelės česnako
100–150 ml mocarelos skysčio
Šlakelis alyvuogių aliejaus
Šviežiai malti pipirai
Šaukštas grietinės arba šlakelis grietinėlės (nebūtinai)
Pirmiausia užkaičiu puodą makaronams — tegu verda, kol pasiekia tą malonią, dar šiek tiek tvirtą tekstūrą. Tuo metu keptuvėje įkaitinu lašelį aliejaus ir suberiu šoninę. Ji turi apskrusti taip, kad krašteliai būtų traškūs, o kvapas pasklistų po visą virtuvę.
Kai šoninė jau gražiai apskrudusi, įdedu smulkintą svogūną. Jis turi suminkštėti, tapti skaidrus, tarsi norėtų susilieti su šonine. Tada įdedu česnaką — tik trumpam, kad atiduotų aromatą, bet nesudegtų.
Marinuotus agurkus supjaustau plonomis juostelėmis arba mažais kubeliais — kaip labiau patinka. Įmetu juos į keptuvę ir leidžiu šiek tiek pašilti. Agurkai suteikia visam patiekalui tokį malonų rūgštelės žaismą, kuris puikiai subalansuoja šoninės riebalumą.
Kai makaronai jau išvirti, nukošiu juos, bet ne iki galo — palieku truputį vandens, kad būtų lengviau viską sujungti. Suberiu makaronus į keptuvę ir tada ateina tas mažas triukas: įpilu mocarelos skysčio. Jis susijungia su šoninės riebalais, su agurkų rūgštele, su makaronų krakmolu ir sukuria švelnų, šilkinį padažą, kuris apgaubia kiekvieną makaroną.
Jei norisi sodriau, įdedu šaukštą grietinės ar šlakelį grietinėlės, bet dažniausiai užtenka vien mocarelos skysčio — jis padaro savo darbą tyliai, bet labai efektingai.
Pabaigoje užberiu pipirų, pamaišau ir patiekiu. Patiekalas paprastas, bet turi tokį charakterį, kad prie stalo visada atsiranda kas nors, kas paprašo dar šaukšto.