Aukštaitiškas patiekalas. Man asmeniškai – biržietiškas, nes Biržuose leisdavau visas mokyklines atostogas, o vasarų metu bobutė gamindavo šį nuostabų patiekalą. Dažniausiai vakarienei, nes dienos metu vaikų namie nebūdavo, irstydavomės su broliu medine dėdės valtimi po Širvėną, žvejodavom Apaščioj, maudydavomės iki mėlynų lūpų… O viena pati dienas leisdavau ganyklose netoli senojo aerodromo, ten laukdavau sklandytuvų pakilimo, tuomet modavau jiems iš visų jėgų, viena ranka laikydama dviračio vairą ir bandydama minti taip pat greitai, kaip sklendžia jie. Paskui eidavau pas ganomus žirgus, segdavau jų karčius savo segtukais, kartu su kokia ramune ar dobilo žiedu. Segtukai juk buvo deficitas, ot gaudavau pylos už neva pamestus gelžgaliukus… Smarkiai baudžiama nebuvau, valgyti duodavo 🙂 Ir labai dažnai šio, mūsų vadinto „bulvių su varške”.
Nors derinys anot šiuolaikinių sveikatingumo teorijų gal ir nelabai teisingas, bet tai, kas atėję iš vaikystės, yra labai skanu ir sentimentalu. Todėl karts nuo karto pasilepinam šia patrova. Ypač, kai atsiranda pirmos šviežios bulvės ir šviežių agurkų skonį pradeda keisti trijų dienų parauginimo agurkai. Paruošti tikrai lengva:
Išverdu po 2 bulves vienam valgančiam
Skaičiuojant
0,5 pakelio kuo riebesnės varškės (apie 100g)
vienai porcijai, varškę labai gerai ištrinu su
100ml pieno
Pieno kiekis priklauso nuo norimos konsistencijos. Su šimtu mililitrų pieno bus pakankamai skysta. Truputį pasūdau.
Išvirtas bulves valgom iš puodo šakute, o varškės padažą semiam šaukštu iš bendro indo. Būtina tiekti su šv. paraugtais agurkais.
Šaltuoju sezonu, kai nėra šviežių bulvių, paįvairinimui virtas bulves apkepu truputyje aliejaus, tiekiu su raugintais agurkais, o bulves pabarstau daigintų pipirnių lapeliais.
Patarimas – net ir žiemą galima pasigaminti panašių į vasarinius tridienius iš ilgavaisių – tereikia supjaustyti agurką griežinėliais į paprastą celofano maišelį, įberti žiupsnį druskos, šaldytų krapų ir įpjaustyti česnako, gerai supurtyti. Po 2h jau galima valgyti.