Paskelbta

Kimči (김치) lietuviškai

🙂 Tikiuosi nusišypsojote. Taip, kaip Korėjoje šypsosi vietiniai – plačiai, šiltai, nuoširdžiai.

Kai susirgau konservavimu, ligos dalimi tapo ir fermentacija, kaipgi be jos. Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs. Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju. Taip nutiko ir su kimči – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, kad kimči esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai. Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, yra manoma, kad kimči yra virš 200 variantų.  Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų (apie juos irgi jau greitai). Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais. Ir štai po gero pusmečio eksperimentų, galiu pristatyti savąjį kimči variantą. Nors jis, išties, labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai 김치 lietuviškai 🙂 Toliau skaityti „Kimči (김치) lietuviškai”

Paskelbta

Šaldytos tešlos pyragėliai su obuoliais

Prieš kelias savaites dalyvavau TV laidoje apie maisto gamybą, ir žinote ką? Galutinai užsitvirtinau sau, kad tai, ką gaminu aš, iš šono daugeliui atrodo labai sudėtinga. Gaila, kad montažo metu prapuolė keletas esminių dalykų, kuriuos pasakojau apie tai, kodėl man viskas taip paprasta.

To inspiruota, aprašydama receptus pabandysiu daryti daugiau nuotraukų ir tuo pačiu papasakoti  kaip aš įdarbinu buitinę techniką ir kitus virtuvinius rakandus. Ir pradėsiu nuo šaldytos tešlos pyragėlių, nes sugadinti šios tešlos neįmanoma (ji jau pagaminta), obuolių turime ištisus metus, orkaitę irgi. Telieka, jei dar neturite, įsigyti du smarkiai ir ilgai pasitarnausiančius daiktus – obuolių pjaustyklę ir silikoninį kilimėlį. Pastarąjį galima naudoti ne tik kepimui, bet kad ir pvz. tešlos koldūnams kočiojimui. Maisto suvyniojimui, dedant į šaldytuvą ir pan.

Kadangi obuolių pjaustyklė obuolį per sekundę supjaustys į aštuonias dalis (ir dar ir graužtuką išims), pagal tešlos lakštų skaičių pasiskaičiuoju kiek obuolių reikės. Iš vieno lakšto išeis aštuoni pyragėliai, taigi vienam lakštui vienas obuolys, ir netgi visiškai nesvarbu kokio jis dydžio. Taip pat reikės: Toliau skaityti „Šaldytos tešlos pyragėliai su obuoliais”

Paskelbta

Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai

Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.

Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.

Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Toliau skaityti „Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai”

Paskelbta

Aviečių actas ir ką su juo veikti

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”

Paskelbta

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Paskelbta

Kepti varškėčiai

Skiriu tetai Irenai, kuri net nėra mano teta, bet viena mano pirmų nuotraukų iš naujametinės darželio šventės yra būtent su ja.  Pedagogė, mamos kolegė ir draugė.  Lydinti mane visą gyvenimą, su man, vaikui tuo metu, nesuvokiamais praradimais, vėliau jau suprantamais atsitiesimais ir beprotiška kūrybine galia. Man teko garbė būti ir jos kolege „tais” laikais įkurtoje „Nykštuko” konkurentėje – kavinėje vaikams. Aš ten tampiau armoniką ir kartu plėšėme liaudies dainas, kol vaikai su tėvais valgydavo žiuljenus ir obuolių desertus. Po to skaičiau jos eiles, klausiausi Anzelmučių atliekamų jos kūrybos dainų, lankiausi pačios pastatytame pasakų name ant Nevėžio kranto…

Tokio gyvenimo į vieną tekstą nesudėsi, svarbu tai, kad labai ją myliu ir dabar, rankose laikydama naujus jos kurtus odinius papuošalus, o krepšelyje, parvežtame mamos iš Kėdainių jos rankomis gamintą šviežią tikrą varškę, sumaniau pasinerti į vaikystę, kai tokio pat, kaip šiandien, rudens ryto tamsumoj mama kepdavo varškėčius. Iš varškės, kiaušinio ir miltų, tiesiog.

„Tiesiog” man nelabai patikdavo, labiau mėgdavau virtus ežiukus, ir paradoksas tame, kad dabar, kai galiu savarankiškai sudarinėti meniu, labiau norisi… keptų varškėčių.  Mano recepte nieko ypatingo nėra, visiems valgiusiems labiausiai patiko tai, su kuo juos tiekiu.  Toliau skaityti „Kepti varškėčiai”

Paskelbta

Kebabas namų orkaitėje

Prieš porą mėnesių į teritoriją šalia ofiso riaumojantis kranas atvežė ir pastatė kažką panašaus į jūrinį konteinerį. Vėliau statybininkai su geltonais šalmais išpjovė angas langams ir durims, įmontavo stiklus ir virš durų atsirado geltonas užrašas… Atspėjote. KeBaBai.

Na, tiek gyvenime, tiek mityboje laikausi harmonijos, bet koks fanatizmas ar primygtinis piršimas valgyti tą ar aną man netinka, kaip ir maitinimasis tik kavinėse ar knaipėse. Kartą per mėnesį, užėjus romantiškai nuotaikai, su vyru ant Tauro kalno sukertam po lavašo suktinį. Teisingiau sukirsdavom. Nes naminis kebabas – misija įmanoma! O dar pasitelkiant fantaziją, pvz. sukti į špinatais žaliai spalvintą lavašą, naudoti mėlynuosius kopūstus, pilti ryškiai geltoną garstyčių padažą…

Kaip lėto gyvenimo šalininkė, galiu patvirtinti, kad ir vadinamą greitą maistą galima pagaminti namie, neskubant, kuomet kepama mėsa atskleidžia visus savo ir česnako bei žolelių aromatus ir kai ragaujama mėsa tiesiog tirpsta burnoje… Svečiams suku suktinį, o pati lieku prie savo mėgstamos mono mitybos – mėsos su mėsa 🙂 Toliau skaityti „Kebabas namų orkaitėje”

Paskelbta

Pusryčių bandelės

Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.

Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu.

Toliau skaityti „Pusryčių bandelės”

Paskelbta

Bulvės su varškės padažu

Aukštaitiškas patiekalas. Man asmeniškai – biržietiškas, nes Biržuose leisdavau visas mokyklines atostogas, o vasarų metu bobutė gamindavo šį nuostabų patiekalą. Dažniausiai vakarienei, nes dienos metu vaikų namie nebūdavo, irstydavomės su broliu medine dėdės valtimi po Širvėną, žvejodavom Apaščioj, maudydavomės iki mėlynų lūpų… O viena pati  dienas leisdavau ganyklose netoli senojo aerodromo, ten laukdavau sklandytuvų pakilimo, tuomet modavau jiems iš visų jėgų, viena ranka laikydama dviračio vairą ir bandydama minti taip pat greitai, kaip sklendžia jie. Paskui eidavau pas ganomus žirgus, segdavau jų karčius savo segtukais, kartu su kokia ramune ar dobilo žiedu. Segtukai juk buvo deficitas, ot gaudavau pylos už neva pamestus gelžgaliukus… Smarkiai baudžiama nebuvau, valgyti duodavo 🙂 Ir labai dažnai šio, mūsų vadinto „bulvių su varške”.

Nors derinys anot šiuolaikinių sveikatingumo teorijų gal ir nelabai teisingas, bet tai, kas atėję iš vaikystės, yra labai skanu ir sentimentalu. Todėl karts nuo karto pasilepinam šia patrova. Ypač, kai atsiranda pirmos šviežios bulvės ir šviežių agurkų skonį pradeda keisti trijų dienų parauginimo agurkai. Paruošti tikrai lengva:

Išverdu po 2 bulves vienam valgančiam Toliau skaityti „Bulvės su varškės padažu”