Paskelbta

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Paskelbta

Kepti varškėčiai

Skiriu tetai Irenai, kuri net nėra mano teta, bet viena mano pirmų nuotraukų iš naujametinės darželio šventės yra būtent su ja.  Pedagogė, mamos kolegė ir draugė.  Lydinti mane visą gyvenimą, su man, vaikui tuo metu, nesuvokiamais praradimais, vėliau jau suprantamais atsitiesimais ir beprotiška kūrybine galia. Man teko garbė būti ir jos kolege „tais” laikais įkurtoje „Nykštuko” konkurentėje – kavinėje vaikams. Aš ten tampiau armoniką ir kartu plėšėme liaudies dainas, kol vaikai su tėvais valgydavo žiuljenus ir obuolių desertus. Po to skaičiau jos eiles, klausiausi Anzelmučių atliekamų jos kūrybos dainų, lankiausi pačios pastatytame pasakų name ant Nevėžio kranto…

Tokio gyvenimo į vieną tekstą nesudėsi, svarbu tai, kad labai ją myliu ir dabar, rankose laikydama naujus jos kurtus odinius papuošalus, o krepšelyje, parvežtame mamos iš Kėdainių jos rankomis gamintą šviežią tikrą varškę, sumaniau pasinerti į vaikystę, kai tokio pat, kaip šiandien, rudens ryto tamsumoj mama kepdavo varškėčius. Iš varškės, kiaušinio ir miltų, tiesiog.

„Tiesiog” man nelabai patikdavo, labiau mėgdavau virtus ežiukus, ir paradoksas tame, kad dabar, kai galiu savarankiškai sudarinėti meniu, labiau norisi… keptų varškėčių.  Mano recepte nieko ypatingo nėra, visiems valgiusiems labiausiai patiko tai, su kuo juos tiekiu.  Toliau skaityti „Kepti varškėčiai”

Paskelbta

Kebabas namų orkaitėje

Prieš porą mėnesių į teritoriją šalia ofiso riaumojantis kranas atvežė ir pastatė kažką panašaus į jūrinį konteinerį. Vėliau statybininkai su geltonais šalmais išpjovė angas langams ir durims, įmontavo stiklus ir virš durų atsirado geltonas užrašas… Atspėjote. KeBaBai.

Na, tiek gyvenime, tiek mityboje laikausi harmonijos, bet koks fanatizmas ar primygtinis piršimas valgyti tą ar aną man netinka, kaip ir maitinimasis tik kavinėse ar knaipėse. Kartą per mėnesį, užėjus romantiškai nuotaikai, su vyru ant Tauro kalno sukertam po lavašo suktinį. Teisingiau sukirsdavom. Nes naminis kebabas – misija įmanoma! O dar pasitelkiant fantaziją, pvz. sukti į špinatais žaliai spalvintą lavašą, naudoti mėlynuosius kopūstus, pilti ryškiai geltoną garstyčių padažą…

Kaip lėto gyvenimo šalininkė, galiu patvirtinti, kad ir vadinamą greitą maistą galima pagaminti namie, neskubant, kuomet kepama mėsa atskleidžia visus savo ir česnako bei žolelių aromatus ir kai ragaujama mėsa tiesiog tirpsta burnoje… Svečiams suku suktinį, o pati lieku prie savo mėgstamos mono mitybos – mėsos su mėsa 🙂 Toliau skaityti „Kebabas namų orkaitėje”

Paskelbta

Pusryčių bandelės

Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.

Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu.

Toliau skaityti „Pusryčių bandelės”

Paskelbta

Bulvės su varškės padažu

Aukštaitiškas patiekalas. Man asmeniškai – biržietiškas, nes Biržuose leisdavau visas mokyklines atostogas, o vasarų metu bobutė gamindavo šį nuostabų patiekalą. Dažniausiai vakarienei, nes dienos metu vaikų namie nebūdavo, irstydavomės su broliu medine dėdės valtimi po Širvėną, žvejodavom Apaščioj, maudydavomės iki mėlynų lūpų… O viena pati  dienas leisdavau ganyklose netoli senojo aerodromo, ten laukdavau sklandytuvų pakilimo, tuomet modavau jiems iš visų jėgų, viena ranka laikydama dviračio vairą ir bandydama minti taip pat greitai, kaip sklendžia jie. Paskui eidavau pas ganomus žirgus, segdavau jų karčius savo segtukais, kartu su kokia ramune ar dobilo žiedu. Segtukai juk buvo deficitas, ot gaudavau pylos už neva pamestus gelžgaliukus… Smarkiai baudžiama nebuvau, valgyti duodavo 🙂 Ir labai dažnai šio, mūsų vadinto „bulvių su varške”.

Nors derinys anot šiuolaikinių sveikatingumo teorijų gal ir nelabai teisingas, bet tai, kas atėję iš vaikystės, yra labai skanu ir sentimentalu. Todėl karts nuo karto pasilepinam šia patrova. Ypač, kai atsiranda pirmos šviežios bulvės ir šviežių agurkų skonį pradeda keisti trijų dienų parauginimo agurkai. Paruošti tikrai lengva:

Išverdu po 2 bulves vienam valgančiam Toliau skaityti „Bulvės su varškės padažu”

Paskelbta

Džiovinti pienių žiedlapiai

Saulė žeme ridinėjasi, tad lekiam į tolėliau nuo miesto pienių žiedais geltonuojančias pievas!

Alternatyva prabangiam šafranui atrasta 🙂 Esu skaičiusi nemažai straipsnių apie žolininkų liaupsinamas kiaulpienės gydomąsias savybes, taip ir kilo mintis pasiruošti žiedų žiemai. Tačiau išdžiovinti žiedlapiai ne tik nuostabiai kvepėjo, bet ir smarkiai dažė rankų odą. Iškarto kilo mintis – nuspalvinti sriubą, troškinį ir virtinukus. Vištienos sriuba, pievagrybių ir ryžių troškinys, virtinukai su varške – viskas buvo ypatingai skanu ir tikrai vien dėl vieno naujo skonio juose.

Be pietų patiekalų, iš žiedlapių gaminau arbatą ir gaivų vasarinį limonadą. Bet labiausiai ir tobuliausiai žiedlapiai atsiskleidė desertuose – po žiupsnelį ant ledų ir po gerą žiupsnį, dekoruojant glazūra ar šokoladu lietus tortus.

Pirmiausiai saulėtą vidurdienį prisiskinu pienių žiedų, Toliau skaityti „Džiovinti pienių žiedlapiai”

Paskelbta

Pavasarinis kugelis

Pavasarinis – nes pavasarį, nes klasikinis jau būna pabodęs, bulvės praradę sultis. Todėl reikia pagardų 🙂 Ilgėjant dienoms ant palangės jau galima auginti pipirnes, ridikėlių lapelius ir daug kitokių žalumynų. Tai vienas iš pagardų. Kitas – rūkytos kiaulių ausytės. Maniau, kad kugelis su ausytėmis yra žinomas kiekvienam lietuviui, bet pasikalbėjus su kolegomis ir padiskutavus maisto forumuose supratau, kad tikrai ne.

Tad mielai dalinuosi mūsų namuose mėgstamiausia kugelio versija.

Didesnei kepimo formai aukštais bortais nuskutu ir smulkiai sutarkuoju Toliau skaityti „Pavasarinis kugelis”

Paskelbta

Firminiai varškėtukai

Kūmutės virtinukai

Be kiaušinių, be miltų, virti arba kepti… Tiesiog tobuli, jei mėgstate varškėtukus ir šilkinius bulvių kukulius. Skonis primena abu viename. Kadaise virtinius su manų kruopomis gamindavo grupiokė, tuomet net nebandžiau tokių pagaminti, labiau gūžčiojau pečiais – kam?, juk yra miltai ir kiaušiniai. Paskui, kai jau pradėjau improvizacijas virtuvėje, prisiminiau tą idėją. Pirma partija smarkiai išsileido vandeny, teko valgyti (irgi neblogą) pienišką sriubą. Tuomet prisiminiau surišėją – krakmolą. Ir štai, minkšti ir tuo pačiu puikios formos virtinukai, tapę dažnais svečiais ant mūsų šeimos pusryčių ar lengvos vakarienės stalo. Toliau skaityti „Firminiai varškėtukai”

Paskelbta

Firminis braškių desertas

Braškių sezonui įsibėgėjant…

Jei mėgstate panna cotta – šis desertas jums labai patiks, o ir sąžinė dėl kalorijų negrauš, jų čia minimumas.

Kadaise gamindavau tiesiog braškes kefyro drebučiuose, paskui norėjosi daugiau spalvų, paskui ir skonių. Desertas gaunasi absoliučiai pakerintis, kvapnus, gaivinantis, netgi primenatis paukščių pieną, tik nesaldų. Puraus skonios paslaptį rasite aprašyme.

Desertą galima tiekti taurėse arba pagaminti vieną didelį indą ir iš jo draugiškai kabinti skanumyną šaukštu. Toliau skaityti „Firminis braškių desertas”

Paskelbta

Rabarbarai žiemai

Netikėtas atradimas prieš kone 10 metų tapo žiemos desertų favoritu, ir jis šaldymo kameroje per žiemą neužsibūna.

Daugelis ragavusių mano valgantys šaldytus kivius, nes ruošinio skonis ir rūgštus, ir su traškančiomis sėklomis.

Kelis metus iki atradimo bandžiau šaldyti rabarbarų gabaliukus – gaudavosi košė ir tiek, bet štai mintis juos pasaldinti ir sumaišyti su aguonomis virto tobulu pagardu ledams, sausainiams ir net tortų pertepimams.

Šiomis dienomis pjaunu rabarbarų kotus ir gaminu naują partiją ypatingo gardėsio. Toliau skaityti „Rabarbarai žiemai”