Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.
Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu.
