Skiriu tetai Irenai, kuri net nėra mano teta, bet viena mano pirmų nuotraukų iš naujametinės darželio šventės yra būtent su ja. Pedagogė, mamos kolegė ir draugė. Lydinti mane visą gyvenimą, su man, vaikui tuo metu, nesuvokiamais praradimais, vėliau jau suprantamais atsitiesimais ir beprotiška kūrybine galia. Man teko garbė būti ir jos kolege „tais” laikais įkurtoje „Nykštuko” konkurentėje – kavinėje vaikams. Aš ten tampiau armoniką ir kartu plėšėme liaudies dainas, kol vaikai su tėvais valgydavo žiuljenus ir obuolių desertus. Po to skaičiau jos eiles, klausiausi Anzelmučių atliekamų jos kūrybos dainų, lankiausi pačios pastatytame pasakų name ant Nevėžio kranto…
Tokio gyvenimo į vieną tekstą nesudėsi, svarbu tai, kad labai ją myliu ir dabar, rankose laikydama naujus jos kurtus odinius papuošalus, o krepšelyje, parvežtame mamos iš Kėdainių jos rankomis gamintą šviežią tikrą varškę, sumaniau pasinerti į vaikystę, kai tokio pat, kaip šiandien, rudens ryto tamsumoj mama kepdavo varškėčius. Iš varškės, kiaušinio ir miltų, tiesiog.
„Tiesiog” man nelabai patikdavo, labiau mėgdavau virtus ežiukus, ir paradoksas tame, kad dabar, kai galiu savarankiškai sudarinėti meniu, labiau norisi… keptų varškėčių. Mano recepte nieko ypatingo nėra, visiems valgiusiems labiausiai patiko tai, su kuo juos tiekiu. Toliau skaityti „Kepti varškėčiai”
