Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

Taip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą 🙂 O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti „Naminio majonezo gaminimo ypatumai”

Ruginiai duoniukai

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti „su savim”, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti „Ruginiai duoniukai”

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova”

Spurgos

Užgavėnėms gavau užsakymą pagaminti ką nors tradicinio, bet su modernia nata. Paryčiais, nemigos akimis žiūrėdama į lubas, kračiau atminties stalčius, iš ten krito blynai, sklindžiai, lietiniai, bulvių košė su spirgais, cibulynė, žirnienė ir visa kita, ko ir pati ne itin valgau 🙂 Ir kai atėjo mintis, kad reikia pagaminti ką nors panašaus į blynus, prisiminiau kaip seniai nekepiau spurgų. Nekepiau, tikrai taip, nes mūsiškės, varškinės, yra verdamos aliejuje, o šios amerikonkos, mūsų meiliai vadinamos „pampuškomis”, iškepa keptuvėje. Ir jos yra apvalios kaip mūsų sklindžiai, o skylutė vidury primena visų mugių karalienę baranką. Todėl šįvakar namai kvepia kepiniais, o stalas ir net grindys baltuoja, ne nuo sniego, nuo saldžios cukraus pudros.

Iš sekančių produktų iškepu 15-18 spurgų.  Toliau skaityti „Spurgos”

Blynai

Antradienį Užgavėnės, turbūt kepsite blynus, o gal norisi ko nors ne tiek tradiciško? Spalvingesnio? Įmantresnio?
Surinkau tokių blynų receptus į vieną vietą, rinkitės.

Bulviniai blynai (virtų bulvių irgi)

Jogurtiniai blynai

Avižinės košės blynai

Lietiniai ir jų kepimo ypatumai

Cukinijų blynai su šonine

Spalvotieji blynai

Bananiniai blynai

Avižiniai lietiniai

Špinatiniai bulviniai blynai

Lietiniai su bulvių koše ir šonine

Bulvinių blynų “tortas“

Purūs blynai

Lietiniai blynai

Naminiai makaronai

Ar jums pažįstamas patiekalas „zacirka”? Tai pieniška miltinių ar bulvinių kukulaičių sriuba arba dar kitaip kankolienė, rašo kai kurie šaltiniai 🙂 Man tai vaikystės aidas, primenantis kaip dažnai mama virdavo pieniškas sriubas, mano mylimas šviežių daržovių ar perlinių kruopų ir itin nemėgtą makaronų… Bet makaronai mano virtuvėje svečiuojasi dažnai, ir netgi pamėgau gaminti juos pati ir dėti į sriubas, tik ne pieniškas, o į vištienos ar jautienos sultinius.

O kodėl prisiminiau zacirką? Nes kiekvieną kartą, ją virdama, mama trindavo miltus su vandeniu, gamindavo tuos kleckus, kuriuos paskui leisdavo į verdantį pieną. Nes paruoštų kleckų prekyboje nebuvo, o jų gamyba tetrukdavo kelias minutes.  Išties šviežio maisto gamyba neatima daug laiko. O aš atradau gudrų variantą – pasigaminu pavyzdžiui špinatinės plikytos tešlos, tešlą įvynioju į maistinę plėvelę, o virdama sriubą atsipjaunu truputį tešlos, greituoju būdu iškočioju, supjaustau juostomis ir štai – lakštiniai sriubai. O kur dar šviežių lakštinių patiekalai su tunu ar vištienos gabaliukais, su varške ir šonine, su… kuo širdis geidžia 🙂  Toliau skaityti „Naminiai makaronai”

Kefyrinis raugas ir salyklinė juoda duona

Dar viena naujiena, netyčiom pakliuvusi į mano rankas, tai miežinis salyklo koncentratas. Viskas, kas koncentruota, man sukelia atstūmimo reakciją, pirma tokia ir buvo, pamačius juodą butelaitį vienoje prieskonių parduotuvėje, besidairant alaus mielių. Pamaniau, kad tai alaus gamybai skirtas produktas, bet perskaičius etiketės turinį ir paplepėjusi su pardavėja apie tai, kaip juodai jis nudažo duoną ir kokį nepakartojamą skonį suteikia jai, susigundžiau 🙂

O dar neseniai akis užkliuvo už raugo duonai recepto, kurį viena miela kulinarė patarė gaminti iš… kefyro. Genialu! Buvau girdėjusi, kad mūsų turguose žmonės perka raugintų kopūstų sultis ir į jas nardina virtus burokėlius, juk tai garantuotas rezultatas. O kefyras jau irgi rūgęs surūgęs, ir viskas jame turi greitai pasiduoti fermentacijos procesui.

Gaminau jau šešis raugus, su keturiais skirtingais miltais, ir visi šeši kartai jau sekančią dieną po paruošimo būdavo pasiruošę kelti duoną. Nei greičiau, nei rūgščiau mano patirty nėra buvę.

Paruošti labai lengva, nes viskas skaičiuojasi vienu puodeliu ar stikline. Kokios talpos ji bebūtų, laikantis vieno nesudėtingo skaičiavimo, visada gausite puikų rezultatą.

Raugui reikia:

1 puodelio riebesnio kefyro

Toliau skaityti „Kefyrinis raugas ir salyklinė juoda duona”

Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai

Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.

Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti „Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai”

Pušų spyglių ir spanguolių gira

Gyvenimo grožis man tame, ko aš dar nežinau ir vieną dieną imu ir atrandu. Pastaruoju metu esu begaliniai lepinama, nes vėl turiu marias laiko savo pomėgiams, atsivėrė durys į tokias aukštumas, iš kurių jau galima pajausti skrydžio greitį. Bet šaukti „Pasauli, sustok, aš noriu išlipti” nė nekyla mintis. Na, apie emocijas kada nors, vėliau. Dabar noriu pasidalinti su jumis vienu smagiausių atradimų fermentacijos pasaulyje.

Buvau girdėjusi apie pušų spyglių arbatą, apie tai, kad spyglius mala ir miltelius naudoja tiek kulinarijoje, tiek sveikatinimui ar aromaterapijai. Tačiau kai perskaičiau, kad žiemą spygliai yra vertingiausi, o po to akis užkliuvo už recepto apie fermentuotą spyglių ir aviečių gėrimą, iškarto kilo mintis ką gaminsiu aš.

Raudonai nudažyti gėrimą įgaliojau spanguoles.  Miške, šaltukui kandant žandus, Toliau skaityti „Pušų spyglių ir spanguolių gira”

Kimči (김치) lietuviškai

🙂 Tikiuosi nusišypsojote. Taip, kaip Korėjoje šypsosi vietiniai – plačiai, šiltai, nuoširdžiai.

Kai susirgau konservavimu, ligos dalimi tapo ir fermentacija, kaipgi be jos. Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs. Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju. Taip nutiko ir su kimči – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, kad kimči esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai. Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, yra manoma, kad kimči yra virš 200 variantų.  Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų (apie juos irgi jau greitai). Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais. Ir štai po gero pusmečio eksperimentų, galiu pristatyti savąjį kimči variantą. Nors jis, išties, labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai 김치 lietuviškai 🙂 Toliau skaityti „Kimči (김치) lietuviškai”