Apie mano santykį su Italija artimesni draugai žino, o jums pasakysiu tiek – kadaise ši šalis man tapo startu į tai, kuo esu dabar. Ir štai jau daugel metų apsilankau joje, paragauju naujų skonių, susipažįstu su naujais žmonėmis. Ir visada atrandu kažko nematyto, neragauto. Paskutinė kelionė nebuvo išimtis, besikeliant keltu į Siciliją, paragavome vieno populiariausių gatvės maisto atstovų – netikrais (falšyvais) apelsinais pravardžiuojamų arančinų. Tais, ragautais, sužavėta nelikau, tačiau iškarto sumojau, kad grįžus namo pirmiausiai ieškosiu jų recepto ir gruzdinsiu prieš pat kelionę išspaustame saulėgrąžų aliejuje.
Beskaitant receptus, aptikau kelias gudrybes. Viena jų – ryžių rūšis, iš birių laukinių sulipdyti kukulį niekaip nepavytų, o štai kibūs, sušių gamybai skirti ryžiai tam itin tinka, tik būtinai atkreipkite dėmesį į virimo būdą – jie turi virti lėtai, nedidelėje kaitroje ir ilgiau nei įprasta, kad susidarytų kleisteris. Antroji – tam, kad arančinai būtų kuo panašesni į apelsinus, į džiūvėsėlius, kuriuose voliojami prieš gruzdinant, įberkite raudonosios paprikos miltelių, tai suteiks ne tik ypatingą spalvą, bet dar ir poskonį.
Terlionės ir indų daug, todėl verta pasigaminti didesnį kiekį vienu sykiu ir dalį užšaldyti.
Iš sekančio kiekio produktų pagaminau 12 arančinų: Toliau skaityti „Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru”