Džemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos „plastikinius” džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…
Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti 🙂 Bandysiu ir netrukus parašysiu.
O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti „Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu”
