Mano firminėje sriuboje yra keli retai kur prekybos vietose sutinkami produktai – moliūgų rupiniai ir vištų uodegėlės. Rupiniai yra po aliejaus spaudimo likę išspaudos, rupios (matyt todėl kalbininkai jas taip pavadino), trapios, spalvingos ir labai kvapnios, naudoju juos visur, kur anksčiau naudodavau džiūvėsėlius. Tačiau iki aliejaus preso atsiradimo namuose apie rupinius ir pati buvau ne ką girdėjusi, o moliūgų sriubą gardindavau maltomis moliūgų sėklomis. O štai vištų uodegėles atradau palyginti neseniai, vienoje Nemenčinės parduotuvėlėje, tokioje mažoje, kokiose ką nors perkant visada iš pardavėjų ar kitų pirkėjų dovanų gauni receptą 🙂
Uodegėlės yra puikaus sultinio garantas, o moliūgų sriubai tai itin svarbu. Be abejo, sultiniui tinka ir kitos dalys, svarbu, kad jos būtų kaulėtos.
O kad nebūtų vien kremo konsistencijos, į sriubą įpjaustau pievagrybius (žiemos variantas) ar šviežius miško grybus rudenį. Esu bandžiusi gardinti šią sriubą marinuotais kelmučiais, valgytojai raukė nosis, tad grįžome prie šviežių.
Ir paskutinis, vienas smagiausių atradimų – į tiekiamos sriubos lėkštę įberti spanguolių uogų, jų sprogstanti rūgštelė yra tiesiog tobulas skonio partneris.