Raugintos svogūnų galvos

edf

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

kriausbur.jpg
Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti „Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas”