Labai mėgstu šaltas sriubas, tik ne tą tradicinę, mano prietėlio italo vadinamą „zuppa rosa” (ružava sriuba). Aukštaitijoje, kur leisdavau nerūpestingas vaikystės vasaras, burokų į šaltsriubes niekas nedėdavo, gaudavom kefyro ir grietinės plakinio su galybe žalumynų, agurkų ir rūgštynių lėkštėje, po didelę virtą bulvę į delną ir tiek žinių. O Vilniuje ružava sriuba stebindavo, kažkas ją gamindavo su pienu, kažkas iš vandens ir grietinės ar grietinėlės, o kažkam netgi buvo toptelėjusi mintis įpilti gazuoto vandens… Namiškiams pagaminu ir burokinės, kartą metuose, nes kitus kartus gaminu žymiai įdomesnes, kitokio skonio sriubas. Lieku ištikima tik virtai bulvei 🙂
Mano sezoninės šaltsriubės dažniausiai kefyrinės, tirštos, kad būtų ką ‘pakabliuoti’ šaukštu. Viena iš kolekcijos – su baltuoju ridiku ar dar kitaip vadinamu daikonu. Ragavusiems labai patiko truputis ridiko aitrumo gaiviame rūgščiame skonyje.
O kai vienos iš kelionių į Islandiją metu atradome ir paragavome nepelnytai Lietuvoje pamirštos ropės, sumaniau ir ja pagardinti šią šaltsriubę. Skonis pranoko visus lūkesčius, nė nebežinau kuris variantas skanesnis, su daikonu ar su išraiškingo skonio ropėmis. Toliau skaityti „Šaltsriubė su ridikais arba ropėmis”